Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Mistinės būtybės » Peržiūrų: (1.3K) Komentarų: (0) (29.05.2015 - 14:03) Spausdinti

Dideli pėdsakai. Žmonės-milžinai...

- Kieno šie dideli pėdsakai?

Mes nesupratome.

- Žmonių-milžinų, - pasakė kaimo vadas.
- Milžinų?
- Orang Dalamo.

Dideli pėdsakai. Žmonės-milžinai... Kokie svaičiojimai! Be jokių abejonių – dar vienas vietinių gyventojų prasimanymas. Jau dvi dienos kaip aborigenai mums pasakoja apie gudruolius dramblius ir tigrus-žmogėdras. O štai dabar ... apie džiunglių milžinus.

Mane su fotografu Kurtu Rolfu į žvejybą Endau upės žiotyse pakvietė senas pažįstamas Tunku Bakaras. Mėgaudamiesi būsimu laimikiu, mes su malonumu sutikome, tačiau visos mūsų svajonės sudužo, nes prasidėjo musoniniai lietūs ir upė labai smarkiai pakilo. Ir štai trečia diena sėdime kaime, rūkome stiprius cigarus ir klausomės Tunku, verčiančio nepabaigiamus vado pasakojimus.

- Tai kur, jūs sakote, - paklausė Kurtas, - pastebėjote tuos pėdsakus?
- Toli, upe aukštyn, - atsakė vadas. – Už 12-ojo slenksčio. Orang Dalamas gyvena Kinčinio plokštikalnėje, o kai užeina sausra, nusileidžia prie upės.

Teisybę sakant, mes tuomet nepatikėjome senio pasakojimais. Mes žinojome, kad gentys, gyvenančios čia, džiunglėse, vos ne akmens amžiaus sąlygomis, savo pasakojimus atmiežia geroka fantazijos doze. Besiklausant jų, laikas nepastebimai bėgo.

Sugrįžęs į Singapūrą, aš ligi ausų pasinėriau į darbus ir tuoj pat būčiau pamiršęs dideles pėdas ir džiunglių milžinus, tačiau kartą sutikau vieną sao bičiulį, vietinį kiną.

Che Fatas klausėsi mano pasakojimų apie žvejybą, o kai aš užsiminiau apie dramblių ir tigrų „žygius“, šyptelėjo, bet vos tik išsižiojau apie milžinus, jo veido išraiška pasikeitė.

- Pasakos? – sušuko jis. – Ne, tai kur kas rimtesni dalykai.
- Ar tikrai tiki, kad egzistuoja kažkokie milžinai? – paklausiau be ironijos.

Jis vengė tiesaus atsakymo:
- Kai Malajuose vyko kovos dėl nepriklausomybės ir daugelis žmonių gyveno džiunglėse, tuomet laikraščiuose dažnai būdavo pranešimų apie keistas būtybes.

„O jeigu senojo vado pasakojimai nėra vien pasakos? – pagalvojau. Dar tą vakarą paskambinau Kurtui, o jau kitą dieną mes ėmėme raustis Singapūro archyvuose – sklaidėme laikraščių komplektus. Darbas judėjo labai pamažu, jau beveik norėjome nuleisti rankas. Tačiau vartydami 1953 m. gruodžio numerius, aptikome tai, ko ieškojome.

Tai atsitiko Kalėdų išvakarėse. Jauna kinė Vong I-mei iš Pietų Perke plantacijos pjovė kaučiuko medį ir staiga ant peties pajuto kažkieno ranką. Atsigręžusi ji pamatė baisią figūrą – tai buvo moteris, kurios visą kūną dengė plaukai; oda buvo šviesi. Vienintelis drabužis – per klubus perrišta medžio žievės juosta. Ir dar: „Ji dvokė tarsi žvėris“.

Toji būtybė nusišypsojo, apnuogindama ilgas aštrias iltis. Išsigandusi moteris puolė bėgti namo, bet spėjo pastebėti dar dvi panašias būtybes, kurios, kaip jai pasirodė, buvo vyrai. Ji pamatė juos prie upės, medžių šešėlyje; abu buvo su ilgais, ligi juosmens nukarusiais ūsais.

Plantacijos šeimininkas škotas Braunas tuoj pat viską pranešė artimiausiam policijos skyriui. Apieškodami plantaciją policininkai pastebėjo tris plaukuotas būtybes, panašias į nupasakotas. Visos trys nėrė į upę ir, išlipusios kitame krante, pasislėpė džiunglėse.

Jei tuos keistus sutvėrimus būtų pastebėjusi tik kinė, į tai būtų galima ranka numot. Tačiau juk ir policininkai matė...

Tuo įvykiai nesibaigė. Kitą dieną tos pačios plantacijos darbininką indą apglėbė dvi plaukuotos rankos. Išsigandęs indas išsiveržė iš glėbio ir pasileido bėgti. Pusiaukelėje iki namų jis apalpo, o kai atgavo sąmonę, šalimais pamatė tą keistą trejetą. Ir šįkart į plantaciją buvo iškviesti policininkai, kurie ir vėl pamatė tris plaukuotas būtybes.

Malajų laikraščiai, pranešdami tuos įvykius, spausdino ir komentarus, kuriuos pasirašė federalinis muziejų departamentas. Jo vadovai išreiškė nuomonę, kad tų būtybių išsiaiškinimas „galėtų būti vienu svariausių atradimų antropologijoje“.

Laikraščiuose buvo rašoma, kad Malajuose panašios būtybės pastebimos ne pirmą kartą. Tada mudu su Kurtu nutarėme pasirausti giliau ir pradėjome „ieškojimus“ Singapūro bibliotekoje. Ir aptikome dviejų anglų antropologų mokslinį darbą, kuriame jie rašė, kad Malajų čiabuviai ne kartą susitikdavę su paslaptingomis būtybėmis, kurias jie vadina „Orang Dalamas“.

Pati įdomiausia rasta informacija buvo 1959 m. iš Činio ežero rajono. Vieną naktį kalnų inžinierių Artūrą Poterį, miegojusį ant kranto valtyje, pažadino triukšmas. Atsimerkęs jis nustebęs pamatė, kad valties stogas, esantis pustrečio metro aukštyje, pakeltas. Poteris pašvietė žiebtuvėliu ir prieš save pamatė įsispoksojusią raudoną akį, ne mažesnę nei teniso kamuoliukas.

Pradžioje Poteris pagalvojo, tad tai milžiniška gyvatė, tačiau ryte pastebėjo didelius pėdsakus, per purvą vedančius prie upės. Pėdos ilgis siekė 45 cm. Poteris jais pasekė 60 m, o tada jie išnyko džiunglėse.

Pranešimų apie džiunglėse gyvenančias plaukuotas būtybes buvo pakankamai. Bet mums rūpėjo, ar tai, ką prie Endau upės pasakojo kaimo vadas, turi kokį nors tiesioginį ryšį su archyvų paliudijimais? Ir antra: ar tikrai kaimo gyventojai matė didžiuosius pėdsakus prieš mūsų pasirodymą?

Anglų kariuomenės štabe mes susipažinome su detaliu Endau žemėlapiu. Aptikome kaimą, kuriame buvome, suskaičiavome upės slenksčius – 12. Virš paskutiniojo slenksčio žemėlapyje buvo užrašyta „nepilni duomenys“. Kodėl nepilni?

- Tai paprasta paaiškinti, - pasakė anglų karininkas. – Kalti debesys. Žemėlapius ruošia iš aeronuotraukų. Šį kalnų rajoną beveik visad dengia debesys. Greičiausiai, ten plokštikalnė.

Vadas buvo teisus. Dvylika slenksčių. Kinčinio plokštikalnė.

Mes dar kartą pažvelgėme į žemėlapį. Toliau į šiaurę, už nepereinamų džiunglių, tyvuliavo Činio ežeras, prie kurio buvo pastebėtas raudonakis milžinas.

Taigi su Kurtu šį klausimą ištyrėme tiek, kiek galėjome sėdėdami namie. Dabar, norint išsiaiškinti, ar tuose pranešimuose buvo bent kruopelytė tiesos, reikėjo suorganizuoti ekspediciją ir patiems keliauti į džiungles. Ekspediciją surengti nebuvo taip paprasta. Juk džiunglės iš tikro buvo „balta dėmė“. Norint pasiekti kelionės tikslą, mums reikėjo viską žinančių ir viską mokančių savanorių, - taigi, gerai pasiruošti. Upė, be abejo, klastinga, slenksčiai neištirti. Galima buvo tikėtis, kad upėje susitiksime su krokodilais ir gyvatėmis, o džiunglėse mūsų lauks drambliai, panteros, raganosiai ir tigrai. Paskutiniais duomenimis iš to rajono – tigras-žmogėdra į džiungles nusinešė 27-ą auką.

Pasiruošimui reikėjo visų metų. Mudu su Kurtu ir toliau rinkome informaciją. Pagaliau Kurtas uždegė žalią šviesą – jis surado eurazijietį, mokantį vietines kalbas ir žinantį kelią.Atsirado kaime ir vienas senis, kartą buvęs Kinčine. Žodžiu, reikalai pamažu judėjo. Ir vos tik baigėsi musonai, aš atvykau į Singapūrą.

Eurazietis buvo Kenis Nelsonas. Jei yra toks žmogus, kuris vienas gali gyventi džiunglėse, tai jo vardas Kenis. Be to, jis žinojo Endau ir visus pakrančių gyventojus vadino vardais. Ir dar – Kenį traukė kelionės; jį visuomet viliojo Endau aukštupio paslaptys.

Kenis, vadovaudamas čiabuvių grupei, patraukė į kelionę. Jis turėjo mūsų laukti prie slenksčių, tačiau jo reikalai iš pat pradžių sušlubavo. Vos tik atvykęs jis pastebėjo, kad vietos gyventojai upę paskelbę draudžiama. Greta pirmojo slenksčio ant smėlėto kranto, jie iš bambukų pastatė ženklą, kuris reiškė, kad mūsų grupė laukia prakeiksmas, jei ji žygiuos toliau. Senis, kuris pažinojo Kinčiną, atsisakė keliauti. Visa laimė, kad jo jauni padėjėjai, Ačinas ir Budžongas, pasiliko. Abu jie buvo nepakeičiami irkluotojai ir puikiai pažinojo džiungles. Su jais keliaujant, atrodė, mūsų niekas negali sulaikyti. Tačiau Kenis turėjo dar vieną blogą žinią...

Ruošdamiesi ekspedicijai mes tikėjomės, kad su mumis bus ir Tunku Bakaras. Jam, karaliaus Džochoro giminaičiui, nesunku buvo gauti leidimą naudotis ginklu šiame rajone. O ginklas mums buvo būtinas. Tačiau Bakaras netikėtai pateko į ligoninę. Dabar leidimo mums būtų tekę laukti kelis mėnesius. Be to, koks būtų prašymo rezultatas niekas iš anksto negalėjo žinoti. Kenis buvo žadėjęs pora šautuvų pasiskolinti iš kaimo gyventojų, tačiau, kai jie upę paskelbė draudžiama, apie ginklus nebuvo ko ir svajoti.

Keisti planą buvo vėlu – privalėjome leistis į žygį.

Žemiau slenksčių Endau plati, vanduo nešvarus, o krantai pelkėti. Tose vietose nors ir nematyti krokodilo, bet viena aišku – jis, pasislėpęs melduose, tyliai stebi. Aukščiau slenksčių vanduo skaidrus ir krokodilų čia mažiau, todėl galėjome plaukti gana ramiai.

Kuo giliau leidomės į džiungles, tuo klastingesnė buvo gamta. Aukšti medžiai ir didžiosios lianos kilo į dešimčių pėdų aukštį. Tankmėje čiulbėjo nematomi paukščiai, ant susipynusių šakų, tarsi milžiniškų kopėčių, karstėsi beždžionės. Džiunglės buvo žmogaus nepaliestas pasaulis; ir mes stengėmės nejučiom nesudrumsti viešpataujančios ramybės. Tačiau, pasiekę smėlėtą atabradą, kiekvienąkart išlipdavome ir įdėmiai apsižvalgydavome, juk ieškojome pėdsakų, o jie išsilaikyti ilgiausiai galėjo tokiose vietose. Pasibaigus seklumai mes vėl lindome į vandenį – plaukti  arba net bristi buvo kur kas geriau nei brautis per paslaptingas džiungles. Juk vos tik įkeli koją į tamsią džiunglių drėgmę, kai ant tavęs tarsi lietaus lašai pradeda kristi kažin kokios dėlės, nuo kurių įkandimo lieka bjaurios žaizdos. Be to – žvėrys, gyvatės...

... Jau temo, kai pasiekėme plačią seklumą. Mudu su Kurtu išėjome apsižvalgyti. Smėlyje pamatėme šviežius dramblių ir tigrų pėdsakus. Kurtas ėjo priekyje. Staiga jis pakėlė ranką, liepdamas man sustoti. Pats jis, įsistebeilijęs į žemę, nejudėjo. Ten, ant minkšto, drėgno smėlio buvo aiškiai matyti žmogaus kojų pėdsakai. Jie buvo dideli – apie 40 cm ilgio ir 20 cm pločio. Iš džiunglių išlindęs žmogus nuėjo prie vandens.

Pašaukėme kitus. Budžongas, vos pamatęs pėdsakus, ištarė: „Orang Dalamas“ ir grįžo prie valties. Jis tai ištarė ramiai, tačiau tuoj pat tiek Budžongas, tiek Ačinas primygtinai reikalavo, kad nakčiai apsistotume ne šioje seklumoje, o priešingame krante. „Čia labai karšta“, - tvirtino jie. Kurtas nufotografavo pėdsakus; ir mes nuplaukėme į kitą upės krantą.

Vakaras nebuvo ramus. Visąlaik svarstėme, kieno tie pėdsakai. Ačinas atsisakė apie tai kalbėti. Be to, kai mes prisišnekinome Budžongą, Ačinas skubiai pasitraukė į tolimiausią stovyklos kampą, atsisėdo tamsoje ir prisidengė rankomis galvą.

Prieš metus Budžongas medžiojo drauge su genties vadu. Tuomet jie ir pastebėjo žmogaus- žvėries, t.y. Orang Dalamo pėdsakus. Pačios būtybės nė vienas iš medžiotojų nematė, tačiau seniau ją buvo matę kiti kaimo gyventojai, pvz., vado tėvas. Įdomiausia Budžongo pasakojime buvo tai, kad milžino paveikslas sutapo su ta informacija, kurią mudu su Kurtu buvome aptikę bibliotekoje.

Žmogaus-žvėries ūgis siekė nuo 1,8 iki 3 m. Visi liudininkai vieningai tvirtino, kad jis plaukuotas, tačiau ne gauruotas. Vyriškų būtybių galva, krūtinė, rankos ir kojos buvo apaugę plaukais. Akys raudonos arba užlietos krauju. Visi tvirtino, kad nuo būtybių stipriai dvelkęs „beždžionių“ kvapas.

Kodėl žmonės taip ilgai nepastebėjo šių būtybių? Šis klausimas man buvo niekaip nesuprantamas. Budžongas kalbėjo, kad žmogui pakankamai sunku pastebėti dramblį arba raganosį, o tigrai ypač gerai moka užsimaskuoti. O toji būtybė yra labiau už žvėrį išsivysčiusi ir, matyt, kažkiek protauja. Tad kodėl ji negali gudriai nuo žmogaus pasislėpti? Ir dar – juk džiungles žmogus labai menkai pažįsta, ypač tai, kas slepiasi jų gelmėje.

Kitą rytą visas mūsų maisto atsargas ir valtį paslėpėme džiunglėse ir skubiai patraukėme toliau. Žinojome, kad jeigu šiose vietovėse kas ir buvo, tai labai seniai. Budžongas patvirtino, kad paskutinieji prie upės buvo jiedu su tėvu. Pagaliau juk čia prasidėjo džiunglių teritorija, kur nė karto nebuvo įžengusi baltojo žmogaus koja. Dabar žemėlapiai buvo visai nenaudingi.

 ... Pagaliau dar vienas posūkis, ir prieš mus – upės dvišakuma. Dvi upės šakos, tekančios į dešinę ir į kairę, čia sudaro Endau. Čia mes apsistojome, o kitą dieną pasirinkome išžvalgyti dešiniąją šaką. Eiti buvo labai sunku. Ten, kur upė buvo gili, mes plaukėme, o akmenuotus sūkurius apeidavome, braudamiesi per pakrančių džiungles. Ir vis tik per dieną mes įveikėme dar dešimt slenksčių. Džiunglės čia siekė vos ne upės vandenį, todėl smėlio seklumos buvo labai siauros ir net žvėrių pėdsakų buvo mažai. Mes nutarėme sustoti, nes maisto atsargos seko, o juk mums rūpėjo pasiekti Kinčinį. Protingiausia buvo grįžti į bazę.

Kelias aukštyn intaku iš mūsų pareikalavęs trijų dienų, grįžtant sutrumpėjo iki viens dienos. Dabar, apsirūpinę maisto produktais, palikome upę ir patraukėme į Kinčino plokštikalnę. Vidurdienį mes pasijutome visiškai pavargę. Jokių kalnų ar bent aukštumų pro tankius medžius nematėme. Tačiau Budžongas tvirtino, kad Kinčinis jau visai netoli. Mes sustojome pailsėti ir, įsitaisę kas kur, iš savo kūno traukėme prikibusias dėles.

Kažkur medžių viršūnėse pasigirdo neramūs gibonų balsai. Mes įsiklausėme; ir tylos minutę mus pasiekė neaiškus riaumojimas. Gibonai nurimo. Ir vėl riaumojimas – daug stipresnis ir daug arčiau. „Chari man, - sušnibždėjo Budžongas, - Tigras“. Paskui jis pasisuko į mus ir parodė akimis upės link. Žodžių nereikėjo, mes pašokome ir nulėkėme paskui jį. Spaudėme kiek įkabindami, lenktyniaudami su gibonų pulku, ir sustojome tik tada, kai pasijutome iki pusės vandenyje.

Toliau tęsti kelionę neturėdami ginklų negalėjome: Bučongas ir Ačinas buvo įsitikinę, kad tai maurojo tigras-žmogėdra. Bet juk mes pasiekėme bent tai, kad savo akimis pamatėme Malajų žmogaus-žvėries pėdsakus. Mūsų ieškojimai prie Endau upės nesibaigė; jie ten tik prasidėjo. Yra ir kitos upės, yra ir kitos džiunglės... Galbūt, po keleto metų pasakojimai apie milžiniškas būtybes niekam nebus keisti. Kas žino...

Redaktoriaus pastaba:  Per tuos 40 m. nelabai kas pasikeitė ir tos viltys liko tokios pat... Gal jos išsipildys, o gal ir ne...

Šaltinis

Turite naujienų, nutikimų, mistinių istorijų, sveikatos patarimų, receptų, pasveikimo istorijų? Pasidalinkite su skaitytojais... Rašykite blog‛e! Kaip galite tai padaryti.

reklama
ŽYMĖS: Haroldas Stefensas, Milžino pėdsakas

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be (gyvos) nuorodos su logotipu į PARANORMAL.LT šaltinį.

Facebook komentarai

reklama

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar

//Nemokami skelbimai » Paranormal skelbimai...

Konditeriniai gaminiai
Used Cooking Vegetable Oil...

Mes esame augalinio aliejaus gamintojai ir gaminame įvairių rūšių rafinuotą augalinį aliejų ...

Konditeriniai gaminiai
Rafinuotas cukrinių runkelių cukrus ICUMSA 45...

Mes runkelių cukraus gamintojai, tai yra kristalai ir kubiniai. Mes turime rafinuotą baltąjį...



//Medicina, Ligos, Mutacijos, Liaudies medicina » Liaudies medicinos naujienos


Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Ką nagai pasako apie tavo sveikatą...

Nagai – vienas iš geriausių veidrodžių, atspindinčių bendrą organizmo sveikatą. Jų spalva, tekstūra, forma ir būklė gal...

Ligos, mutacijos
Molės Fenčer paslaptis...

Niekas taip nesuprato kas nutiko Molei Fenčer, pavadintai "Bruklino Mįslė" ("Brooklyn Enigma"). To niekaip negalima susieti su s...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Valgykite 3 datules per dieną ir pamatysite kas nutiks!...

Datulės yra tarp naudingiausių vaisių, juose gausu maistinių medžiagų. Be to, mažai žmonių žino apie jų gebėjimą padėti viršsvor...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Kanapių aliejus išgydė 3-metį berniuką nuo vėžio...

3 metų berniukui vardu Landon Riddle buvo diagnozuota leukemija, gydytojai manė, kad jis mirs per kelias dienas. Vaiko motina...


Užsienio spauda / Paranormal news
Rogue planet could bring end of days this weekend, numerolog...
Užsienio spauda / Paranormal news
Does Astronaut’s Visor Reflection Shows A Mysterious Figure ...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Česnakas – baisiausias vėžio priešas...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Svogūnas laringitui gydyti...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Česnakas su pienu gydo laringitą...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Arbata nuo kosulio (alavijas, beržas, liepa)...