Niutonas kurio mes nežinojome...

Nors tai skamba labai paradoksaliai, tačiau garsusis mokslininkas Izaokas Niutonas, pripažintas genijus, kurio veikla sudaro visą šiuolaikinio mokslo pagrindą, labai daug laiko skyrė taip vadinamiems „netikriems mokslams“ – astrologija, alchemijai ir teologijai. Apie 30 savo gyvenimo metų jis ieškojo filosofijos akmens, kurio pagalba bet kurį metalą galima paversti auksu, taip pat dieviškųjų tiesų.

Būdamas anglų bažnyčios pavaldinys, jis netikėjo šventąją Trejybe ir manė, kad Jėzus Kristus buvo neteisingai pavadintas dievu. Niutonas bijojo, kad tokios jo mintys ir rašiniai, jei būtų tapę žinomi bažnyčiai, būtų tapę užkirtę kelią tolimesnei karjerai ir neigiamai paveiktų jo visuomenę padėtį. Juk jis buvo Karališkosios bendrijos (Mokslų akademijos) prezidentas.

Neįkainojami rankraščiai

Po Niutono mirties 1727-ais metai jo rankraščiai pateko j privačių asmenų rankas. 1936-ais metais šie rankraščiai netikėtai iškilo j viešumą, kai buvo pasiūlyti parduoti Sotbio aukcione. Juos nupirko garsus anglų ekonomistas Džonas Meinardas Keinas, norėdamas išsaugoti ateinančioms kartoms. Jis rankraščius neatlygintinai perdavė Kembridžo universitetui, kuriame savo laiku studijavo Izaokas Niutonas. Tačiau iki perdavimo Keinas pats su didžiuliu susidomėjimu perskaitė juos. Jis sakė, kad tai yra sukrečiantys darbai.

Daug teologinių Niutono veikalų per tą patį Sotbio aukcioną įsigijo mokslininkas Abramas Jehuda. Jis tikėjosi rankraščius parduoti kuriam nors JAV universitetui. Tačiau nė vienas Amerikos universitetas nenorėjo turėti išlaidų „nereikalingam“ Niutonui. Ir tai nežiūrint į tai, kad pats Einšteinas padėjo Jehudai pardavinėti šiuos rankraščius, vadindamas juos „unikaliu lobiu“. Galiausiai rankraščiai atsidūrė Jeruzalės archyvo saugyklose. Iš viso daugiau nei 40-yje bibliotekų - nuo Jeruzalės iki Kembridžo ir nuo Ženevos iki Los Andželo - yra didesnė ar mažesnė Niutono rankraščių dalis. Kalbama apie 2,7 milijonus žodžių, parašytu smulkia ir į dešinę pasvirusia rašysena. Būtent šiuose raštuose atsiskleidžia tas Niutonas, kurio mes iki šiol nežinojome.

Filosofijos akmuo ir ne tik

Antroji XVII amžiaus pusė - XVIII amžiaus pradžia - pats alchemijos mokslo suklestėjimo laikotarpis. Šventosios Trejybės koledže Kembridže, kuriame studijavo Niutonas, o vėliau daug metų dirbo matematikos profesoriumi, buvo įrengta nebloga chemijos laboratorija. Vyresnieji kolegos profesoriai Rėjus ir Barou įtraukė Niutoną į cheminius, o tiksliau - alcheminius bandymus. Niutonas apie alchemiją išstudijavo viską, ką tik galėjo surasti. Jo bibliotekoje ir dabar saugomi šie veikalai. Kai kuriuos jų Niutonas pats perrašė savo ranka. Jų puslapiai išmarginti cheminių reaktyvų paliktomis dėmėmis, kai kurių pakraščiai nudeginti. Niutonas daugybę valandų kilnojo mėgintuvėlius, maišė įvairiausius miltelius, ruošė tirpalus...

Viduramžiais buvo žinomi tik septyni metalai - auksas, sidabras, geležis, varis, alavas, švinas ir gyvsidabris. Pirmuosius šešis, kaip žinome, galima išlydyti ir gauti, kaip tuomet buvo tikima, jų pirmykštę esmę - abstraktų „filosofijos gyvsidabrį“, kuris skiriasi nuo įprastinio. Metalų rūdoje visada yra priemaišų, būtent jos ir „gundė“ to meto chemikus ir metalurgus.

Niutonas labai kentėjo nuo apsinuodijimo cheminiais reagentais, ypač gyvsidabriu, tačiau toliau tęsė savo alcheminius bandymus. Auksas kaip toks jį mažai domino. Jis ieškojo filosofijos akmens ir kartais galvojo, kad jau tarsi jį surado. Bent jau viename laboratorijos sąsiuvinyje Niutonas užrašė: „Mačiau filosofijos akmenį!“

Alchemija tapo tikra XVII amžiaus intelektualine epidemija. Anglai pavydėjo olandams, manydami, kad šiems pavyko išgauti filosofijos akmenį, olandai - italams. O italai galvojo, kad tikroji paslaptis žinoma tik anglams. Visiems jiems pavydėjo vokiečiai. Beje, slaptos draugijos, veikusios Niurnberge, kurios tikslas buvo išgauti auksą iš kitų metalų, sekretoriumi buvo garsusis mokslininkas Leibnicas.

Kartais Niutonas imdavo abejoti savo užsiėmimų tikslingumu. 1692-ais metais jis rašė filosofui Džonui Lokui, kad nė vienas iš „sėkmingų“ alchemikų, kuriems, atseit, pavyko išgauti auksą, netapo turtingas.

Alchemikai nuo senų laikų pripažino tik tas medžiagos savybes, kurias buvo galima tiesiogiai pajusti jutimo organais. Tai - sunkumas, lengvumas, drėgnumas, sausumas, o taip pat skonis - sūrumas, saldumas, kartumas, rūgštumas ir t.t. Jie beveik niekada neatlikinėjo matavimų. Niutonas pasirodė esąs tikras novatorius - cheminėms reakcijoms vykdyti jis panaudojo kiekinę analizę.

Keisčiausia tai, kad mes nieko nežinome apie cheminius Niutono atradimus. O jų buvo tikrai nemažai. Tik dabar ruošiamas 12-os tomų leidinys, paruoštas pagal mokslininko rankraščius. Gal po to, kai knygos bus išleistos, mįslės paaiškės.

Niutono dieviškumas

Niutonas turėjo dar vieną užsiėmimą, kuris, kaip ir alcheminiai bandymai, atimdavo labai daug laiko. Mokslininkas daug metų analizavo Biblijos tekstus. Kai Niutono biografai apie tai užsimena, jie pažymi, kad šis užsiėmimas jam buvo tarsi poilsis nuo fizikos ir matematikos problemų, savotiška proto mankšta. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Niutono bibliotekoje buvo nemažai teologinių knygų, jo paties ranka rašytų veikalų, skirtų Biblijai ir religijos istorijai. Niutono įsitikinimu vienintelė teisinga religija buvo Nojaus laikais, kai buvo garbinamas vienas dievas, visa ko kūrėjas. Tais laikais buvo meldžiamasi šventyklose, kurių centre degė ugnis - geocentrinės Visatos simbolis. Kai įvyko tautų susiskaldymas, tikroji religija, mokslininko nuomone, buvo iškreipta. Daugelyje tautų dievui buvo pradėti prilyginti valdovai ir didvyriai, atsirado daug dievų. Ypač didelę žala padarė Ptolemėjus, kuris savo veikaluose teigė, kad Žemė yra visos Visatos centras. Niutonas teigė, kad tikroji religija žmonėms atsiveria per gamtos pažinimą.

Viso ko, tame tarpe ir dieviško, pažinimo instrumentas yra mokslas. Visata - štai tikroji Dievo šventykla. Tyrinėdamas gamtą žmogus pažįsta beribę Kūrėjo išmintį, o bandydamas atskleisti biblinių pranašysčių esmę, sužino apie Dievo ketinimus busimųjų žmonių kartų atžvilgiu. Niutoną domino ir senovės istorija. Jis bandė apjungti tautų ir biblines istorijas, pagrindu paimdamas Bibliją.

Pavyzdžiui, dėl to Niutonui teko „sutrumpinti“ Senovės Egipto istoriją. Ir tai jis atliko gana savotiškai. Daugelis karalių, faraonų, kurie turėjo vienodą vardą, buvo laikomi kaip vienas žmogus, kuris šalį valdė ne ilgiau 18-20 metų. Pagal tokius Niutono paskaičiavimus Egipto valstybė atsirado ne anksčiau nei XI amžiuje pr.m.e., kai pagal dabar priimtą požiūrį Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas buvo apjungti į vieną valstybę 3-io tūkstantmečio pr.m.e. pradžioje. Skirtumas yra 12 amžių. Netgi būdamas neteisus, Niutonas ir istorijos chronologijos moksle pasireiškė kaip novatorius. Nustatydamas istorinių įvykių datas ji pirmasis panaudojo astronomijos duomenis, sutrumpino aiškiai mistiškai ilgus kai kurių faraonų valdymo laikotarpius, suartino panašius mitus ir atkreipė dėmesį i kai kurių kultūrų ir kultų panašumą.

Niutonas manė, kad Dievas po to, kai sukūrė Visatą, mažai kišasi į jos reikalus. Pasaulio vystymasis paklūsta natūraliai įvykių eigai ir tam tikriems dėsniams. Mokslininkas visą laiką žavėjosi Dievo kūrėjo didingumu ir jo stebuklingais darbais. Jis rašė, kad Menulis aplink Žemę sukasi tokiu greičiu, kuris jam neleidžia nukristi ant mūsų planetos. Tačiau tas greitis yra per mažas, kad Mėnulis galėtų atsiplėšti nuo Žemės. Argi tai ne stebuklas?

Tuo pačiu metu Niutonas manė, kad per ilgą laiką Žemei skriejant aplink Saulę atsiranda nuokrypiai, kuriuos Dievui tenka pataisyti, t.y. periodiškai pakoreguoti judėjimą, kad planeta neiš skrietų iš numatytos orbitos. Šis Niutono teiginys sulaukė griežto Leibnico prieštaravimo, kuris pareiškė, kad Niutono teiginys, jog Dievui reikia nuolat pataisyti Visatą, yra bedieviškas. Argi visagalis Dievas iš karto negalėjo sukurti absoliučiai tobulos Visatos?

Niutonas nespausdino savo teologinių veikalų, jie šviesą išvydo tik po autoriaus mirties. Viešai abejoti bažnyčios skleidžiamomis dogmomis buvo pavojinga netgi tokio rango mokslininkui. Pats Niutonas buvo pakankamai atsargus, kad tiesiogiai nesusietų savo vardą su „eretiniais“ mokymais. Laimei, jam neteko patirti bažnyčios persekiojimo. Tai, tikriausiai, galima paaiškinti tik tuo, kad jo „eretinės“ pažiūros tapo žinomos tik tada, kai mokslininkas buvo labai senas ir labai žymus.