Meškauogės stipresnės už uždegimus

Miško košė

Liaudyje meškauogės dar vadinamos meškos bruknia, meškos ausimis, dar ir miltiniukėmis, nes uogų minkštimas yra miltingos konsistencijos.

Meškauogės neturi jokio skonio. Bet jas išdžiovinus, gerai sumalus į miltus, paskui išvirus piene, pagardinus sviestu ir medumi, išeina maistinga košė. Ji dar yra ir gydomoji.

Per karą ir sunkiais pokario metais, sunkiais nederliaus metais meškauogių miltus dėdavo į duoną. Pustuštėse parduotuvėse ant lentynų pasirodydavo popieriniai maišeliai su kama. Bet kaina... Mūsų šeimai šis produktas (avižų arba miežių grūdų miltai) buvo beveik neprieinamas. Todėl rudenį, maždaug iki spalio vidurio, mes su močiute eidavome į mišką rinkti meškauogių uogų. Jas rinkdamos, garsiai dainuodavome įvairias dainas, kad atbaidytume miško žvėris.

Kelis kartus net mačiau kažkokį didžiulį žvėrį. Nuo mūsų šūkaliojimų jis nulindo toliau į tankumynus, palikdamas paskui save dvokiančius pėdsakus. Močiutė paprastai pririnkdavo visą kibirą uogų, o aš - trilitrį bidonėlį.

Pavakare grįždavome namo, uogas džiovindavome orkaitėje, o paskui nešdavome į malūną. Pažįstamas malūnininkas sumaldavo jas į smulkiausius miltus. O tada namuose vykdavo tikra puota. Košė iš tokios miškinės «kamos» atrodė labai skani! Paskui buvo galima išsėdėti visas 6 pamokas mokykloje, nejaučiant alkio.

Dėmesio! Būtina laikytis dozavimo ir ilgai nevartoti nei meškauogių uogų, nei žolės. Tai gali sudirginti skrandžio ir žarnyno gleivinę, sukelti pykinimą ir diarėją, nėštumo laikotarpiu - net persileidimą.

Stebuklinga meškos uoga

Kodėl «meškos uoga», tikriausiai suprantama, bet gal ne visiems. Mūsų protėviai pastebėjo, kad rudasis lokys, prie panirdamas į žiemos miegą savo urve, prisivalgo šių raudonų uogų. Jis gali savaitėmis kimšti drebulių žievę, o paskui neatsitraukti nuo meškauogynų: ėda sunokusias rudenines uogas saujomis, kone plėšia jas letenomis nuo krūmų, kol prisisotina. O tada su pilnu pilvu galima ir pramiegoti ilgą žiemą, čiulpiant leteną. Pati gamta pasufleruoja gyvūnams, kaip išgyventi. O mums - tuo labiau.

Ne veltui meškauogės kažkada buvo laikomos šventu augalu. Amerikos indėnai iki šiol naudoja jas smilkalams religinėse ceremonijose Ir Tibete meškauogių dūmai padeda medituoti. Šamanai taip pat naudoja šias uogas, mokydami pranašavimo meno. Kai kurios tautos naudodavo šiuos augalus naminėje, buitinėje magijoje. Taip pat ant kūno nešiodavo pakabukus su šiais augalais, kurie turėjo saugoti nuo piktųjų jėgų, sustiprinti psichiką.

Meškauogės dažnai minimos senoviniuose daugelio šalių liaudies medicinos receptuose. Žinias apie jas žolininkai perduodavo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.

Kuo jos naudingos?

Pakalbėkime apie nuostabias gydomąsias puikaus amžinai žaliuojančio augalo - miltinės meškauogės -savybes. Jos lotyniškas pavadinimas - Arctostaphylos uva-ursi (meškos vynuogė).

Lapai vaistams ruošti renkami anksti pavasarį, iki žydėjimo, ir rudenį, kai sunoksta uogos. Žolę galima ruošti iki pat sniego. Žolėje yra fenologlikozido arbutino. Su juo susijusios šlapimo išsiskyrimą skatinančios ir bakterijas naikinančios savybės.

Dėl arbutino šlapimtakiai išsivalo nuo puvimo bakterijų. Bet kad meškauogės padėtų sėkmingai gydyti cistitą, uretritą, reikia vengti rūgščių produktų, prisotintų citrinų, obuolių rūgšties. Šlapimo reakcija turi būti šarminė. Nors bruknės, atvirkščiai, naudingos.

Kovoti su kenksmingais mikrobais padeda ir rauginės medžiagos, kurių taip pat nemažai yra meškauogėse. Dar jose yra vertingų rūgščių, tarp jų skruzdžių, ursolo, galo rūgščių, flavo-noidų, eterinių aliejų, mineralinių druskų ir daug kitų dalykų. Toks gamtinių vaistų derinys leidžia kovoti su vandens ir mineralų apykaitos sutrikimais, net su inkstų nepakankamumu. Liaudies medicina vaistus iš meškauogių naudoja, gydant uždegimines ir kitas šlapimo bei lytinės sferos ligas: nefrolitiazę (akmenys inkstuose), hematuriją (inkstų kraujavimus), uremiją (šlapimo susilaikymą), nevalingą šlapinimąsi, spermatorėją. Be to, meškauogės padeda kovoti su diarėja, žarnyno atonija, plaučių tuberkulioze, cukriniu diabetu.

Į pagalbą sergantiems tuberkulioze

Mums puola įvairiausi virusai, bakterijos, kiti parazitai! Tarp jų ir Kocho lazdelė - mikobakterija, sukelianti tuberkuliozę. Meškauogės padeda net ir tokiais atvejais.

Pas mano močiutę ateidavo tuberkulioze sergantys žmonės, kurių vaistai neveikdavo. Ne vieną jų vargino dar ir įsisenėjusios opos dėl sužeidimų per karą. Padėdavo pabarstai iš meškauogių uogų, opos užgydavo.

Gydome inkstus, šlapimo pūslę

Vaistinėse galima nusipirkti vaistažolių mišinių inkstams su meškauogėmis. Juos dažnai rekomenduoja patys gydytojai. O įvairių tautų liaudies medicina šlapimo ir lytinės sferos uždegimams gydyti seniai naudoja receptus su šiais augalais.

Tarkim, bulgarų žolininkai, fitoterapeutai mano, kad pats geriausias naminis vaistas iš meškauogių lapų - vandeninis antpilas, t.y. augalų geriau nevirinti. Pavyzdžiui, nuo lėtinio cistito - 2 valgomuosius šaukštus meškauogių lapų užpilti 2 stiklinėmis virinto, kambario temperatūros vandens, laikyti per naktį, kad nusistovėtų, nukošti. Gerti po 50 ml antpilo 3-4 kartus per dieną, praėjus 40 minučių po valgio, nepamiršti kartu suvalgyti 10 razinų.

Dabar daug žmonių kenčia nuo inkstų akmenligės. Meškauogės padeda ir tada, kai inkstuose yra smėlio arba nedidelių akmenukų. Mišinio sudėtis: 3 valgomieji šaukšti meškauogių miltelių, po 2 valgomuosius šaukštus paprastųjų kiečių, dirvinių asiūklių ir krapų sėklų, 1 valgomasis šaukštas paprastųjų morkų sėklų. Mišinį užpilti 3 l verdančio vandens, laikyti per naktį, kad nusistovėtų. Ryte pavirti 3-5 minutes, atvėsinti, nukošti. Vartoti po 50 ml 3-4 kartus per dieną, praėjus valandai po valgio. Laikyti šaldytuve. Bet geriau kuo dažniau ruošti šviežią nuovirą, sumažinus recepte nurodytas dozes, pavyzdžiui, per pusę.

Čia minėtoms ligoms gydyti liaudies medicinos žinovai dažnai rekomenduoja po truputį (ne daugiau kaip 1 arbatinį šaukštelį) vartoti geriamąją sodą. Tai dėl to, kad šlapimo reakcija būtų šarminė ir antpilai veiktų geriau.

Liaudiški receptai

- Nuo podagros skausmų kojose padeda tepalas. Sutrinti 1 stiklinę šviežių meškauogių lapų su 1 stikline lydytų kiaulinių taukų, ištirpinti vandens vonelėje, palaikyti tris paras. Tepalą storu sluoksniu tepti ant lininio audinio, juo apvynioti pėdas, tada - celofanu ir apsimauti vilnones kojines. Po 10 tokių procedūrų pajuntamas palengvėjimas.

- Papildomai prie pagrindinio tuberkuliozės gydymo tinka naudoti tokią priemonę: į nedidelį emaliuotą puodą įpilti 1 stiklinę sugrūstų meškauogių uogų, nuolat maišant, įpilti 1 stiklinę pieno, užvirinti, paskui įdėti 1 valgomąjį šaukštą barsukų taukų, atvėsinti iki kūno temperatūros, įdėti 1 arbatinį šaukštelį medaus. Tai būtini pusryčiai ir vakarienė.

Pabrėžiame, kad tai - liaudiški patarimai, neįrodyti mokslinėse laboratorijose. Tik išbandyti protėvių ir perduoti iš lūpų į lūpas ateities kartoms. Todėl paliekame jums teisę patiems spręsti, tikėti jais ar ne.

Jei jūs žinote daugiau naudingų liaudiškų patarimų, pasidalinkite jais su mumis, prisijunkite ir rašykite bloge!