Liepų nauda ir liaudies receptai

Liepinių šeimoje (Tiliaceae Juss.) - apie 500 rūšių, Lietuvoje savaime auga viena rūšis - mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) ir apie dešimt introdukuotų: gauruotoji (Tilia argentea Desf.), plaukuotoji (Tilia pubescens), plikoji (Tilia glabra Vent.), grakščioji (Tilia euchlora Koch), plačialapė (Tilia platyphyllos Scop.) bei paprastoji (Tilia vulgaris Hayne), amerikinė (Tilia americana), sidabrinė (Tilia tomentosa), japoninė (Tilia japonica), viena nuo kitos besiskiriančios lapų dydžiu, forma, žiedų kvapnumu ir žydėjimo laiku.

STOP! Liepų, ypač žiedų, preparatų nepatartina vartoti, jei gausiai prakaituojama lytinio brendimo bei klimakteriniu periodu.

RŪŠIŲ GALI DAUGĖTI

Mažalapę nuo didžialapės liepos galima atskirti ne tik pagal lapų dydį, bet ir plaukelių spalvą apatinėje lapo pusėje: mažalapių liepų plaukeliai rusvi, o didžialapių - balti. Subrendę didžialapių liepų riešutėliai briaunoti, storu kevalu, o mažalapių - lygūs, plonu, lengvai suspaudžiamu kevalu.

Mažalapės liepos - 30-40 metrų aukščio medžiai, ovaline arba plačiai kiaušiniška laja, tiesiu liemeniu, gyvena iki 500-600 metų, atsparios šalčiui ir šalnoms, tačiau dažnai nukenčia nuo užterštų orų, ligų bei kenkėjų. Jų šaknys ilgos, gilios, gerai išsivysčiusios, atsparios vėjams.

Lietuvoje liepos - vieni dažniausių dekoratyviniuose želdynuose, gatvėse, pakelėse, sodybose auginamų medžių. 

Paplitusios ir miškuose, paupiuose, paežerėse, kai kur auga ištisi liepynai. Jie Lietuvoje užima beveik 6,5 tūkstančio hektarų, bet tesudaro apie 0,3 proc. visų šalies miškų ploto. Teigiama, kad jeigu klimatas šils, Lietuvoje savaime gali paplisti kitų rūšių liepos, kurių savaiminis arealas yra netoli nuo mūsų šalies sienos, - didžialapė ir europinė liepos.

Liepų mediena - be branduolio, jaunų medžių - gelsva, senų - rusvai balta, minkšta, lengva ir stangri, palyginti ryškiomis metinėmis rievėmis, patvari ir tvirta. Tinka drožinėti, skaptuoti, tekinti, iš jos gaminama fanera, degtukai, žaislai, apdailos lentelės, aviliai, šaukštai, indai ir kiti namų apyvokos reikmenys. Liepų mediena lengvai pasiduoda pradedančiųjų rankai, todėl norintiems pradėti drožinėti ar tekinti patariama imti būtent liepą.

SENOLIŲ PAGARBA

Liepos pražysta apytiksliai dvidešimtais savo gyvenimo metais, žydi beveik dvi savaites birželio-liepos mėnesiais. Liepų žiedai smulkūs, po 3-7, kartais ir daugiau susitelkę į žiedynus. Prie žiedynkočio prilipęs „liežuvėlis“ - pailgas sparnelis, vadinamas pažiedlapiu, turbūt ir davė lotynišką medžio pavadinimą tilia - „sparnuotoji“. Liepų vaisiai - maži rutulio ar kiaušinio formos riešutėliai, kuriuose yra 1-2 ovalios rudos nelygios sėklos, subręstančios rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, dalis jų lieka kaboti iki pavasario.

Liepos pavadinamos ir medaus medžiais. Liepų medus - labai mėgstamas, sakoma, kad jis gydo peršalimo, kvėpavimo takų, gerklės, inkstų ir kepenų ligas, mažakraujystę, bronchinę astmą ir stiprina širdies veiklą, esą juo net galima valyti pūliuojančias žaizdas ir nudegimus.

Liepos - vieni iš dažniausiai lietuvių tautosakoje minimų, nuo seno labai gerbtų medžių, likimo deivės Laimos buveinė. Seniau tikėta, kad liepine lazda galima apsiginti nuo piktųjų dvasių, kad šis medis, kaip ir žmogus, turi sielą, širdį, jaučia skausmą, o sužeidus iš jo ima bėgti medžio kraujas; liepose gali įsikūnyti mirusiojo siela.

Liepas, ypač turinčias kelis kamienus, garbino, po jomis degino šventąją ugnį, aukojo aukas. Gimus dukrai mūsų protėviai sodybose dažnai pasodindavo liepą: lengvai  prigyja, nereikli žemei, nebijo vėjo, greitai sutvirtėja ir dailiai auga - ir dukrelei nulems gerą dalią. O paaugusias merginas motinos ar senelės, dėdienės ar tetos nusivesdavo po liepa pasišnekėti tais klausimais, kuriuos dera jaunamartei išmanyti.

Prie šventų liepų moterys nešdavo aukas: rankšluosčius, drobės atraižas, tikėdamosi susilaukti kūdikio. Liepos tapatintos su gimimo ir gyvenimo deive Laima, lemiančia žmogaus laimę, moterų globėja, saugojusia jas visą gyvenimą, lengvinusia gimdyvių kančias, besirūpinusia naujagimiais, jų sveikata ir likimu. Etnologai pastebi, kad liepos-Laimos kultas dar ilgai laikėsi ir įvedus krikščionybę, tarsi įsiliejo į ją. Liepose pradėta statyti Marijos skulptūrėles ar kabinti paveikslus, jas sodindavo šventoriuose prie koplyčių ir bažnyčių.

VAISTINĖ ŽALIAVA...

Vaistams naudojami liepų žiedynai, pumpurai, lapai ir žievė. Pavasarį labai sveika suvalgyti po saujelę liepų pumpurų, vėliau - pasidaryti salotų su jaunais liepų lapais. Verdama liepų žievė išskiria daug gleivių ir vartojama sergant gastritu, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas; furunkulams, nudegimams gydyti, perplauti pjautinėms žaizdoms. Iš susmulkintų šviežių pumpurų ir sviesto (santykiu 1:1) gaminamas tepalas krūtų sukietėjimams gydyti sergant mastitu. Liepų anglys vartojamos apsinuodijus, skrandžio ir kitų virškinimo organų sutrikimams gydyti, nuo meteorizmo, sėklų milteliais liaudies medicina gydė kraujavimą iš nosies, smulkintus šviežius pumpurus arba šviežius išbrinkintus lapus naudojo kaip skausmą malšinančią ir odą minkštinančią priemonę, saugančią ir nuo uždegimo. Kai skauda galvą, galima ją aprišti liepų lapais.

Rašoma, jog sutrintų žiedų ir nesunokusių vaisių tyrė primena šokoladą, tik greitai genda. Mūsų proseneliai sutrintus šviežius jų vaisius užpylę vandeniu pasidarydavo gėrimo, tinkamo naujagimiams vietoj motinos pieno. Turbūt todėl liepos gavo motinėlės vardą. Liepų sėklose yra 22-58 proc. aliejaus, angliavandenių, sacharozės, rafinozės, oligosacharidų. Liepų aliejus tinka maistui, ilgai neapkarsta.

Dažniausiai vaistams renkami liepų žiedai. Juose esančios biologiškai aktyvios medžiagos gerai veikia mūsų organizmą sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, peršalus, karščiuojant, kosint, skatina šlapimo skyrimąsi, skrandžio sulčių gamybą. Be to, švelniai ramina nervų sistemą, mažina kraujo krešumą, todėl jų arbata ypač tinka vyresnio amžiaus žmonėms. Liepų žiedų dedama į įvairius vaistažolių mišinius kepenų, skrandžio, žarnyno ir inkstų ligoms gydyti. Sumaišyti su kitomis vaistažolėmis naudojami kompresams sergant reumatu, podagra, tinka aromatinėms vonioms.

Mokslininkai nustatė, jog liepų žieduose yra veikliųjų medžiagų, kurios naikina daugelį gripo viruso formų, padeda mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, pastebėtas aiškus liepų žiedų spazmolitinis poveikis vainikinei širdies arterijai.

Liepos tinka odos ligoms, žaizdoms ir nudegimams gydyti, grožiui puoselėti. Liepų žiedų arbata galima plauti veidą, kad oda būtų švelnesnė, elastingesnė, perskalauti šviesius plaukus. Sausą jautrią odą tinka valyti liepžiedžių arbata ar su užšaldytais jos ledukais.

Kambarius, kuriuose yra užkrečiamomis ligomis sergančių žmonių, galima dezinfekuoti tokiu nuoviru: smulkiai supjaustyta liepos mediena užpilama vandeniu ir virinama 2-3 val. Atvėsinus ir nukošus šiuo nuoviru apipurškiami ligonio baldai.

BIOENERGETIKŲ IR PIRTININKŲ ŽVILGSNIS

Liepos buvo įsimylėjėlių medžiai, esą liepų energija saugo sielos jaunystę ir švelnumą, palaiko jos skaistumą, gina nuo blogio jėgų, padeda vyresniems žmonėms atgauti kūno vikrumą, o sielą atveria saldžioms svajonėms.

Liepų vantos rišamos birželio-liepos mėnesiais iš žydinčių, dar nepražydusių ir jau nužydėjusių šakų, jos kvapnesnės negu beržinės, bet ne tokios patvarios. Tai moterų vantos, jų energija švari, tanki, kelia nuotaiką. Liepų vantos tinka fiziniam aktyvumui palaikyti, nuotaikai pakelti, o su žiedais - nuo kosulio, kitų peršalimo ligų ir kosmetiniais tikslais: minkština randus, moterims -mažina ir naikina sukietėjimus krūtyse. Be to, gali padėti sumažinti galvos skausmą, palankiai veikia inkstus ir padeda nuo sąnarių reumato, ramina nervų sistemą, plečia bronchus.

Lietuviškos pirties akademijos įkūrėjas Rimas Kavaliauskas teigia, kad kartais ir vyrams reikia liepų vantos. Ypač turintiems randų, sergantiems peršalimo ligomis ir bijantiems karščio, nes šios vantos mažina karščio pojūtį, dėl to puikiai tinka naujokams. Jos taip pat nuima įtampą, tinka išsipėrus spygliuočiais.

LIAUDIES RECEPTAI

Liepų lapai

1. Saują smulkiai supjaustytų liepų lapų užpilkite dviem stiklinėmis verdančio vandens, palikite 30 minučių, kad pritrauktų. Nukoškite ir gerkite po 1-3 puodelius per dieną prieš valgį.

2. Džiovintų jaunų liepų lapų milteliai naudo|ami barstyti ant žaizdų, opų, taip pat kraujavimui sustabdyti.

Nuo sąnarių reumato, podagros skausmų

1. Tris šaukštus liepų žiedų užplikykite stikline verdančio vandens, pakaitinkite vandens vonelėje 10 min., paaušinkite, sudekite į maišelį ir laikykite 30 min. ant skaudamos vietos. Vėliau kompresą pakeiskite.

2. 200 g susmulkintos liepų žievės užpilkite stikline vandens, pavirkite 15-20 minučių ant silpnos ugnies, uždenkite, palikite valandai, kad pritrauktų. Po to nuovirą nukoškite ir naudokite kompresams ant skaudamų sąnarių, uždegimo apimtų hemorojaus mazgų. Gerokai silpnesnį susmulkintos žievės nuovirą (valgomasis šaukštas žaliavos stiklinei vandens) tinka ir gerti nuo tų pačių bėdų po pusę puodelio 3 kartus per dieną prieš valgį.

3. Po valgomąjį šaukštą liepų žiedų ir lazdynų lapų užpilkite 2 stiklinėmis verdančio vandens. Gerkite po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną 20 dienų. Po pertraukos vėl pakartokite.

NAUDOTI IŠORIŠKAI

Sausą jautrią odą tinka valyti liepžiedžių arbata ar su užšaldytais jos ledukais. Ji padeda šalinti inkštirus, lyginti raukšles, valo odą.

Liepžiedžių kaukė veidui

Sumaišykite po valgomąjį šaukštą liepų ir ramunėlių žiedų, 100 g avižinių miltų, žaliavą užpilkite 150 g verdančio vandens, pakaitinkite 10 minučių vandens vonelėje, palaikykite 30 minučių, kol atvės, nukoškite, įdekite arbatinį šaukštelį liepų medaus, sumaišykite iki vientisos masės. Ištepkite ja veidą, kaukę palaikykite 15 minučių, tada veidą nuprauskite drungnu vandeniu.

Odą jauninantis losjonas

Sumaišykite po 2 valgomuosius šaukštus liepų, kraujažolių ir ramunėlių žiedų, arbatinį šaukštelį metų lapų.

Vaistažolių mišinį užplikykite litru verdančio vandens, palaukite, kol atvės, perkoškite, supilstykite į formeles ir sušaldykite. Šiais ledukais veidą patrinkite rytais ir vakarais, tada patepkite maitinamuoju kremu arba augaliniu aliejumi.

Liepžiedžių ekstraktas 20 g liepų žiedų užpilkite 50 ml virinto atšaldyto vandens ir šiltoje vietoje palaikykite 24 val. Tada 60 min. pavirkite. Atšaldykite, perkoškite per marlę, j nuovirą pridėkite 8 g medaus. Tokiu ekstraktu kasdien tepkite veidą.