Didžioji ugniažolė liaudies medicinoje: gydomosios savybės

Daugiametis žolinis augalas, įpjovus išskiria geltonas pienines sultis. Stiebas šakotas, plikas arba šiek tiek pūkuotas, lapai plunksniški, pliki arba apačioje nuleisti. Žiedelių daug, jie aukso geltonumo, susitelkę į skėtinius žiedynus. Žydi nuo gegužės iki rudens. Auga kaip piktžolės pavėsingose vietose, daržuose ir soduose, šviesiose giraitėse.

Visas augalas yra labai nuodingas, jo pieninėse sultyse yra alkaloidų (chelidonino, protopino, homochelidonino, cheleritino, ber-berino ir kt.), turinčių narkotinių savybių ir galinčių sulaikyti piktybinių navikų augimą. Tarp alkaloidų rasta ir cheleritino bei sangvinarino, kurie rodo priešuždegiminį ir priešmikrobinį aktyvumą. Be alkaloidų, šiuose augaluose rasta saponinų, karčiųjų ir dervinių medžiagų, flavonoidų, cholino, histamino, metilamino, organinių rūgščių (chelidono, obuolių, citrinų, gintaro), eterinio aliejaus, nemažai karoteno ir vitamino C.

Medicinai, ypač liaudies, ugniažolės žinomos nuo senų laikų. Praėjusiame amžiuje kai kurie gydytojai propagavo jas kaip efektyvią priemonę nuo vėžio. Tačiau, kadangi tai nebuvo įrodyta moksliškai, priešvėžinės šių augalų savybės buvo primirštos. Šiais laikais klinikiniais tyrimais įrodyta, kad ugniažolių preparatai sulaiko piktybinių navikų augimą, todėl operacinių keliu pašalinus vėžinį naviką, rekomenduojama juos vartoti kaip priemonę, stabdančią metastazių vystymąsi, taip pat jei yra priešnavikinių būsenų (pavyzdžiui, polipozė). Ugniažolių preparatai gerai padėdavo gydyti išorinius navikus: lūpų, odos, gimdos kaklelio ir kartais vidaus organų vėžį.

Vėliau, tyrinėjant atskirus ugniažolių alkaloidus, nustatytos ir kitos aktyvumo rūšys. Pavyzdžiui, chelidoninas veikia raminamai, malšina skausmą, spazmus, turi hipotenzinį poveikį, homochelidoninas turi vietiškai dirginantį poveikį, o sangvinarino ir cheleritino mišinys turi žaizdas gydantį ir mikrobus naikinantį poveikį. Ugniažolės palankiai veikia ir tulžies išsiskyrimą.

Medicinoje naudojamas ugniažolių žolės antpilas (5 g užpilti stikline vandens; gerti po 1/2-1/3 stiklinės 2-3 kartus per dieną), šviežios sultys, preparatas sangviritrinas ir jo formos: 1 % tepalas, 0,2 % tirpalas ir tabletės. Šie preparatai skiriami, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, podagra, trichomonadiniu kolpitu, gimdos kaklelio erozija, pūsleliniu opiniu stomatitu, gydant ilgai negyjančias žaizdas, opas, ypač, jei yra ligas sukeliančių mikrobų atsparumas antibiotikams. Ugniažolių preparatai labai naudingi, gydant niežintį dermatitą.

Klinikinėmis sąlygomis nustatytas teigiamas ugniažolių poveikis, gydant sergančius psoriaze: į vidų - skiriama 20 % spiritinė trauktinė (po 10 lašų), išoriškai - 50 procentų vandeninis ekstraktas pusiau su kiauliniais taukais. Ugniažolių sultys naudojamos nuo odos tuberkuliozės. Kai kurie gydytojai pastebi, kad šie augalai naudingi, gydant stenokardiją, bronchinę astmą, lėtinį poliartritą, lėtines odos ligas.

Bulgarijoje ugniažolės vertinamos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė, gydant pabrin-kimus, reguliuojanti mėnesines, gydanti diatezę, taip pat hepatitą, maliariją, sifilį.

Ugniažolių antpilu (8 g žolės - stiklinė vandens) gydomas virusinis hepatitas, kompresai su ekstraktu gydo karpas.

Ugniažolių žolė liaudies medicinoje nuo senų laikų naudojama, gydant karpas, opas, žaizdas, kepenų ir tulžies latakų ligas, epilepsiją.

Augalų sultys ir trauktinė vartojami, gydant vėžį, polipus, šviežios žolės preparatais gydoma egzema ir vilkligė. Žolės ir šaknų nuoviras vartojamas nuo reumatizmo, hipertonijos, dizenterijos, plaučių ir skrandžio vėžio, tuberkuliozės, pneumonijos, gripo, kartais nuo niežų. Tibeto medicina ugniažolių žiedus laikė karščiavimą mažinančia priemone.

Nepamirškite, kad, prieš vartojant ugniažoles, būtina pasitarti su gydytojų, nes šių vaistinių augalų vartojimui yra kontraindikacijų. Netinkamas arba nesaikingas ugniažolių preparatų vartojimas gali sukelti apsinuodijimą, kuris pasireiškia pykinimu, vėmimu, diegliais, viduriavimu, galima net mirtis. Be to, reikia turėti galvoje, kad ilgalaikis ir nesaikingas ugniažolių vartojimas gali sukelti žarnyno dis-bakteriozę.

Veterinarijoje ugniažolės naudojamos, gydant galvijų žaizdas, niežulį, šunų kirmėles ir pilvo pūtimą.

Džiovintos žolės milteliais galima naikinti vabzdžius - daržų, sodų, laukų kenkėjus - apdulkinant, o kartais ir aprūkant.

Ugniažolių žolė renkama žydėjimo laikotarpiu, nupjaunant pjautuvu arba peiliu. Žolė džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje.

Laikoma sandariose pakuotėse sausoje vėsioje vietoje atskirai nuo nenuodingos vaistinės žaliavos. Pakartotinai ugniažoles toje pačioje vietoje tikslinga rinkti po 3-5 metų.

Japonijoje iš bijūnų šaknų buvo išskirtas pentagaloil gliukozidas, kuris gali naikinti virusus. Mongolų liaudies medicina bijūnų šaknimis gydo inkstų ligas ir apsinuodijimus.

Bijūnų šaknis reikia rinkti augalų vegetacijos pabaigoje - rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Nuo šaknų nupurtyti žemes, supjaustyti gabalais, džiovinti pavėsyje gerai vėdinamoje vietoje arba džiovyklėje 45-60 laipsnių temperatūroje.

Sibiriniai bijūnai priskirti retoms ir nykstančioms rūšims, todėl jo paruošos yra reglamentuojamos. Iškasus šaknis, augalai atauga po 23-24 metų atviruose plotuose ir po 30-40 metų miškuose. Atsižvelgus j tai, rinkimo teritorija turi būti padalinta j 25-30 sklypų, žaliavą rinkti taip, kad pakartotinos paruošos tame pačiame sklype būtų daromos maždaug po 30 metų. Iškasus šaknis, j duobę reikia įmesti kelias augalo sėklas. Antžemines dalis galima rinkti po 3 metų.