Kuo naudingos Šeivamedžio uogos? Receptai

Nuo seniausių laikų šeivamedis laikomas paslaptingu, šventu augalu, gebančiu pailginti gyvenimų. Kadaise šiuos medžius net sodindavo prie kiekvieno namo, nes buvo manoma, kad jie saugo šeimininkus nuo piktų žmonių. Apie šeivamedžius sudėta nemažai pasakų ir legendų, o garsusis pasakininkas H. K. Andersenas net padarė šeivamedį vienos savo pasakos - “Šeivamedžio močiutė” - herojumi.

Šeivamedžio močiutė

Sunku įsivaizduoti, kad kas nors nepažinotų šio paprasto krūmo. Vieni galėtų prisiminti, kaip darė iš jo ūglių dūdeles, švilpynes. Sodininkai mėgėjai papasakotų apie šeivamedžių naudą. Tikrieji žinovai papasakotų, kad jų uogų sultimis galima nuvalyti net techniniais tepalais ištepliotas rankas. O botanikos specialistai informuoja, kad šeivamedžiai priklauso sausmedinių šeimai. Priskaičiuojama maždaug 40 rūšių, dvi iš jų yra valgomos.

Raudonas ir juodas

Pas mus labiausiai paplitę raudonuogiai šeivamedžiai ir juodauogiai šeivamedžiai.

Raudonuogis šeivamedis lotyniškai vadinasi Sambucus racemosa. Kažkada seniai šis krūmas (arba nedidelis medelis) atkeliavo iš Vakarų Europos, bet nuo tada taip plačiai paplito, kad dabar beveik nebelaikomas užsieniečiu. Jo uogos patrauklios, sultingos, bet, deja, nevalgomos. Jų neėda net gyvūnai. Tik paukščiai palesa ryškias uogas ir išnešioja sėklas dideliais atstumais. Taip šie augalai ir plinta. Užtat raudonuogis šeivamedis turi fitoncidinių savybių.

Šeivamedžio kvapas atbaido graužikus (peles, žiurkes), vabzdžius. Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, rekomenduodavo įbesti jo šakelių į agrastų krūmą, kad apsaugotų jį nuo žiemsprindžių. Taip pat nuo senų laikų manoma, kad šeivamedžiai padeda atsikratyti musių, blusų, tarakonų.

O žuvims specifinis šeivamedžio aromatas visai patinka. Žvejai naudoja jo uogas kaip jauką, kuris užtikrina gerą kibimą.

Nuo senų laikų žinoma ir kita šeivamedžių rūšis, pagal uogų spalvą vadinama juodauogiu šeivamedžiu. Jo uogos - valgomos. Mokslinis pavadinimas - Sambucus nigra.

Kaip minėta, juodauogių šeivamedžių uogos, skirtingai nuo raudonuogių, yra valgomos, rūgščiai saldaus skonio. Iš jų gaminamas marmeladas, putėsiai, želė, uogienė, sirupas, džemas, actas. Jos taip pat džiovinamos. Buvo laikai, kai juodauogių šeivamedžių uogomis dažydavo vyną, su jomis ruošdavo kavos ir arbatos pakaitalus.

Gamtoje juodauogiai šeivamedžiai paplitę miškuose. Palyginti su raudonuogiais šeivamedžiais, jie labiau mėgsta šilumą, bet gali būti auginami ir mūsų platumose. Tiesa, jie kartais pašąla, bet greitai atsigauna. Juodauogiai šeivamedžiai žydi birželio-liepos mėnesiais, t.y. gerokai vėliau už raudonuogius. Uogos sunoksta rugsėjo pabaigoje, išlieka ant krūmo, ir lapams nukritus. Uogos valgomos, tik kai visai sunoksta.

Gaila, bet juodauogiai šeivamedžiai kaip vaismedžiai su vertingomis gydomosiomis savybėmis praktiškai nereikalingi. Danijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Austrijoje šie augalai sodinami ir auginami kaip kultūriniai. Iš žiedų ruošiamos gydomosios arbatos. Iš uogų, kuriose gausu fenolinių medžiagų, gaminami gydomieji džemai, želė, saldainiai, maistas vaikams, o intensyvios spalvos sultys naudojamas kaip natūralus vynų ir kitų gėrimų dažiklis.

Bet koks patiekalas iš juodauogių šeivamedžių - tai kartu ir vaistas. Pavyzdžiui, meduje išvirtos uogos yra ne tik delikatesas, bet ir gera priemonė nuo pervargimo. Prancūzijoje jos įeina į populiarios "sveikatos arbatos" sudėtį. Čekijoje iš jų ruošiamas limonadas.

Yra duomenų, kad šeivamedžių ekstraktas pasižymi stresą slopinančiomis savybėmis. Kisielius iš virtų ir pertrintų uogų - skanus maistingas patiekalas ir kartu lengva laisvinamoji priemonė, naudinga nuo lėtinio vidurių užkietėjimo. Jis ruošiamas iš šviežių ir džiovintų uogų. Pavyzdžiui: 75 g džiovintų uogų užpilti karštu vandeniu(500 ml), virti 10-15 minučių. Nuovirą nupilti į kitą indą, vaisius sutrinti, vėl užpilti karštu vandeniu (500 ml) ir virti dar 5-10 minučių. Abu nuovirus sumaišyti, įberti 120 g cukraus, 1 g citrinų rūgšties, 40 g šiltame vandenyje ištirpinto krakmolo ir pavirti iki paruošimo.

Juodauogių šeivamedžių uogų sultys, kurios, medicininių tyrimų duomenimis, neturi kontraindikacijų, gali būti naudojamos, gydant inkstų ligas, diabetą, išialgiją, padeda greičiau užgydyti žaizdas. Jas galima gerti ir šviežias, ir konservuotas. Sultis galima ruošti dviem būdais:

- uogas nuplauti su šaltu vandeniu, išspausti sultis, įdėti cukraus (1 kg uogų - 1 kg cukraus), užvirinti, supilti į karštus sterilizuotus butelius ar stiklainius, pasterizuoti 90 laipsnių temperatūroje: puslitrinius - 15 minučių, litrinius - 20 minučių;

- nuplautas uogas apvirti 5 minutes, supilti į kiaurasamtį. Kai vanduo nubėgs, uogas sutrinti su mediniu grūstuvėliu, nuspausti sultis, įpilti cukraus (1 kg uogų - 400 g cukraus), užvirinti, supilti į karštus sterilizuotus butelius ar stiklainius ir uždaryti.

Šeivamedžių uogos - puikus vitamino C šaltinis: 100 g uogų jo būna iki 50 mg. Kitaip tariant, saujelėje uogų yra šio vitamino paros dozė. Uogos ir jų antpilas padeda įveikti vidurių užkietėjimus: 10 g džiovintų uogų užpilti 200 ml atvėsinto virinto vandens, laikyti 2 valandas, kad nusistovėtų, nukošti. Vartoti po 150-200 ml 1 kartą per dieną.

Liaudies medicinoje uogos (ir šviežios sultys) naudojamos kaip prakaitavimą, atsikosėjimą skatinanti, bendrai organizmą stiprinanti priemonė. Ukrainoje jos (džemo pavidalu) naudojamos, gydant skrandžio vėžį, Lenkijoje (šviežios uogos ir sultys) - išoriškai nuo odos ligų, Azerbaidžane (džiovintos uogos) - nuo maliarijos. Šviežios uogos ir sultys taip pat naudojamos nuo reumatizmo ir neuralgijų. Džiovintų šeivamedžių uogų antpilas (1:10) gerina tulžies išskyrimą, suaktyvina peristaltiką.

Atvykėlis iš Kanados

Yra dar viena šeivamedžių rūšis, kurią augalų mėgėjai “pastebėjo” taip sakant, dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Tai Šiaurės Amerikos rytuose gamtoje auganti rūšis - kanadinis šeivamedis (Sambucus canadensis). Jo vaisius indėnai valgė dar gerokai iki ten pasirodant europiečiams. Pirmieji atvykėliai naudojosi jų patirtimi, o nuo užpraeito amžiaus pabaigos ši šeivamedžių rūšis pradėta kultivuoti. Iš pradžių būdavo tik atrenkami geriausi laukinėje gamtoje augantys augalai. Taip prieš šimtą metų buvo gauta pirmoji istorijoje šių augalų rūšis, kuri taip ir vadinosi - pagerintasis šeivamedis. Šiais laikais priskaičiuojama daugiau kaip 20 šio šeivamedžio rūšių.

Kanadinis šeivamedis - gana paplitęs mūsų botanikos soduose augalas. Pražysta birželio viduryje, vaisiai sunoksta rugsėjį. Tiesa, kaip ir juodauogių šeivamedžių, šių augalų ūgliai ne visada spėja sumedėti prieš ateinant šalčiams, todėl jų galai neretai pašąla, bet tai netrukdo krūmui atsigauti, žydėti ir vesti uogas. O apskritai kanadiniai šeivamedžiai yra net labiau atsparūs šalčiams, negu juodauogiai šeivamedžiai, todėl visai tinka auginti mūsų sąlygomis.

Žiedų arbata

Gydymui dažniausiai naudojami juodauogių šeivamedžių žiedai; rinkti juos paprasta - jie būna susitelkę į stambius žiedynus.

Iš žiedų ruošiama gydomoji arbata. Ji padeda įveikti peršalimo ligas (ypač gerai skatina prakaitavimą), inkstų ir šlapimo pūslės uždegimus, pabrinkimus, podagrą, hemorojų. Šeivamedžių arbatą (antpilą) galima ruošti įvairiai, pavyzdžiui, taip; 1 valgomąjį šaukštą žiedų užpilti 1 stikline verdančio vandens, laikyti 20 minučių, kad nusistovėtų, nukošti. Gerti po 1/4 stiklinės 3-4 kartus per dieną, likus 15 minučių iki valgio. Bulgarijoje žiedų arbata ruošiama truputį kitaip: 2 arbatinius šaukštelius žiedų užpilti 1 stikline verdančio vandens, laikyti 10 minučių, kad nusistovėtų, nukošti, išgerti per parą.

Šeivamedžių žiedų antpilai naudojami kosmetikoje. Nuo pigmentacijos; servetėles iš keliais sluoksniais sulenktos marlės sudrėkinti šiltu žiedų antpilu (1:10), lengvai nuspausti, dėti ant strazdanoto veido ar ant chloazmo srities (odos hiperpigmentacijos vieta - rudai geltona plokščia dėmė), po 5 minučių nuimti, servetėlę vėl sudrėkinti antpilu, nuspausti ir vėl dėti ant probleminės odos vietos, taip 5-6 kartus. Procedūrą daryti kasdien, kol bus pasiektas norimas efektas, vėliau - 1-2 kartus per savaitę. Gydant chloazmus, gydymo laikas būna gerokai ilgesnis.

Atvėsintas ir nukoštas žiedų antpilas (1:15) naudojamas paviršiniams nudegimams gydyti. 1-2 kartus per dieną ant pažeistos vietos dėti daugiasluoksnę marlinę servetėlę, sudrėkintą antpilu. Procedūrą kartoti kas 5-10 minučių valandos bėgyje. Pavilgus dėti, kol sumažės paraudimas ir skausmingi pojūčiai. Efektas pastebimas jau po 1-2 dienų.

Šeivamedžių žiedai padeda įveikti atsiradusius iššutimus, kurie paprastai būna susiję su padidėjusiu prakaitavimu. Žiedus truputį pavirti piene, nuspausti, storu sluoksniu sudėti ant marlinės servetėlės ir dėti ant iššutusių vietų. Laikyti 20-30 minučių. Apvirtus žiedus taip pat galima maišyti su medumi (2:1). Procedūras daryti 1-2 kartus per dieną.

Šeivamedžių žiedai naudojami ir kulinarijoje. Iš jų verdama puikaus skonio uogienė. Žiedai suteikia subtilaus aromato ir savotiško skonio sklindžių, blynų tešlai. Žiedai dedami į vyną, kol jis rūgsta, į kepamos duonos tešlą.

Jau minėta šeivamedžių žiedų arbata yra ne tik naudinga sveikatai, bet ir gana malonaus skonio. Žinovai net mano, kad užplikant mišinį iš džiovintų šeivamedžių žiedų ir standartinės arbatos, paruoštas gėrimas savo savybėmis nenusileidžia geriausioms arbatos rūšims.

Kuo papuošti sodą?

Dekoratyviniai įvairių šeivamedžių rūšių privalumai nėra lygiaverčiai. Mažiausiai kuo turi pasigirti raudonuogis šeivamedis, tačiau dėl puikaus gebėjimo atsinaujinti, atsparumo šalčiams jis naudojamas įvairiems apsodinimams, puikiai užmaskuoja ir dekoruoja nepageidaujamas vietas sodyboje ar sode.

Dekoratyviniams tikslams plačiai naudojamas juodauogiai šeivamedžiai, išsiskiriantys šventiškai atrodančiais ryškiais, baltais, kvapniais žiedais. Be to, jie turi daug originalių formų - svyrantys, žemaūgiai, su apvalia laja, lapai irgi gali būti įvairūs.

Apželdinimui tinka ir kanadiniai šeivamedžiai. Tai puikūs augalai: krūmo aukštis nesiekia trijų metrų, stambūs sudėtiniai lapai, geltonai balti malonaus kvapo žiedai, susitelkę į didelius, truputį pasipūtusius skėtinius žiedynus, apvalios, tamsiai raudonos uogos.

Žinoma, šeivamedžiai ir toliau bus naudojami pirmiausia kaip dekoratyviniai augalai. Bet malonus skonis ir gydomosios savybės (ir kanadinių, ir juodauogių šeivamedžių), nesudėtingas auginimas atkreips dėmesį į juos kaip į
naują gydomąją ir vaisius vedančią kultūrą.

Receptai

Arbata. Džiovintus juodauogių šeivamedžių uogas, erškėčių uogas, žemuogių lapus ir juodųjų serbentų lapus (santykiu 1:1:2:2) užpilti verdančiu vandeniu, laikyti 10 minučių, kad nusistovėtų. Galima pagardinti cukrumi pagal skonį.

Medaus gėrimas. Karštą džiovintų juodauogių šeivamedžių vaisių nuovirą (2 valgomuosius šaukštus žaliavos užpilti 1 l vandens) nukošti, įdėti 4 valgomuosius šaukštus medaus. Gerti karštą.

Džemas. Šviežias uogas sumalti su mėsmale, įberti cukraus (1:1), įpilti 1-2 stiklines vandens, virti, kol išvirs.

Želė. Į šeivamedžių sultis įpilti cukraus (1:1), 10 g citrinų rūgšties ir želatinos, virti 10-15 minučių, nukošti, supilti į formeles, atvėsinti.

Gėrimas „Pavasarinis gydymas”. Stambių šeivamedžio žiedynų žiedus užpilti cukrumi, įdėti supjaustytos citrinos, užpilti virintu vandeniu, sandariai uždengti, laikyti 8 dienas, nukošti. Šį gydomąjį gėrimą gerti kasdien 2 savaites (šeivamedžių žydėjimo laikas).

Punšas. Sumaišyti 1/4 l šeivamedžių sulčių, 1/4 l vandens, 1 citrinos sultis, 1 gvazdikėlį, cinamono gabalėlį ir 2-3 valgomuosius šaukštus cukraus. Mišinį užvirinti, išpilstyti į stiklines, įdėti po vieną citrinos skiltelę. Šį karštą gėrimą ypač malonu gerti šaltą dieną.