Kerintis Fuksijų Grožis

Neįprastai šaltas vasaris kelia nerimą fuksijų augintojams. Šios nuostabios gėlės sunkiai žiemoja, todėl retas gėlininkas gali pasigirti gausia kolekcija. Vilniuje gyvenantis mokslininkas, genetikas, selekcininkas Juozas Proscevičius, sukūręs daugybę nuostabiųjų lelijų veislių, augančių ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo Kairėnų kolekcijoje, pastaruoju metu įsimylėjo fuksijas. Jo namuose žiemoja devynios galybės skirtingų veislių.

Nežiemoja lauke

„Fuksijos nėra tikros kambarinės gėlės. Praėjus šalnų pavojui, jos auginamos soduose, balkonuose, terasose. Žiemą dauguma fuksijų turi vėsiai ilsėtis. Idealiausia, jeigu turite vėsią, 4–6 °C temperatūros patalpą. Šviesa nėra būtina, nes augalai būna numetę lapus. Puikiausiai tinka šaltas rūsys ar garažas. Svarbu tik retsykiais patikrinti, ar neperdžiūvo substratas“, – žiniomis dalijasi mokslininkas.

Šviesaus ir šiek tiek šiltesnio žiemojimo reikia Fuchsia triphylla, F. encliandra rūšių veislėms, bolivinei fuksijai (F. boliviana) ir medelio forma auginamoms fuksijoms. Tokiomis sąlygomis jos vos vos vegetuoja, giliai neužmiega ir puikiai peržiemoja. „Svarbu užtikrinti, kad nepradėtų intensyviai augti, nes, negaudamos pakankamai šviesos, gėlės išsenka ir gali nesulaukti pavasario“, – perspėja J. Proscevičius.

Kai kurios fuksijų rūšys ir veislės Vakarų Europos šalyse, kur žiemos švelnios ir nešaltos, žiemoja lauke. Mūsų klimato sąlygomis magelaninė fuksija (F. magellanica) kartais gali peržiemoti ir lauke. Tačiau kaip ir bud­lėjų antžeminė dalis nušąla ir pavasarį iš krūmo pagrindo išauga nauji ūgliai, pražystantys antroje vasaros pusėje, bet augalas niekada nebūna toks vešlus, aukštas, kaip tos pačios rūšies augalai, auginami Anglijos soduose, kur peržiemoja ir senos augalo šakos. „Nors fuksijos turi savitumų, jos nėra pačios įnoringiausios. Bene didžiausias iššūkis jas auginant – užtikrinti tinkamą žiemos poilsį“, – apibendrina mokslininkas.

Išradingi pavadinimai

J. Proscevičius priminė, kad fuksijos, kaip ir mūsų krašte aptinkami gauromečiai, ožkarožės, nakvišos bei nuo seno močiučių gėlynuose augintos klarkijos, godecijos, priklauso nakvišinių (Onagraceae) šeimai. „Žiedas keturnaris, sudarytas iš keturių taurėlapių, kurie suaugę pamate ir sudaro vamzdelio formos darinį, ir keturių vainik­lapių. Pilnavidurės ir pusiau pilnavidurės fuksijų veislės vainiklapių turi daugiau. Taurėlapiai ir vainiklapiai dažniausia skirtingų spalvų. Žiedkočiai ilgi ir ploni, todėl žiedai gražiai svyra, nors yra ir išimčių. Būtent dėl svyrančių žiedų liaudyje fuksijos buvo vadinamos labai meiliai ir išradingai: auskarėliais, kolčikėliais, ašarėlėmis, balerinomis“, – vardija pašnekovas.

Apie 100 fuksijų rūšių natūraliai auga Pietų Amerikoje, vos kelios rūšys Naujojoje Zelandijoje. Mums sunku įsivaizduoti, kad tai yra krūmai, gali būti ir nedideli medžiai. Pirmą kartą jas aprašė jezuitas Čarlesas Plumieras, kuris kaip misionierius darbavosi San Dominge, Karibuose. Augalą jis pavadino XVI a. vokiečių žolininko ir gydytojo Leonardo Fuchso garbei – Fuchsia triphylla flore coccinea – ir apie tai 1725 m. paskelbė Prancūzijos botanikos žurnale.

Žiedais dabino šukuosenas

‘Veenlust’.

„Labai panašu, kad Č. Plumieras į Prancūziją atsivežė ir fuksijų sėklų, kuriomis pasidalijo su sodininkais. Pirmasis augalas, pasiekęs Europą, buvo F. coccinea, kurį 1788 m. kapitonas Firthas atvežė Kew botanikos sodui. XVIII a. buvo egzotinių augalų „medžioklės“ laikas. Atrasta daug naujų rūšių, patekusių į botanikos sodų ir mėgėjų kolekcijas. XVIII a. ir XIX a. sandūroje prasidėjus fuksijų hibridizacijai, jos tapo populiariomis vazonuose auginamomis gėlėmis. Paprastai jos buvo auginamos šiltnamyje ir genimos, kad suformuotų įspūdingus piramidės formos gausiai žydinčius krūmus, puošusius sales ir terasas, o grakščiai svyrantys žiedai buvo segami į vakarines moterų šukuosenas“, – pasakoja J. Proscevičius.

Kai kurios to laikotarpio veislės išliko ir vis dar auginamos, o tokios mūsų proprosenelių jaunystės laikų fuksijos kaip anglų sodininko Džeimso Lye veislės ‘Lyes’, ‘Unigue’, ‘Amy Lye’ dėl išskirtinių vaškinių baltų taurėlapių ir su jais gražiai kontrastuojančių oranžinio atspalvio raudonų vainiklapių yra kiekvienos kolekcijos pasididžiavimas. Mokslininkas teigia, kad apie daugumos pirmųjų fuksijų hibridų kilmę daug informacijos nėra išlikę. Tačiau galima manyti, kad didelį indėlį kuriant pirmąsias veisles turėjo F. magellanica, F. coccinea, F. fulgens.

Tinka ir bonsams formuoti

„Reikėtų paminėti ir pastaruoju metu mėgėjų dėmesį patraukiančios F. encliand­ra grupės fuksijas. Tai savitos, nelabai įprastas fuksijas primenančios veislės. Jų ūgliai ploni ir gausiai šakoti, tačiau dauguma auga vešliai. Lapai nedideli, o žiedai smulkūs, pavieniai arba po kelis prisitvirtinę trumpais žiedkočiais. Žiedai nėra tokie dekoratyvūs kaip įprastų fuksijų, bet ilga vegetacija ir žydėjimas leidžia jas auginti ir kambaryje. Gražiai atrodo, kai iš jų formuojami bonsai, nes išlaikomos geros medelio, lapų ir žiedo dydžio proporcijos“, – aiškina pašnekovas.

Nepaisant vis sudėtingėjančios dabartinių veislių kilmės, fuksijas praktiniais sumetimas galima suskirstyti pagal augimo pobūdį, žiedų formą, dydį ir spalvą. Fuksijos būna tiesaus augimo, pusiau svyrančios ir svyrančios. Tiesaus augimo fuksijos gali būti tiek aukštaūgės, tiek žemaūgės, net visiškos nykštukės. Žemaūgės daugiažiedės veislės, ypač tos, kurios gerai toleruoja saulę, labai tinka konteineriams, terasoms apželdinti. Svyrančios ir pusiau svyrančios veislės auginamos pakabinamuose vazonuose ar krepšiuose.

Genėjimo ypatumai

‘WALZ Jubelteen’ neaukšto medelio formos.

„Žydėjimo gausumas priklauso ir nuo veislės savybių, ir nuo genėjimo. Dauguma stambiažiedžių veislių turi gražius pilnavidurius žiedus, tačiau jų sukrauna mažiau nei smulkiažiedės. Žiedai formuojasi ant pirmamečių ūglių, tad norint, kad augalas gausiai žydėtų, jį reikia genėti jauname amžiuje. Tada suformuojamas šakotas krūmas, – aiškina pašnekovas. – Neseniai padaugintą, intensyviai augti pradėjusį jauno augalo ūglį reikia sutrumpinti virš antros trečios lapų poros. Tada iš lapų pažastų pradeda augti nauji ūgliai, kurie vėliau dar kartą trumpinami. Taip išauga dailus, simetriškas, 6–8 pagrindines šakas turintis, gausiai žydintis krūmelis.“

Peržiemojusias fuksijas J. Proscevičius pataria anksti pavasarį nugenėti: pašalinti smulkias šakutes, o pagrindines skeletines šakas sutrumpinti. „Kiek trumpinsite sumedėjusias skeletines šakas, priklausys nuo to, kokio dydžio fuksiją norite auginti: kompaktišką neaukštą ar aukštesnę. Kad antrametis ar senesnis krūmas dar gausiau žydėtų, naujai augančius ūglius sutrumpinkite virš ketvirto lapo – išaugs nauji ūgliai ir turėsite daugiau žydinčių šakelių“, – patarimais dalijasi pašnekovas ir perspėja, kad toks trumpinimas pristabdo žydėjimo pradžią, todėl tai reikėtų padaryti bent iki gegužės vidurio.

Labai įspūdingai atrodo medelio forma išaugintos fuksijos. Kamieno aukštis turėtų derėti prie lajos dydžio, kurį lemia veislės augimo ypatumai: nestambių, kompaktiškų veislių kamienas neturėtų būti per aukštas, o stambesnės ir svyrančios gražiau atrodo, kai kamienas aukštesnis. Tačiau ir jis turi būti proporcingas, gražiausia, kai neviršija 150 cm.

„Norėdami užsiauginti fuksijos medelį, pradėkite nuo sveiko, neseniai įšaknydinto, vešliausiai augančio, vieną ūglį turinčio augalo. Kad augdamas ūglys neišlinktų, jį pririškite prie pagaliuko, įsmeigto į vazonėlio gruntą šalia augalo. Šalinkite visus naujai pasirodžiusius šoninius ūglius. Jeigu pamatysite, kad ašinis ūglys ruošiasi krauti žiedus, nelieskite, nugnybkite viršūnę, o viršuje išsprogus naujiems ūgliams, palikite tik vieną ir jį toliau auginkite pririšdami prie pagaliuko“, – moko mokslininkas.

Nusprendus, kad auginamas kamienas pasiekė pageidaujamą aukštį, viršūnę reikia nugnybti, o išsprogusius 2–4 viršutinius ūglius palikti augti. Jie formuos vainiką. Kad vainikas būtų tankesnis, tokius ūglius reikia dar kartą pritrumpinti virš 2–4 lapų poros. Auginant medelio formos fuksijas, svarbu kamieną pririšti prie tvirtos metalinės, medinės ar bambukinės atramos, pasirinkti sunkų vazoną, antraip augalas apvirs arba nulūš.

Kaitra gali pakenkti

Dauguma fuksijų, išskyrus F. triphylla grupės ir naujas smulkiažiedes veisles, nepakelia saulės atokaitos ir karščio. Nuo ryškių spindulių kai kurios, ypač mėlynus vainiklapius turinčios veislės išblunka, o nuo karščio žiedai gali neišsiskleisti arba nukristi žiedpumpuriai. Visiškas pavėsis irgi netiks, nes negaudamos pakankamai šviesos, gėlės nežydės ir ištįs. „Parinkite joms tokią vietą, kur vidurdienyje per karščius ir jums patiems maloniau leisti laiką. O štai baltus, rožinius žiedus turinčias veisles, ypač pilnavidures, reikėtų auginti tokiose vietose, kur jos nekontaktuotų su tiesioginiais lietaus lašais, nes nuo vandens ima ruduoti ir pūti“, – pataria J. Proscevičius.

Labai gerai sode jaučiasi fuksijos, pakabintos po medžių šakomis. Tereikia pasirūpinti, kad joms netrūktų drėgmės ir turėtų pakankamai maisto. Daug vandens šie augalai išgarina augimo ir žydėjimo metu, todėl gruntas niekada neturi perdžiūti. Kita vertus, nereikia persistengti ir perlaistyti, todėl substratą rinkitės purų, derlingą ir gerai pralaidų vandeniui. Žydint kartą per savaitę galima palieti žydinčioms gėlėms skirtomis trąšomis.

Įkyriausi „gerbėjai“

Daugiausia nemalonumų sezono metu kelia baltasparniai. Kai kurie gėlininkai vien dėl jų nusivilia fuksijų auginimu. Nors baltasparniai ir yra įkyriausi fuksijų „gerbėjai“, jų atakas nėra sunku sustabdyti, jeigu viskas daroma laiku.

Nereikia laukti, kol jie užpuls jūsų gėles. Vos pastebėję pirmuosius, neatidėliokite ir nupurkškite augalus 0,05 proc. vandeniniu „Mospilan“ tirpalu. Procedūrą pakartokite po 10 dienų. Ypač atidžiai sekite kenkėjus karštomis vasaros dienomis. Jie mėgsta telktis tose vietose, kur oro aeracija silpnesnė, tad jeigu fuksijos auga atviresnėse vietose, šių vabzdžių taip pat bus mažiau.

Autorius: Nijolė Baronienė; šaltinis: ukininkopatarejas.lt

Juozo Proscevičiaus nuotraukos