Aukso Besivaikant: Kerintis Metalo Spindesys

Iš daugybės D. Mendelejevo periodinėje elementų lentelėje esančių elementų auksas pasižymi vos ne pačiomis unikaliausiomis savybėmis. Pirma, auksas masina žmones savo neįprasta spalva ir spindesiu. Antra, jis lengvai apdorojamas ir sudaro stabilius lydinius su kitais metalais. Trečia, auksas yra chemiškai pastovus ir nereaguoja į kitus junginius (su retomis išimtimis).

Saulę garbinusios tautos

Archeologams pavyko nustatyti, kad dar prieš 12-14 tūkstančių metų Mažosios Azijos pusiasalyje gyvenančios tautos iš aukso gamino nepaprastus juvelyrinius gaminius. Daugelyje pasaulio šalių žmonės garbino Saulę, tikėdami, kad žemėje esantis auksas - tai mūsų žvaigždės hipostazė. Senovės Egipto faraonai save ir žmonas puošdavo aukso gaminiais, po mirties iš tauriojo metalo būdavo nuliejama pomirtinė valdovo kaukė - taip buvo tikima, kad kitame pasaulyje faraonas irgi gyvens gerovėje. Faraono Tutanchamono mumijos tyrinėtojas profesorius Deris štai ką rašė: „Aukso kaukė vaizduoja Tutanchamoną kaip mielą ir kilmingą jaunuolį. Tie, kuriems teko matyti mumijos veidą, gali patvirtinti, kaip tiksliai XVIII dinastijos laikų meistras atvaizdavo mirusio valdovo veidą ir visiems laikams tauriajame metale įkūnijo jaunojo valdovo atvaizdą. Aukso kaukė išsaugojo nekintantį faraono atvaizdą, o tai, senovės egiptiečių manymu, padės jo sielai sugrįžti į savo aukso futliarą“.

1886-ais metais archeologas Henrikas Šlymanas vykdė kasinėjimus Mikėnuose (Graikija) ir aptiko auksinę karaliaus
Agamemnono kaukę. Tai akivaizdžiai patvirtina faktą, kad senovės graikai irgi laikėsi tų pačių tradicijų, kaip ir egiptiečiai. Tas pats vyko ir dabartinės Peru teritorijoje. Inkų imperijos sostinėje Kuske buvo aptikta vyriausio dievo Inčio skulptūra, pavaizduota kaip didžiulis aukso diskas su brangakmeniais vietoje akių. Už Inčio šventyklos buvo Aukso sodas, kuriame „augo“ medžiai, krūmai, gėlės, ir visi šie augalai buvo iškalti iš gryno aukso! Visa tai rodo, kad senieji gyventojai puikiai suprato Saulės reikšmę gyvajai gamtai. Saulės garbintojais buvo ir izraelitai gyvulių augintojai, garbinę aukso veršį senieji Indijos, Tailando gyventojai. Iš aukso nulietos Višnu ir Budos statulos apstulbina kiekvieną, jas pamačiusį žmogų.

Legenda apie „aukso žmogų“

Labai savotiškas Saulės garbinimo ritualas buvo vykdomas šventojo Guatavito ežero (Kolumbija) vandenyse. Senovėje buvo manoma, kad ežero vandenyse gyvena deivė Furatena, turinti moters-gyvatės išvaizdą. Ji taip pat mėgo auksą, o senosios čibču genties indėnai dosniai ją apdovanodavo dirbiniais iš tauriojo metalo. Čibču genties indėnai tikėjo, kad pagrindinė Furatenos pareiga buvo pareikšti savo valią dėl naujo karaliaus išrinkimo. Numatytą dieną minios indėnų patraukdavo link Andų aukštikalnėse tyvuliuojančio ežero, kur jų jau laukdavo žyniai. Pagrindinis dienos veikėjas būdavo jaunas ir išvaizdus jaunuolis. Jis prie ežero buvo atnešamas aukso neštuvuose. Pagaliau prasidėdavo pats ritualas. Buvo uždegami fakelai, grojama muzika, o žyniai tuo metu jaunuolio kūną ištrindavo kvapniaisiais tepalais ir po to per nendrių šiaudelius apibarstydavo aukso dulkėmis. Pretendentas į postą pasidarydavo „auksiniu“. Po to keturi kariai perkeldavo pretendentą į karalius ant nendrių plausto, kuriame jau būdavo pridėta daugybė aukso gaminių ir brangakmenių. Plaustas ežero viduryje sustodavo, o „aukso žmogus“, klūpėdamas ant kelių, kalbėdavo deivei skirtą maldą, prašydamas saugoti gentainius ir priimti dovanas. Po to jaunuolis panirdavo į ežero vandenį, o jį lydintys žyniai į vandenį imdavo mėtyti aukso gaminius bei brangakmenius. Jaunuolis plaukdavo į krantą, vanduo nuo jo kūno nuplaudavo aukso dulkes. Kai jis išlipdavo į krantą, kūną atidžiai apžiūrėdavo tie patys žyniai. Jei ant jaunuolio kūno aukso nebelikdavo, buvo manoma, kad Furatena priėmė dovanas ir taip išreiškė savo prielankumą naujajam karaliui.

Geologinis žemėlapis papiruse

Iki mūsų dienų išlikęs pirmasis papiruse nupieštas geologinis žemėlapis rodo, kad senovės egiptiečiai puikiai nusimanė apie auksą. Jie žinojo, kad auksas aptinkamas kaip grynuoliai ar dulkės. Žemėlapyje tiksliai nurodytos aukso radimo vietos, jas supantys kalnai, slėniai, keliai. Beveik viskas taip pat, kaip šiuolaikiniuose žemėlapiuose! Faraonai auksą liepdavo kasti ne tik tam, kad būtų gaminami juvelyriniai dirbiniai ir pomirtinės kaukės. Jie tauriuoju metalu puošė savo rūmus ir piramides.

Nerono (37-68-ieji m.) valdymo metais aukso ir sidabro rūda buvo išgaunama vandens pagalba. Iš pradžių tūkstančiai vergų kalnuose iškirsdavo galerijas tose vietose, kur būdavo aptiktos aukso gyslos.

Po to būdavo nutiesiamas vandentiekis nuo aukštai kalnuose esančios užtvankos. Paskirtą valandą vergai sugriaudavo užtvanką, garsiai šniokšdamas vandens srautas pasiekdavo galerijas, išplaudavo aukso turinčius akmens luitus ir juos nu-plukdydavo į slėnį. Ten iš akmenų būdavo išgaunamas taurusis metalas. Tai buvo labai barbariškas aukso gavybos būdas, nes žūdavo šimtai vergų, tačiau taip būdavo išgaunamas didžiulis aukso kiekis. Imperatorius Neronas aukso plokštelėmis įsakė padengti ne tik savo namo, bet ir teatro stogus!

Aukso karštinė

Sunku paaiškinti iš kur pas žmones atsirado toks nenumalšinamas aukso troškulys. Jis neaplenkia nei vyrų, nei moterų, nei jaunų, nei senų. Sovietiniais laikais viename Leningrado srities rajoniniame laikraštyje buvo aprašytas toks įvykis. Sablino-Tosno apylinkėse vyko busimųjų geologų, tuometinių studentų, vasaros praktika. Vieną dieną studentai kasinėjo upėje Kambro epochos nuosėdas, iškilusias į vandens paviršių. Šiose nuosėdose buvo galima aptikti pirito kristalo, kurie savo spalva primena auksą, sankaupų. Tuo metu apylinkėse keliavo moksleiviai, kurie pamatė dirbančius studentus ir susidomėjo tuo, ką jie veikia prie vandens. Vaikai priėjo arčiau studentų, vienas išdrįso paklausti: „Dėde, ką jūs ieškote upėje?“ Studentai nusprendė pasijuokti iš moksleivių ir gana rūsčiai atsakė: „Ar jūs akli? Negi nematote, kad plauname aptiktus aukso grynuolius!” Ir parodė vaikams pirito kristalus. Vienas berniukas su sunkiai slepiama viltimi paklausė: „Gal galime su jumis padirbėti?“ Atsakymas buvo grubus: „Dar ko užsimanysite! Mes aptikome auksą ir niekam kitam neleisime jo kasti“. Pamatęs nuliūdusius vaikų veidus, studentas „suminkštėjo“: „Jei norite, eikite į kitą upės krantą ir ten bandykite savo laimę“. Antrą kartą vaikams kartoti nereikėjo. Jie bėgte pasileido link tilto, perėjo į kitą upės pusę ir ėmė kasinėti. Po gero pusvalandžio studentai išgirdo džiaugsmingus moksleivių riksmus: „Radom! Dabar tai mūsų auksas!“

Apdovanojimas už radinį - rykštės!

Istorijoje žinoma dešimtys pavyzdžių, kai rastas auksas žmonėms atnešė ne džiaugsmą ir laimę, o nesėkmes. Prieš 200 metų, o tiksliau - 1813-ais metais netoli Verch Neivinsko (Uralas) fabriko jo darbuotojo mažametė dukra Katerina Bogdanova atsitiktinai smėlyje pastebėjo aukso grynuolį ir jį nunešė fabriko valdytojui Ivanui Polupanovui. Tačiau vietoje laukto apdovanojimo mergaitė sulaukė bausmės - valdytojas įsakė ją išperti rykštėmis ir griežtai įsakė niekam nepasakoti apie savo radinį.

1824-ais metais baudžiauninkas Nikiforas Siutkinas Miaso apylinkėse aptiko didžiulį aukso grynuolį, kuris svėrė 36,22 kg! Tai pats didžiausias Rusijos teritorijoje aptiktas aukso grynuolis. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus vyras gavo atlygį, kuris buvo lygus 1266 rubliams ir 60 kapeikų. Tuo metu tai buvo gana nemaža suma. Tačiau pinigai Siutkinui laimės neatnešė. Gavęs atlygį, jis ėmė gerti diena iš dienos, kol vieną dieną jam pasimaišė protas ir jis pasikorė...