Kaip gauti pinigų už ūkininkaujant sukauptą anglį?

Vilnius. Įvairiose pasaulio šalyse funkcionuoja savanoriškos anglies rinkos, iš kurių uždirba ir žemdirbiai. Kada Lietuvos žemdirbiai galės gauti pajamų už sukauptą anglį?

Ūkininkaujant sukauptai angliai skirta „Agromaisto forumo 2022“ diskusija, kurios dalyvių teirautasi, ar iš rinkos ateinančios iniciatyvos siūlo tinkamiausius sprendimus, ar žodį turėtų tarti ir valdžia?

Pasaulinė patirtis rodo, kad ūkininkams sunku tiesiogiai dalyvauti savanoriškoje rinkoje, todėl atsiranda vietos tarpininkams, kurie padeda žemdirbiams gauti pinigų už sukauptą anglį. Tai realizuojama vykdant įvairius projektus, suskaičiuojamas sukauptos anglies kiekis, kuris paverčiamas kreditais, o šie paleidžiami į rinką. Anglies kreditus gali įsigyti bet kas.

Pasak Žaliosios politikos instituto direktoriaus Remigijaus Lapinsko, anglies ūkininkavimas turi leisti ūkininkams prieiti prie finansų, kad jiems būtų atlyginta už tai, ką jie daro daugiau, nei jiems priklauso. Antra, ūkininkaujant sukauptas anglies kiekis turi būti labai aiškiai suskaičiuojamas ir įvertinamas, t. y. pinigai turi ateiti už rezultatą.

„Europos žemės ūkio politika – BŽŪP – moka pinigus už procesą, pavyzdžiui, tausojamąjį žemės dirbimą, pievų atkūrimą, o ne už rezultatą. Kalbant apie anglies kaupimą ūkininkaujant, siekiama sudaryti galimybę pamatuoti ir įvertinti tai, ką padaro žemdirbiai, nes tik tada jų turimi anglies sertifikatai įgytų vertę, už kurią suinteresuoti asmenys galėtų sumokėti. Kitaip tariant, tie, kurie dar negeba ar nenori tinkamai prisidėti prie klimato situacijos gerinimo, sumokėtų tam, kuris šioje srityje nuveikia kai ką reikšmingo, t. y. ūkininkui“, – kalbėjo R. Lapinskas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko Raimundo Juknevičiaus teigimu, ūkininkaujant kaupiama anglis susijusi su investicijomis, todėl apie platų žemdirbių įsitraukimą kol kas nėra kalbos. Tiesa, yra ūkininkų, kurie įsijungė į šį procesą savanoriškai, bet vėliau nusprendė neskubėti, nes žaidimo taisyklės neaiškios.

„Atsirado pagrįstų nuogąstavimų, kad didžioji dalis ūkininko sukuriamos vertės naudos pavidalu atiteks tarpininkams. Labai suprantama, kad ūkininkai, tiesiogiai dalyvaujantys kaupiant anglį, norėtų tam tikros grąžos“ – sakė R. Juknevičius.

„Agrokoncerno“ Agro tiksliųjų technologijų skyriaus vadovas Arnas Radzevičius pabrėžė, kad žemės ūkis surenka pakankamai daug CO₂ ir iš to gali uždirbti, bet, jo manymu, Lietuvos rinka tuo požiūriu dar nėra brandi, nėra pakankamai edukuota, viskas palikta savieigai, situacija neišnaudojama.

Donatas Dailidė, „Dojus Group“ generalinis direktorius, atkreipė dėmesį į sukauptos anglies sertifikavimo klausimą. Norint paversti sukauptą anglį preke, t. y. kreditais, ją būtina setifikuoti. Europoje nėra vieningos sertifikavimo sistemos, veikia dvi pagrindinės sertifikavimo įstaigos – „Verra“ ir „The Gold Standard“.

Žaliosios politikos instituto direktoriaus R. Lapinsko manymu, valstybė privalo dalyvauti sudarant sąlygas anglies rinkai kurtis ir nustatant žaidimo taisykles.

„Dalyvavimas anglies kaupimo programoje susijęs su technologine pertvarka, gyvulių raciono ir žemės dirbimo formų keitimu – ėjimu į tiksliąją žemdirbystę. Tai milžiniškos permainos, todėl valstybė negali likti nuošaly, ji turi imtis aktyvaus vaidmens. Tarkime, tam, kad Portugalija nusipirktų Lietuvos ūkininkių anglies kreditų, o ūkininkai iš savo darbo tinkamai uždirbtų, turi veikti rinkos mechanizmai, birža, reikia sukurti standartus, numatyti auditavimo galimybes ir kt.“, – sakė R. Lapinskas.

„Agrokoncerno“ atstovo A. Radzevičiaus žodžiais, valstybei dalyvauti svarbu dar ir todėl, kad anglies kreditų prekybai būdingas tarptautiškumas bei tarpsektoriškumas: kreditai keliauja tarp sektorių, jie sukuriami žemės ūkyje, o atsiduria pramonėje, iš vienos šalies į kitą. Arba kuriamos skirtingas šalis apimančios schemos, kaip, pavyzdžiui, tarp Danijos ir Ukrainos. Valstybė šiuo atveju padeda apskaičiuoti kreditus ir juos monetarizuoti, kad jie patektų į rinką.

D. Dailidė pristatė ir kitą požiūrį: kai kurios šalys laikosi pozicijos, kad sprendimai turi būti lokalūs, t. y. prekyba anglies kreditais turi vykti to regiono rinkoje, kurioje jie sukurti. Įmanoma sudaryti net ir prekybos anglies kreditais ateities sandorius, jei ūkininkai įsipareigoja vykdyti veiklą apibrėžtą laiką. Tokių santykių galimybę turi sureguliuoti valstybė.

LŪS pirmininkas R. Juknevičius pažymėjo, kad kai kurie verslai beveik išnaudojo galimybes mažinti taršą, o žemės ūkis ne.

„Net intensyvinant gamybą galima mažinti taršą, tausoti aplinką. Būtina palaikyti šią galimybę ir už ją atlyginti. Ūkių tvarumo pagrindas turi būti ne patriotinis ūkininkų nusiteikimas ir entuziazmas, o finansinės paskatos ir atlyginimas, t. y. ūkiai turi būti tvarūs ir ekonomiški. Žemdirbiai negali dirbti nuostolingai“, – sakė R. Juknevičius.

R. Lapinskas apeliavo, kad valdžia turi nedelsdama kurti anglies kreditų rinkos taisykles ir mechanizmus. „Jei nesukursime sistemos laiku, atsitiks kaip su atliekomis ir pakuotėmis. Turime pasiruošti, nes čia gerokai didesni pinigai. Ministerijos (Žemės ūkio ir Aplinkos – red. past.) neturėtų snausti“, – pabrėžė R. Lapinskas.

Pernai Europos Komisija pristatė anglies kaupimo ūkininkavimo iniciatyvą. Šių metų pabaigoje EK planavo pateikti reglamentą anglies kaupimui Europoje sertifikuoti.