Gamtoje niekas nenaikina nukritusių lapų, bet ką su jais daro sodininkai?

Pasaulyje nėra nieko tobulesnio už mus supantį pasaulį. Čia nėra nieko nereikalingo, kiekvienas žolės stiebelis, kiekvienas lapas ir net, kaip bebūtų keista, augalų ligos atlieka savo vaidmenį šiame sudėtingame gamtos mechanizme.

Gamtoje niekas augalų nemaitina, nelaisto, ypač niekas nepašalina nukritusių lapų.

Nukritę lapai kaip tobulo gamtos organizmo detalė atlieka savo funkciją. Padengdami žemę kilimu, jie sukuria papildomą sluoksnį tarp sniego dangos ir dirvožemio ir apsaugo šaknų sistemą nuo žiemos šalčių, taip pat nukritę lapai apsaugo pavasarines žoles nuo užšalimo, o ankstyvą pavasarį po šiuo kilimu jos pamažu pradeda dygti.

Skaidydami dirvožemyje, lapai praturtina jį mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis. Lapų dalys (gyslos, atraižos), lėtai skaidydamosi, struktūrizuoja dirvožemį, gerina jo drėgmės ir oro pralaidumą.

Tad kodėl, jei gamta tokia tobula, mes, daržininkai, nuo ryto iki vakaro leidžiame laiką sodo sklypuose ir aktyviai kišamės į šį procesą: kasame, laistome, maitiname, grėbiame nukritusius lapus, kovojame su vabzdžiais, vadiname juos kenkėjais.

O visa esmė ta, kad nuožmioje augalų pasaulio konkurencinėje kovoje išgyvena tik tie augalai, kuriems šioje konkrečioje vietoje sukurtos optimalios sąlygos.

Ir mūsų sodo sklypuose, be mūsų įsikišimo sėkmingai augtų beržai, drebulės, eglės, o šiais laikais ir barščiai. Bet tai mūsų niekaip netenkina, mes norime, kad augtų obelys, kriaušės, rožės, rododendrai, jurginai, o pomidorai, agurkai, paprikos duotų gausų derlių, t. y. tie augalai, kuriems optimalios sąlygos sukurtos kituose regionuose, bet ne mūsų platumose. Todėl šį sudėtingiausią ir tobuliausią mechanizmą turime patys reguliuoti, įskaitant nukritusių lapų šalinimą.

Nukritę vaismedžių, uogakrūmių ir dekoratyvinių krūmų lapai yra prieglobstis vabzdžiams, kurie kenkia mūsų sodo augalams.

Ant nukritusių lapų žiemoja paršo, miltligės, dėmėtligės, pilkojo ir vaisių puvinio bei kitų ligų sukėlėjai. Ankstyvą pavasarį šių grybų sporos sudygsta ant supuvusių lapų ir išplinta ant medžių ir krūmų.

Gamtoje grybinės ligos atlieka sanitarines funkcijas. Paveikdami nusilpusius augalus, jie ardo biologines liekanas, medieną. Savo sodo sklypuose patys sprendžiame, kada išrauti senus medžius ir krūmus ir pakeisti juos naujais, ir grybinių ligų pagalbos mums nereikia.

Laiku rudenį surinkti lapai labai sumažina ir palengvina kitų metų kovą su ligomis ir kenkėjais.

Nukritusius lapus grėbiame į krūvas ir..... O ką su jais daryti toliau?

Juk vaisių ir uogų pasėlių lapai yra kenkėjų ir ligų prieglobstis. O daugelis sodininkų lapus tiesiog sudegina.

Tačiau reikia nepamiršti, kad sudeginus 100 kg lapų į orą išsiskiria iki 1 kg dūmų mikrodalelių. Tarp jų yra: anglies monoksido, sunkiųjų metalų ir daug kancerogeninių junginių, bet svarbiausia - dioksinas - viena nuodingiausių medžiagų žmogui. Aitrūs degančių rudeninių lapų dūmai ypač pavojingi vaikams, kurių jautri imuninė sistema, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių, alerginėmis ligomis.

Todėl lapų deginti negalima.

Surinktos augalų liekanos yra gera medžiaga kompostams gaminti. O ligotus nukritusius vaisinių ir uoginių augalų lapus, prieš dedant į komposto krūvą, reikėtų apdoroti karbamido tirpalu. Ištirpinkite 500 g karbamido (karbomido) 10 litrų vandens ir užpilkite šiuo tirpalu nukritusius lapus. Laukinių medžių lapus galima dėti į komposto krūvą jų iš anksto neapdorojus.

Tačiau kaštoninių ąžuolų, gluosnių ir vyšnių lapuose yra labai sunkiai skaidomų medžiagų - taninų. Taninai pasižymi sutraukiamuoju ir dezinfekuojamuoju poveikiu, todėl šių medžių rūšių lapai suyra lėtai ir juos geriau naudoti mulčiavimui arba komposto krūvos uždengimui.

Medžių ir krūmų lapuose gausu mineralinių elementų, tačiau tik rudenį, prieš jiems nukrentant, šie elementai palieka lapus ir patenka į augalų šakas bei šaknis. Todėl lapų komposte yra nedaug maistinių medžiagų, tačiau kartu su lapų kompostu į dirvožemį patenka specifinė flora - mikrogrybai. Lapų kompostas labai pagerina dirvožemio struktūrą ir jo gebėjimą sulaikyti vandenį. Kompostas iš nukritusių lapų subręsta vidutiniškai per dvejus metus.

Nukritę lapai taip pat yra gera medžiaga kompostams, kuriuose gausu makro- ir mikroelementų, ruošti

Lapai sudedami arba kompostuojami komposto dėžėse, užpilami ir sluoksniuojami su mineralinėmis fosforo trąšomis, durpėmis, pjuvenomis, maisto atliekomis, mėšlu ar kitomis organinėmis medžiagomis. 

Po skilimo sodininkas gaus vertingų organinių trąšų. 

Nesunku nustatyti, kada kompostas yra paruoštas. Puri, vientisa medžiaga yra tamsiai rudos spalvos ir turi malonų miško žemės kvapą.