Gydomosios Kiaulpienių Šaknys

Dosnusis ruduo džiugina daržovių ir vaisių gausa. Lepindami savo skrandžius daug rečiau pagalvojame apie sveikatą bei grožį. Prisiminkime kai kurias daržininkų nelabai mėgstamas, bet naudingas šakneles, kurių pasikasti dabar pats metas.

Kiaulpienės – ko gero, labiausiai paplitusios piktžolės mūsų daržuose. Išnaikinti jas sunku, nes jų šaknys yra labai gilios ir tvirtos. Tačiau kruopščiai iškasus kiaulpienes su šaknimis galima turėti dvigubą naudą: šių piktžolių darže sumažės, o jų šaknis bus galima panaudoti kaip vertingą gydomąją medžiagą.

Ruduo yra geriausias laikas pasikasti kiaulpienių šaknų, nes kasant pavasarį tai būtina padaryti iki žydėjimo. Vaistinei žaliavai tinka stambios šaknys. Nuo jų pašalinamos smulkios šoninės ataugos. Iškastas kiaulpienių šaknis reikia kelias dienas apvytinti, tada nuplauti, išdžiovinti džiovyklėje ar orkaitėje (džiovinti patariama ne aukštesnėje nei 40 °C temperatūroje) ar paskleidus ant popieriaus gerai vėdinamoje patalpoje.

Kiaulpienių šaknyse gausu sveikatai naudingų medžiagų: kalcio, kalio, geležies, fosforo, magnio, vario, seleno, cinko ir vitaminų A, B, C ir E, karoteno, glikozidų, flavonoidų, polisacharidų, inulino, cholino, sacharozės, organinių rūgščių, baltymų. Kiaulpienių šaknys skatina tulžies sulčių ir šlapimo išsiskyrimą, padeda gydyti uždegimines ligas, mažina karščiavimą, skystina bronchų išskyras, malšina skausmus ir spazmus, ramina sudirgusią centrinę nervų sistemą. Kiaulpienių šaknų preparatai padeda gydant kepenų ligas, cistitą, kolitą, podagrą, artritą, diabetą, osteoporozę ir daugelį kitų ligų. Iš kiaulpienių šaknų gaminami nuovirai, ištraukos, spiritiniai antpilai, arbatos, kava.

Kiaulpienių šaknų preparatų negalima naudoti padidėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, paūmėjus opaligei, sergant tulžies pūslės akmenlige ir susidarius stambiems akmenims.

Kiaulpienių šaknų ištrauka

Ištraukai tinka ir šviežios, ir džiovintos kiaulpienių šaknys. 2 stiklinėms vandens imama šaukštas šviežių susmulkintų šaknų, o naudojant džiovintas šaknis stiklinei vandens imama 1–2 arbatiniai šaukšteliai šaknų. Susmulkintos šaknys užpilamos verdančiu vandeniu ir laikomos uždengtame inde 2 val., perkošiama ir geriama 2–3 kartus per dieną prieš valgį po 1/3 stiklinės.

Kiaulpienių šaknų nuoviras

Paprasčiausiam nuovirui pagaminti 3 šaukštelius susmulkintų šaknų reikia užpilti 0,5 l verdančio vandens ir viską kaitinti 10 min. Atvėsęs nuoviras perkošiamas ir geriama po ¼ stiklinės 2–3 kartus per dieną. Nuovirą galima ruošti ir vandens vonelėje.

Kiaulpienių šaknų spiritinė trauktinė

Trauktinei reikia 1/2 stiklinės smulkiai supjaustytų šviežių kiaulpienių šaknų ir 0,5 l degtinės. Degtine užpiltos šaknys 2 savaites laikomos tamsioje ir vėsioje vietoje. Tada trauktinė perkošiama ir laikoma šaldytuve.

Tinka vartoti sutrikus medžiagų apykaitai, užkietėjus viduriams, sergant uždegimo sukeltomis ligomis. Geriama po šaukštą 2 kartus per dieną, prieš valgį. Taip pat galima naudoti išoriškai ruošiant kompresus odos ligoms gydyti.

Kiaulpienių šaknų milteliai

Gerai sudžiovintos kiaulpienių šaknys sumalamos kavamale. 2–3 kartus per dieną 1/3 šaukštelio tokių miltelių užgeriama ½ stiklinės vandens. Tai puiki priemonė blogojo cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti.

Kiaulpienių šaknų miltelių antpilas

Šaukštas džiovintų kiaulpienių šaknų miltelių užpilamas stikline šalto virinto vandens. Laikoma uždengtame inde ne trumpiau kaip 8–9 val. Tada antpilas nukošiamas ir geriama po 1/4 stiklinės 4 kartus per dieną likus 30 min. iki valgio. Šiuo antpilu patariama gydyti kepenų ligas, gastritą (esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui), kolitą, jis taip pat gerina apetitą ir lengvai laisvina užkietėjusius vidurius.

Kiaulpienių šaknų ir medaus tepalas

Kiaulpienių šaknų milteliai ir skystas medus sumaišomi vienodomis dalimis. Tokiu mišiniu gydoma egzema. Pažeistos odos vietos tepamos kartą per parą.

Kiaulpienių šaknų arbata

Nepilnas šaukštelis susmulkintų šaknų užplikomas stikline vandens ir palaikoma 20 min. Šį naudingą gėrimą, stiprinantį organizmą, galima gerti ir karštą, ir šaltą.

Autorius: Marija Naudžiūnienė