Uždraustos istorijos

Šis terminas gali būti suprantamas dvejopai. Pirma reikšmė susijusi su sensacijų paieška, kai visokie „alternatyvūs istorikai", „jaunieji chronologai" ir kiti „nepriklausomi ekspertai", paprastai nieko bendra su istorija neturintys, ieško būdų pigiai šokiruoti skaitytoją. Antra - kai uždraustas istorijos temas nagrinėja profesionalūs istorikai, publicistai ir žurnalistai, tyrinėjantys tas istorines problemas, kurios dėl įvairių priežasčių yra tiesiog sunkiai prieinamos arba visiškai atvirai tam tikrose šalyse ar apskritai tarptautiniu lygiu paskelbtos nepageidautinomis tyrinėti.

Akivaizdžiausias draudžiamų istorijos temų pavyzdys yra holokausto masto pervertinimo (arba atvirkščiai - nepakankamo įvertinimo) problema, kuri jau gerokai peržengė mokslinės diskusijos ribas ir tapo politinės manipuliacijos ir spaudimo įrankiu, kuris, be to, įtrauktas į daugelio šalių įstatymus. Apžvelkime dar keletą pavyzdžių.

Burakuminai Japonijoje

Burakuminais vadinama Japonijos socialinė grupė, kurįą sudaro atstumtųjų kastos palikuonys. Priešingai paplitusiam požiūriui, kad kastų visuomenė buvo tik Indijoje su jos legendiniais neliečiamaisiais šudromis, nuo ankstyvųjų viduramžių daugelyje konfucianizmo visuomenių, pavyzdžiui, Korėjoje ir Japonijoje, susiformavo žemiausias žmonių sluoksnis, užsiimantis įvairiais „nešvariais", „mirties paliestais" darbais, pavyzdžiui, skerdimu, mėsininkyste ir odininkyste. Pamažu šių žmonių atskirtumo statusas sustiprėjo ir jį paveldėjo palikuonys, negalintys tuoktis ir net apskritai bendrauti su aukštesnės klasės žmonėmis, gyvenantys atskirose stovyklose ir getuose.

Kaip istorijos reiškinys burakuminų problema nėra išskirtinė, tačiau Japonijoje (kitaip nei, pavyzdžiui, Korėjoje, kur atitinkarna klasė telikusi istorijos vadovėliuose) burakuminai vis dar diskriminuojami nemažos dalies gyventojų. Formaliai po Antrojo pasaulinio karo burakuminų teisės buvo prilygintos kitiems Japonijos gyventojams, vis dėlto šalyje galioja griežta registracija pagal gyvenamąją vietą, pagal kurią, pavyzdžiui, darbdaviai nelegaliais būdais gali sužinoti, kurie žmonės yra burakuminai. Taigi jiems ne visada pavyksta patekti į geras mokyklas, universitetus ar gauti prestižinį, gerai apmokamą darbą. Panašių problemų kyla šeimose, kai itin prietaringi tėvai sužino, kad galimas jų žentas yra kilęs iš „negarbingos“ šeimos.

Šiaurės Amerikos indėnų genocidas

Kai formavosi viena galingiausių pasaulio valstybių - Jungtinės Amerikos Valstijos, jose gyvenantys indėnai buvo sistemingai naikinami, be to, engiami teisiškai. Per aktyviausią JAV teritorinį plėtimąsi, XVIII ir XIX amžiuj e kolonizuojant vadinamuosius laukinius vakarus, oficialiai buvo remiamas fizinis indėlių naikinimas, net skiriant piniginius prizus už kiekvieną nužudytąjį, kaip įrodymą pateikiant jo skalpą.

Netrukus JAV įstatymai įtvirtino principą, pagal kurį buvo atimtos indėnų teisės į savo žemę, kurioje jų protėviai gyveno tūkstančius metų. Paskui buvo išleisti įstatymai dėl priverstinio išgyvenusių indėnų perkėlimo į rezervatus. Juose, žinoma, niekas per daug nesirūpino, kad vienoje vietoje galėtų gyventi daug žmonių, todėl jau pačioje pradžioje nuo bado, šalčio ir ligų ten žuvo milijonai priverstinai perkeltų indėnų. Tada oficialiai įstatymais buvo patvirtinta indėnų teisinė nelygybė. JAV valdžia XIX amžiaus pabaigoje iniciavo ir dosniai finansavo didelio masto bizonų populiacijos naikinimą labiausiai todėl, kad šie gyvūnai buvo indėnų išgyvenimo garantas.

JAV piliečiais indėnai buvo pripažinti tik 1924 metais. Mūsų laikais JAV valdžia labai nenoriai, bet pamažu pradeda pripažinti diskriminuojamą ir neteisėtą elgesį su Amerikos čiabuvių protėviais, tačiau iki šiol nenori savo politikos pripažinti genocidu, bet visiškai aišku, kad kitaip to pavadinti nė neįmanoma - nei moksliškai, nei teisiškai.

Armėnų genocidas Osmanų imperijoje

Šiuolaikinių skaičiavimų duomenimis, 1915 metais specialiose koncentracijos stovyklose ir per pogromus Turkijos valdžia nužudė apie pusantro milijono armėnų, iki XX amžiaus pradžios gyvenusių Osmanų imperijos teritorijoje. Šie turkų valdžios veiksmai per Pirmąjį pasaulinį karą buvo dalis Jaunųjų turkų režimo pastangų paversti Turkiją šiuolaikinio pavyzdžio unitarine vienataute valstybe.

Mūsų laikais šį armėnų genocidą - tam tikros žmonių grupės pagal jų tautinę ar religinę priklausomybę naikinimą Osmanų imperijoje - pripažįsta dauguma pasaulio valstybių. Negana to, daugelyje šalių įstatymai numato administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę už armėnų genocido neigimą, pavyzdžiui, Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Vis dėlto pačios Turkijos oficialioji pozicija per šimtą metų nepasikeitė. Anot jos, jokio armėnų genocido iš viso nebuvo. Nebent galima kalbėti tik apie tragišką tam tikros armėnų gyventojų dalies žūtį dėl aplinkybių sutapimo, kuris, tarp kitko, lėmė ir gana didelės dalies turkų žūtį. Maža to, Turkijos valdžia negaili lėšų, kad moksliškai pagrįstų savo požiūrį; tuo remiasi beveik visa nacionalinio istorijos mokslo veikla.

Kietaširdiškiausios senovės pasaulio civilizacijos

Pasaulyje nėra nieko destruktyvesnio ir labiau apgailėtino nei posakis „pamiršk praeitį, gyvenk šia diena ir galvok tik apie ateitį", nes tokio požiūrio šalininkai beveik neišvengiamai pasmerkti pakartoti istoriją. Iš tiesų savo istoriją reikia ne tik gerai žinoti ir viską prisiminti, bet ypač studijuoti. Viskas rodo, kad mūsų, tolimieji protėviai buvo  pasiekę tokį negailestingumo ir smurto lygį, kad iš esmės iš bebaimių narsuolių virto niekingais galvų pjovėjais ir nepataisomais budeliais. Šį bei tą patyrinėjus iš arčiau, kaži ar kam nors kiltų romantiškas noras „pagyventi tais laikaisi".

Keltai

Keltų istorija mums žinoma tik labai fragmentuotai: ši civilizacija nepaliko jokių kronikų, nes jų tradicijos draudė fiksuoti bet kokias žinias - jos iš kartos į kartą turėjo būti perduodamos tik žodžiu. Tuo metu dauguma žmonių tiesiog žūdavo taip ir nespėję per daug papasakoti palikuonims, vis dėlto aišku, kad keltai buvo labai nuožmūs žmonės ir ypač kietaširdžiai.

Viena didžiausių keltų silpnybių buvo nukirstos galvos. Pasibaigus eiliniam varginančiam ir kruvinam mūšiui, jie paprastai dar privalėdavo apeiti mūšio lauką ir nukirsti užmuštų priešų galvas, kurias pasiimdavo, kad papuoštų savo būstus. Greičiausiai statistinio kelto būstas priminė medžioklės trofėjų pastatą ar kambarį, papuoštą Helovino šventei - ten nuo kiekvieno kampo šmėsčiojo koks nors suluošintas lavonas ar jo dalis.

Jei kokia galva atrodydavo itin vertinga, ji būdavo balzamuojama ir per puotą padedama garbingoje vietoje — kaip poetiškas įrodymas, kad trofėjaus šeimininkas yra itin galingas vyras. Galime įsivaizduoti, kad keltas, pasilikęs vienu du su savo trofėjumi, judina jo žandikaulius, bandydamas įsivaizduoti, kaip kalbanti galva iš susižavėjimo žeria jam komplimentus...

Tarp kitko, galvos buvo kertamos ne šiaip sau. Senovės keltai tikėjo, kad galvoje gyvena žmogaus siela; jeigu ji nukertama dar iki sielai iškeliaujant, nugalėtojas tampa laiminguoju sielos savininku. Kitaip tariant, kas rado, to ir yra.

Actekai

Tikriausiai daugelis yra matęs kokio nors filmo kadrų, kur kokiam gyvam nelaimėliui, prieš įmetant jį į ugnikalnio nasrus, išplėšiama širdis - liūdnas vaizdas, iš tiesų. Vis dėlto tai dar nėra pats kraupiausias dalykas, kurį galima pasakyti apie actekus. Jie tikėjo, kad kas 52 metus ateina pasaulio pabaiga, o jos išvengti galima, jeigu dievai bus galingi, patenkinti ir laimingi. Tradiciškai saugiausias būdas užtikrinti savo dievo sveikatą ir gerą nuotaiką buvo aukoti žmones. Maža to, kad būtų garantuota saugiausia baigtis, aukojimas būdavo susijęs su realiu kanibalizmu.

Labiausiai actekai aukodavo dievui, vadinamam Saule. Paprastai šie ritualiniai veiksmai vyko gigantiškos piramidės viršūnėje - kad iš ten atsiveriantis nuostabus vaizdas galėtų bent kiek sušvelninti paskutines neišvengiamai mirčiai pasmerkto žmogaus gyvenimo akimirkas. Nelaimėlis buvo padedamas ant specialios pakylos, jam perpjaunami šonkauliai ir išplėšiama širdis, kuri budelio rankose dar trumpą laiką pulsuoja, ir paskui tiesiog numetama žemyn, nes savo misiją jau atliko.

Kad ir kaip liūdna pripažinti, legendiniai actekai buvo kraugeriški žmonės. Tai liudija minėtas kanibalizmas - kai auka piramidės viršūnėje likdavo be širdies, actekai suvalgydavo aukos rankas, kojas ir viską, ką manė esant valgoma. Kai kurie istorikai mano, kad pagrindinė actekų kanibalizmo priežastis buvo noras gerai prisivalgyti. Actekai nebuvo pažinę gyvulininkystės ir nelaikė naminių gyvulių, kad galėtų juos nušerti, papjauti ir suvalgyti, todėl jų maiste beveik nebuvo gyvulinių riebalų.

Vis dėlto ir tai nėra blogiausia. Actekai visur stengėsi būti tobuli, todėl visose situacijose juos kankindavo klausimas, ar galima tam tikrą sumanymą įgyvendinti kraupiau ir kietaširdiškiau nei įprasta. Pavyzdžiui, aukodami ugnies dievui, jie įmesdavo į laužą porą naujagimių ir, kol mažylių kūnuose dar rusendavo gyvybė, jie ištraukdavo juos ir išplėšdavo širdis, nuraudavo rankas ir kojas, nudirdavo odą ir panašiai...

Tai dar ne viskas! Žemės deivei priklausė jaunos mergelės auka, nuo kurios užmušus nudirdavo odą ir iš mėsos pagamindavo vadinamąjį kūno drabužį - kažką panašaus į tai, ką režisieriai buvo išdrįsę parodyti kino filme Avinėlių tylėjimas. Ir nė vienas iš čia minėtų dalykų patiems actekams neatrodė keista ar nedora.

•••Jei kokia galva atrodydavo itin vertinga, ji būdavo balzamuojama ir per puotą padedama garbingoje vietoje.

Asirai

Asirai tam tikra prasme primena nekokybiškuose sporto tematikos filmuose vaizduojamus nevykėlius: jie turi galios ir noro, polinkį laimėti ir panašių savybių, tačiau, kad ir kaip stengtųsi, į aukščiausią lygą patekti neįstengia. Dažnai būna, kad toks nevykėlis staiga atranda savyje kokį nors anksčiau giliai snaudusį potencialą ar net visiškai slaptą ginklą ir tada jam viskas pavyksta. Tą patį galima pasakyti apie asirus, kurie, apie du šimtmečius prispausti kitų tautų, staiga rado savo slaptą ginklą. Tai nebuvo nieko panašaus į tai, ką rodo šiuolaikiniai filmai, tačiau tuo metu tai buvo tikras proveržis.

Asirai atrado geležį. Jie tapo pirmąja tauta, pradėjusia vietoj bronzinių ginklų naudoti geležinius: ietis šaudyti, o artimai kovai kariai nešiojo kalavijus ir durklus. Šie geležiniai ginklai asirų kariauną pavertė nenugalima kariuomene.

Asirai tapo itin negailestingi. Pats jų valdovas Ašurbanipalas, nors sukaupė didelę biblioteką ir rūpinosi menais, savo molio lentelėse rašė: „Priešais miesto vartus įsmeigiau stulpą, o prieš tai nudyriau visiems maištininkams odą, kuria šį stulpą apvyniojau. Vienus maištininkus į stulpą įmūrijau, kitus prikaliau kaiščiais, o trečius pririšau aplink stulpą. Savo žemėse daugeliui nudyriau odą ir vėliau ja padengiau sienas. Karo vadams ir kilmingiems kariams nukirtau dalį kūno, ir taip padariau visiems, išdrįsusiems sukilti".

Žinoma, tuo metu kariaujančios armijos beveik visada taikė gąsdinimo politiką, taigi karas baigdavosi nė neprasidėjęs. Tai buvo psichologiniai karo veiksmai. Skaitant pateiktą citatą nesunku suprasti, kad asirams patiems tiesiog patiko tai, ką darė.

Spartiečiai

jokia paslaptis, kad spartiečiai savo silpnus ir kaip nors išsigimusius naujagimius numesdavo nuo uolos į prarają ir žiūrėdavo, kaip jie žūsta, atsitrenkę į akmenis. Mažiau žinomas faktas, kad prieš tai jie kūdikius netrumpą laiką skandindavo vyno vonioje, kad įsitikintų, ar jie sugebės išlaikyti šią patikrą. Būti spartiečiu reiškė būti alkoholiku nuo pirmųjų akimirkų šiame pasaulyje.

Kiekvienas vyriškos giminės spartietis visų pirma buvo kareivis ir niekas kitas. Visus kitus darbus, kaip ir visose kitose senovės Graikijos valstybėse, atlikdavo vergai. Spartiečiai visuomet kaudavosi dėl gyvybės ir mirties, iki paskutinio kvapo. Kam pasisekdavo išgyventi galėjo laukti pensinio amžiaus, kuris buvo 60 metų. Mūsų mastais tai atitiktų kokius 400 metų, todėl kiekvienas pats gali gerai įsivaizduoti, kiek Spartoje buvo veteranų.

Jei kam pavykdavo išgyventi iki tokio amžiaus arba tapti pavyzdingu šeimos tėvu ar mokslininku, tai buvo laikoma gėdingiausiu vyro gyvenimo finalu. Toks žmogus nenusipelnydavo net antkapio jo amžino atilsio vietai pažymėti. Garbę būti palaidotam kartu su visais savo kovos ginklais ir antkapyje iškaltu vardu nusipelnydavo tik mūšio lauke žuvęs karys. Be to, apskritai gyvi likusieji spartiečiams nebuvo jokie didvyriai. Jeigu dar kam nors mūšio lauke tekdavo prarasti savo skydą, jam priklausė mirties bausmė, nes tikras karys būtų padaręs viską, kas įmanoma ir neįmandma, kad prarastą skydą atgautų ar bent didvyriškai žūtų stengdamasis jį susigrąžinti.

Stipriai klysta manantys, kad spartiečiai buvo absoliutūs didvyriai. Verta prisiminti, kaip jie valdė savo vergus. Vergų kankinimas buvo teisėtas dalykas, be to, ne ta prasme, kad įstatymai leisdavo juos mušti, o įstatymai griežtai reikalavo vergus reguliariai fiziškai bausti. Bet ir tai vergams dar nebuvo blogiausia bausmė. Pagal spartiečiu tradicijas tam tikrą amžių pasiekęs jaunuolis turėdavo įsėlinti į vergų stovyklą ir užmušti tiek apsiginti negalinčių nelaimėlių, kiek įstengia, ir jis negalėjo dėl to rodyti jokio gailesčio - net jeigu jam būdavo gaila, jis taip elgdavosi pagal tradicijas ir įstatymą. Netgi buvo taip: spartietis, kuris nieko gyvenime nebuvo nužudęs, buvo stipriai pašiepiamas, nors dėl to jo niekas nepuldavo iš karto žudyti...

Mongolai

Pamėginkite įsivaizduoti stadioną, kuriame telpa šimtas tūkstančių žmonių, o po to - keturis šimtus pilnų tokių stadionų. Tada dar pagalvokite, kad kiekvienas šiuose perpildytuose stadionuose esantis žmogus turi pjautinę ar durtinę žaizdą. Toks vaizdas padės geriau suvokti tai, ką suskaičiavo mokslininkai - Čingischano ir jo palikuonių valdymo laikais mongolai vien kalavijais nužudė iš viso apie 40 milijonų žmonių.

Mongolų pulkai per pasaulį nuvilnijo tarsi vejapjovė per pievą. Tai buvo milžiniška negailestingų piktadarių armija, kurioje visi jojo žirgais. Vos sugalvoję ką nors užkariauti, jie nedelsdami iškeliaudavo ir tada kiekvienam, pasitaikiusiam kelyje, gyvenimas šioje žemėje baigdavosi.

Mongolai paprastai reikšdavo tik dvi galimas įvykių baigtis, kurių nė viena iš tikrųjų nebuvo geresnė už kitą.

Pirmoji, galbūt praktiškiausia: pasiduoti ir atiduoti viską, ko jie nori, įskaitant visą turtą ir giminės moteris. Antroji: nepasiduoti, bet tokiu atveju greitai iš bet kokio miesto likdavo tik rūkstantys griuvėsiai. Buvo aišku, kad vėliau tave vis tiek nužudys, tik kietaširdiškiau ir subtiliau.

Užpuolę Indiją mongolų valdovai prie Delio sienų pastatė milžinišką piramidę iš... žmonių galvų. Tai nebuvo keliasdešimt ar keli šimtai galvų. Ne, šiuolaikinių mokslininkų duomenimis, šį statinį sudarė bent 90 tūkstančių galvų! Panašiai kaip keltai, mongolai buvo neabejingi nukirstoms galvoms. Jie jas rūpestingai surinkdavo ir katapultais šaudavo į priešininko stovyklą.

Į puolančių mongolų gretas būdavo galima šauti kad ir tūkstančius strėlių, bet paprastai jos visos pirmiausia pataikydavo į storą belaisvių sluoksnį, kurį mongolai visais atvejais kaip gyvulius varydavo priekyje tarsi gyvą skydą.

Šios ir dar daug kitų kraupių istorijos temų mūsų laikais yra labai nepopuliarios ir, kaip minėta, tam tikrose šalyse net draudžiama apie jas užsiminti, ką jau kalbėti apie mokslinius tyrimus.