Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago)

Tai astriečių (Asterales) eilės astrinių (Asteraceae) šeimos daugiamečių augalų gentis. Jos pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio tussis - kosulys ir agere - judintis, kurie nusako dažniausią šių augalų vartojimą liaudies medicinoje - pajudinti, išvyti kosulį. Šalpusnis laikytas vienu pagrindinių augalų, lengvinančių, gydančių kosulį. Lietuvoje auga vienintelė šios genties rūšis - ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara).

STOP! Ankstyvųjų šalpusnių preparatų vartoti galima tik itin atsargiai, ne daugiau kaip valgomąjį šaukštą žaliavos per parą, ne ilgiau negu 5-7 dienas. Jeigu padėjo - puiku, nepadėjo - ką padarysi, ilgiau vis tiek negalima vartoti. Negalima vartoti nėščioms ir žindančioms moterims, vaikams, sergantiesiems anemija, kepenų, širdies ligomis.

SAULĖS SKAISTUMO ŽIEDYNAI

Ankstyvasis šalpusnis - daugiametis žolinis medingas augalas, turintis vertikalų apie 20-25 cm ilgio šakniastiebį, iš kurio anksti pavasarį išauga vienas ar keletas vienagraižių stiebų. Ankstyvųjų šalpusnių stiebai paprasti, apaugę žvyniškais-voratinkliškais rausvais lapeliais, pamatiniai lapai 10-20 cm skersmens, apskritoki, šiek tiek dantyti, viršutinė jų pusė - plika, apatinė - baltai pūkuota, žiedai susitelkę į pavienius, 2-2,5 cm skersmens graižus, ryškiai geltoni, kraštiniai išsidėstę keliomis eilėmis, liežuviški, piesteliniai, vaisingi, viduriniai vamzdiški. Augalams žydint dieną jų stiebai būna statūs, o naktį ir nepražydusių ar peržydėjusių - nulinkę. Graižuose subręsta apie 300 vaisių - cilindriškų, briaunotų, geltonų lukštavaisių, kurių viršūnėje yra 2-3 kartus ilgesni už vaisių skristukai. Šalpusnių sėklos subręsta per 10-25 dienas. Augalams nužydėjus, susidaro pūkai (lukštavaisiai su skristukais), panašūs į pienių pūkus, o juos išnešioja (ir taip išplatina) vėjas.

Šie augalai mėgsta molingą dirvą su negiliu podirvio vandeniu, ypač vešliai auga šaltiniuotose vietose: pagrioviuose, molinguose šlaituose, upių ir upelių pakrantėse, bergždynuose. Ankstyvųjų šalpusnių pamatysime visoje Lietuvoje, žemdirbiams jie yra įkyri piktžolė. Jie ypač pastebimi balandžio-gegužės mėnesį, kai bene pirmieji pražysta saulės skaistumo žiedynais.

LIAUDIES MEDICINOJE IR OFICIALIOJOJE

Kaip vaistinė žaliava dažniausiai vartojami šalpusnių žiedynai ir lapai, jų dažnai dėdavo į prakaitavimą skatinančių vaistažolių mišinius. Ankstyvųjų šalpusnių lapuose ir žiedynuose yra gleivių, iki 2,63 proc. karčiųjų glikozidų, saponinų, karotenoidų, organinių rūgščių (obuolių, vyno, silicio), polisacharidų (inulino ir dekstrino), rauginių ir mineralinių medžiagų, eterinio aliejaus, askorbo rūgšties. Graižuose yra fitosterolių, flavonoidų (rutino, hiperozido), inulino, raugų.

Šalpusnių gleivės padengia burnos, gerklės, ryklės gleivinę ir apsaugo nuo dirginimo. Šiuose augaluose esantys raugai, karotenoidai gydo kvėpavimo takų gleivinės uždegimą. Saponinai, gleivės ir organinės rūgštys padeda atsikosėti, valo iš kvėpavimo takų gleivinės sekretą, todėl naudoti gydant bronchitą, gerklų ir trachėjos uždegimą, bronchinę astmą ir pleuritą, net tuberkuliozę pradiniame etape. Dažnai rekomenduojama šalpusnius maišyti su didžiaisiais debesylais, dilgėlėmis, vaistinėmis medetkomis, liepų žiedais ar šliaužiančiosiomis tramažolėmis - uždegimą malšins efektyviau.

Liaudies medicina pavasarį sergantiesiems astma, lėtiniu bronchitu ir kvėpavimo takų kataru rekomenduodavo kasdien išgerti 2-3 arbatinius šaukštelius šviežių šalpusnių sulčių, sumaišytų su šiltu vandeniu ar pienu.

VAISTINĖ ŽALIAVA

Šalpusnių žiedynai renkami kovo-balandžio mėnesiais saulėtą sausą dieną, visiškai išsiskleidę. Jų lapai skinami kiek vėliau, iki birželio pabaigos, tik sveiki, be rudų dėmių, su ne ilgesniais kaip 5 cm lapkočiais. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, paskleisti plonu sluoksniu ant popieriaus ar audinio, o geriausia ant tinklo arba specialioje džiovykloje iki 40 °C temperatūroje. Džiovinant lapus ne džiovykloje, kartkartėmis juos reikėtų atsargiai pavartyti, o žiedynus, kai apvysta, patariama suverti ant siūlo, taip jie greičiau išdžiūsta. Lapus dar patariama išdėlioti balta, pūkuota puse į viršų.

Vaistinę žaliavą reikia sudėti į sandarų indą ir laikyti tamsioje vietoje. Gerai išdžiovinti šalpusnių lapai yra bekvapiai, viršutinėje pusėje žali, apatinėje - balzganai pūkuoti, kartoko skonio. Iš 5 kilogramų šviežių lapų gaunama apie 1 kilogramą sausos žaliavos.

DVI MEDALIO PUSĖS

Ankstyvieji šalpusniai visoje Europoje buvo vieni populiariausių vaistinių augalų, liaudies medicinoje naudojamų įvairioms ligoms gydyti. Europos maisto saugos agentūros (EFSA) tinklalapyje apie ankstyvuosius šalpusnius pateiktas teiginys, kad jie veikia imunitetą ir kvėpavimo takus. Tačiau jau bene prieš dešimt metų Europos Komisija šalpusnius įvardijo kaip sveikatai nesaugius augalus. Teigiama, kad dėl juose esančių pirolizidino alkaloidų kyla pavojus kepenims, didėja vėžio rizika. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje „Pediatrų žurnale“ trijų autorių darbe aprašytas atvejis, kad viena vokietė nėštumo metu gėrė daug šalpusnių arbatos, dėl to jos kūdikis gimė nesveikomis kepenimis ir nuo tų pažeidimų vėliau mirė. Reaguodama į šį atvejį Vokietijos valdžia uždraudė pardavinėti šalpusnius. Du augalo sudėtyje esantys alkaloidai - senecioninas ir senkirkinas - net kaltinami dėl mutacinių pakitimų genuose. Todėl ankstyvieji šalpusniai buvo įtraukti į Maisto papilduose draudžiamų naudoti augalinės kilmės sudedamųjų dalių sąrašą, visais maisto papildais, kurių sudėtyje yra šių augalų, uždrausta prekiauti.

Kaip nutiko, kad liaudies medicinoje vienu efektyviausių augalų, sugebančių naikinti bakterijas ir virusus, nepamainomu vaistu nuo įvairiausių uždegimų laikyti šalpusniai tapo draudžiami vartoti gydymui? To pasiteiravome Jadvygos Balvočiūtės, aukščiausiosios kategorijos farmacininkės, ilgametės Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo darbuotojos, ekologinio vaistažolių ūkio savininkės, kuriančios vaistažolių mišinius ir jais prekiaujančios, taip pat individualiai konsultuojančios žmones. Pasak J. Balvočiūtės, šalpusniai turi augaluose retai randamo sidabro, todėl veiksmingai gydo uždegimą. Žymioji Lietuvos žolininkė įsitikinusi, kad jeigu susirgęs žmogus iki savaitės laiko pagers jų arbatos, nieko blogo neatsitiks, tačiau be reikalo gerti šių augalų arbatos, juolab šalpusnių žiedynų įmesti ir į salotas ar iš jų daryti desertus, jokiu būdu negalima.

„Šalpusniuose aptikta vėžį sukeliančių medžiagų ir uždraudė vaistininkams, žolininkams juos rekomenduoti“, - sakė J. Balvočiūtė, ji pabrėžia, kad tinkamai sukomponuotas kelių augalų mišinys visada yra saugesnis negu pavienės vaistažolės.

LIAUDIES RECEPTAI

Nuo kosulio, bronchito ir plaučių uždegimo

1. Sumaišykite lygiomis dalimis ankstyvųjų šalpusnių lapų, didžiųjų dilgelių žolės ir medetkų žiedų. 2 valgomuosius šaukštus šio žolelių mišinio užplikykite 0,5 I verdančio vandens, palaikykite šiltai 45 min., kad pritrauktų. Nukoškite, likusią žaliavą nuspauskite ir gerkite šiltos arbatos po pusę stiklinės po valgio nuo įsisenėjusio kosulio. Gerkite ne ilgiau nei 7 dienas.

2. Sumaišykite lygiomis dalimis ankstyvųjų šalpusnių lapų, didžiųjų debesylų šakniastiebių ir vaistinių ramunių žiedų. 2 valgomuosius šaukštus šio žolelių mišinio užplikykite 0,5 litro verdančio vandens, palaikykite šiltai 45 min., kad pritrauktų. Nukoškite, likusią žaliavą nuspauskite ir gerkite šiltos arbatos po pusę stiklinės po valgio nuo įsisenėjusio kosulio. Gerkite tik šiltą ne ilgiau kaip 7 dienas.

3. 1 šaukštą šalpusnių žiedynų arba lapų užpilkite 400 ml verdančio vandens, indą uždenkite ir įstatykite į kitą, didesnį indą su verdančiu vandeniu ir taip kaitinkite vandens vonelėje 15 min. Kai atvės, perkoškite, likusią žaliavą nuspauskite ir pripilkite virinto vandens, kad skysčio būtų iki ankstesnio tūrio. Šilto šio antpilo gerkite po trečdalį stiklinės 2-3 kartus per dieną prieš valgį ne ilgiau kaip 5 dienas. Keli tokio antpilo lašai, įlašinti į nosį, gydo lėtinę slogą.

NAUDOTI IŠORIŠKAI

Nuo kosulio, bronchito

1. 2 kupinus šaukštus džiovintų ankstyvųjų šalpusnių lapų užplikykite puode puse litro verdančio vandens, palaikykite 15-30 min., tada nukoškite, žaliavą nuspauskite, supilkite į inhaliatorių ir kuo ilgiau kvėpuokite šiais garais.

Šilti garai atpalaiduos ir dezinfekuos bronchus, lengvins kvėpavimą, padės greičiau įveikti kosulį, slogą ir užkimimą. Senovinis inhaliacijų būdas būtų toks - puodą su nuoviru pastatykite ant silpnos ugnies, uždenkite jį ir savo galvą drobine skepeta ar storesne paklode ir kuo ilgiau kvėpuokite tais garais.

2. Karštu vandeniu nuplautų šviežių ankstyvųjų šalpusnių lapų ar dar geriau jų sutrintos tyrės dėkite ant krūtinės kaip kompresą - padės įveikti kosulį, bronchitą. Tokie kompresai padeda ir nuo mėlynių, tinimų, sąnarių uždegimų.

Nuo ausų uždegimo

Išspauskite šviežių šalpusnių žiedynų ar lapų sulčių ir lašinkite jų į abiejų ausų landas kelis kartus per dieną, po to ausį šiltai apriškite.

Nuo išopėjimų, patinimų, šunvočių, miežių

Paruoškite šalpusnių lapų stipraus nuoviro: 2 šaukštus džiovintų šalpusnių žiedynų ir lapų užplikykite 300 ml vandens, ir palikite 50 min., kad pritrauktų, galite ir pavirti kelias minutes ant silpnos ugnies. Tada nukoškite, likusią žaliavą nuspauskite. Antpilo kompresus dėkite ant sukietėjusios, išopėjusios odos, patinusių vietų ir šunvočių. Taip galima gydyti ir akies miežius. Tik į tyrę reikėtų įpilti porą lašų vandens ir pakaitinti iki užvirimo, tada atvėsintą tepti ant sterilios marlės ir dėti ant akies miežio - atlėgs skausmas, miežis greičiau pranyks.

Eugenijos Šimkūnaitės pastebėjimai

Lietuvos žiniuone vadinta šviesaus atminimo farmacininkė, gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, kurios 100 metų jubiliejų minėjome pernai, tvirtino, kad šalpusniai, kaip ir visos kartumynų turinčios vaistažolės, žadina apetitą, tinka sergant žarnyno ir skrandžio ligomis, taip pat gydyti kosuliui. Ji patardavo sloguojantiems, kosintiems, sergantiems žarnyno ir skrandžio ligomis žmonėms pavasarį pasidaryti ankstyvųjų šalpusnių sulčių ir jų gerti, o sloguojant rekomenduodavo jų lašinti ir į nosį.

Šviežių šalpusnių lapų arba sutrintų jų ar žiedynų tyrės dėdavo ant krūtinės kaip kompresą gydydami peršalimo ligas, bronchitą, net plaučių uždegimą. Tokios tyrės dėdavo ant voties, rožės, sumuštų vietų, panašiai gydė ir akies miežius, tik sutrintų šalpusnių košelę pakaitindavo iki užvirimo. Venų uždegimui gydyti gamintas tepalas iš šviežių sutrintų šalpusnių lapų su grietine. Šalpusnių lapų stipraus nuoviro kompresai dėti ant sukietėjusios, išopėjusios odos, patinusių vietų ir šunvočių. O sumaišius šalpusnius su alyvų žiedais daryti vaistai nuo sąnarių uždegimo.

Jei jūs žinote daugiau naudingų liaudiškų patarimų, receptų, norite pranešti naujieną, pasidalinkite jais su mumis, prisijunkite ir rašykite bloge!

* „Paranormal.lt“ straipsniai skirti tik informaciniams ir švietimo tikslams ir nepakeičia profesionalių medicininių patarimų, diagnostikos ar gydymo. Visais klausimais apie savo sveikatos būklę visada pasitarkite su gydytoju. Spaudoje yra visais būdais naikinamas senovės paveldas, liaudies išmintis ir jos patarimai. Medicina ir liaudies medicina turėtų vieną kitą papildyti.