Genties pavadinimas “Mentha”, anot padavimo, kilo iš nimfos Mintos vardo, kurią požeminės karalystės deivė Persefonė pavertė kvapniu augalu ir paskyrė jį Afroditei. Iš graikiško augalo pavadinimo "minthe” kilo lotyniškas terminas “mentha”. Mėtos yra labai seni prieskoniniai augalai. Gilioje senovėje mėtos buvo taip plačiai paplitusios, kad jomis net mokesčiai būdavo mokami, kartu su anyžiais ir kmynais. Mėtos buvo labai vertinamos ir senovės Graikijoje, ir Romoje. Mėtų aromatas turėjo gerą vardą. Romoje buvo laikoma, kad mėtų kvapas kelia nuotaiką, padeda pagyvinti pokalbį prie stalo, todėl pobūvių salės būdavo palaistomos mėtų vandeniu, stalai ištrinami mėtų lapais, o svečiams uždedami vainikai iš mėtų. Buvo manoma, kad mėtų aromatas skatina protinę veiklą, todėl Romos istorikas Plinijus Vyresnysis nuolat nešiojo ant galvos vainiką iš šviežių mėtų, rekomendavo tai daryti ir savo mokiniams. Šis paprotys gyvavo iki viduramžių.
Garbingą vietą mėtos užėmė arabų, kinų, japonų liaudies medicinose. Buvo naudojamos įvairios rūšys: ir gamtoje augančios, ir sukultūrintos. Avicena rekomendavo vartoti mėtų vandenį nuo vidinių kraujavimų, išoriškai - nuo galvos skausmų, skrandžio ir virškinimo trakto susirgimų. Jis teigė, kad mėtos stiprina skrandį, sušildo jį, ramina mikčiojimą, padeda virškinimui. Avicena laikė, kad mėtos padeda sergantiems gelta, nes “gali valyti, susiurbti, atverti ir praskaidrinti”. Rusų liaudies medicina mėtas rekomendavo, gydant skrandžio ir virškinimo trakto susirgimus, kaip centrinę nervų sistemą raminančią priemonę, gydant širdies ligas, kaip stiprinančią priemonę netekus jėgų, gydant vaikų rachitą ir skrofuliozę. Buvo naudojami nuovirai su vandeniu, actu ir lapų milteliai.
Anot liaudiškų prietarų, mėtos atbaido piktąsias dvasias. Šiuolaikinė medicina taip pat naudoja mėtas. Nustatyta, kad jos pasižymi spazmolitiniu, sedatyviniu, tulžies išsiskyrimą skatinančiu, lengvu antiseptiniu poveikiu, slopina uždegimą, gerina virškinimą. Mėtos vartojamos nuo hipertoninės ligos, stenokardijos, nemigos, kepenų ligų, skrandžio, žarnyno spazmų, meteorizmo, migrenos, apetitui ir širdies veiklai gerinti. Mėtos padeda atpalaiduoti kūną, išgryninti protą ir jausmus. Mėtų nuovire maudomi maži vaikai, sergantys skrofulioze, rachitu, žarnyno diegliais, alerginiais bėrimais.
Viena iš mėtų atmainų - vaistinės melisos - šalina baimę, širdies permušimus, padeda virškinti. Mėtas galima naudoti įvairiai: ir išoriškai, ir į vidų. Indijoje, kur pasitaiko daug žarnyno susirgimų, mėtų esencija vartojama labai plačiai. Kartu su magnezija tai viena iš geriausių priemonių. Mėtų arbata - gera dezinfekcija. Mėtų garai labai padeda, gydant kai kurias astmos atmainas.
Mėtų lapų antpilas ruošiamas taip: 2 valgomuosius šaukštus lapų termose užpilti 0,5 l verdančio vandens, palaikyti 20-40 minučių, kad nusistovėtų. Vartoti po 1/2-1/4 stiklinės 2-4 kartus per dieną. Gydymui plačiai naudojamas eterinis mėtų aliejus. Jis bespalvis, geltono-ko atspalvio, gaivinančio malonaus skonio ir kvapo. Pasižymi prakaitavimą skatinančiu, spazmolitiniu, antiseptiniu, skausmą malšinančiu poveikiu; skystina skreplius, gerina skrandžio veiklą, gerina dėmesio koncentraciją, švelnina įtampą; padeda netekus jėgų, esant padidėjusiam jautrumui orų permainoms; stiprina organizmo atsparumą. 2-3 lašus aliejaus ištirpinti 1 arbatiniame šaukštelyje medaus ir supilti į šiltą vaistažolių arbatą.
Eteriniame pipirmėčių aliejuje yra labai daug mentolio. 1879 m. “Farmacijos žurnale” buvo rašoma: "Mentolis, arba mėtų kamparas, yra kristalinis kūnas, susidarantis iš kiniško mėtų aliejaus, veikiant šalčiui; jis yra mažų prizminių kristalėlių, panašių į magnio sulfatą, pavidalo. Kai šitas produktas prieš kelerius metus buvo atvežtas iš Japonijos į Europą, tai tie kristaliukai buvo laikomi karčiosios druskos ir mėtų aliejaus mišiniu”. Mentolis dar turi vieną įdomią ypatybę: patepus ant odos ir gleivinės, jaučiamas šalčio ir lengvo badymo poveikis.
Tai reflektoriškai sukelia paviršinių kraujagyslių susitraukimą. Todėl mentolio preparatai plačiai naudojami išoriškai malšinti skausmą ir uždegimą. Mėtų ir mentolio preparatai nepakeičiami yra, visų pirma, vietinei anestezijai ir gaivinančiam šaltukui, gydant uždegiminius procesus.
Išoriškai mėtų aliejus su augaliniu aliejumi (5 lašai mėtų aliejaus -10 ml aliejaus) naudojamas, gydant galūnių skausmus, mialgiją, reumatizmą, lumbagą, odos. niežulį, peršalimo ligas. Neskiestas aliejus naudojamas, malšinant dantų (patepti ant skaudančio danties) ar galvos skausmą (patepti ant smilkinių).
Rekomenduojama kasdien prieš naktį patepti kvėpavimo takus (nosį) vazelino ir mentolio preparatu. Tai puiki dezinfekcija, labai gaivina kvėpavimo takus ir saugo nuo slogos.
Panašios naujienos
Skaityti daugiau