Džutku Najenas - Šiaurės košmaras, milžiniškos lydekos

Didžiules Sibiro platybes labai patogu apžiūrėti žemėlapyje. Tai ištisa žalia dėmė, kurią kertą plonyčiai upių siūlai. Sibiras remiasi į Kamčiatkos kalnus, Arkties vandenyną ir Kazachijos stepes.

Viskas kompaktiška ir suprantama. Tačiau iš tiesų sunku netgi įsivaizduoti didžiulę taigą ir tundrą - dešimtys tūkstančių kilometrų glūdumos, kuria nežengė žmogaus koja. Apie daugelį Sibiro rajonų žinoma tik iš aeronuotraukų, netgi geologai dažniausiai savo tyrimus atlieka, keliaudami upėmis. Šalia upių apsigyveno ir vietinės tautos - chantai, mansiai ir jakutai Sibiro centre, o toliau į šiaurę ir rytus - čiukčiai, dolganai, nganasanai, jukagirai.

Niekas nežino, kas slepiasi taigos gilumoje. Yra pasakojama, kad čia iki šiol gyvena mamutai ir milžinai, panašūs į pirmykščius žmones. Šiuose rajonuose gyvena ir kiti paslaptingi gyvūnai, pavyzdžiui, milžiniškos lydekos-žmogėdros.

Legendos byloja, kad šias žuvis galima aptikti dideliuose ežeruose. Kaip pasakoja selkupai (viena tauta, gyvenanti Vakarų Sibire), lydeka, sulaukusi šimto metų amžiaus, per upių išsiliejimą specialiai ieško gilių vandens telkinių ir juose pasilieka iki mirties. Atpažinti tokio monstro gyvenamąją vietą nesunku - ežeras neturi ištakų, jo vengia paukščiai ir gyvūnai. Selkupai šiuos ežerus vadina purultais - „juodojo vandens ežerais“, niekada juose ne žvejoj a ir neplaukioja valtimis. Jie netgi žiemą bijo eiti per ežerą, tikėdami, kad lydekos-pabaisos gali pralaužti ledą ir pasmaguriauti keliautoju.

Lydeka - tai ne žuvis, o žvėris, kurį vyriausias dievas Torumas sukūrė be galvos. Dievas saugojosi jo žiaurumo. Tačiau lydeka nepasimetė ir pati sau sukūrė galvą. Ji nuplaukė Obės upe, pakeliui prarydama viską, kas pasitaikė kelyje - briedį, mešką, moterį su malkų ryšulėliu, žveją, varną. Iš to, ką suėdė, susiformavo galva. Iki šiol chantai, sugavę lydeką, galvą išrenka atskirais kaulais, vaikams pasakodami, ką suėdė pirmoji lydeka. Lydekos galvos kaulai iš tiesų primena žmonių, gyvūnų ir paukščių figūras. Tokiu būdu chantai ne tik linksmina vaikus, bet ir aiškina jiems, kokia pavojinga yra vandenų žmogėdra.

Panašias istorijas pasakoja ir jakutai. Rusų etnografas Aleksejus Okladnikovas užrašė vieno medžiotojo pasakojimą apie tai, kaip lydeka suėdė jaunuolį.

„Gyveno senis su sūnumi. Vieną dieną senio elniai nuplaukė į salą, esančią ežere. Vaikinas sėdo į beržo tošies valtį ir nusivijo elnius, kad šie toli nenuklystų. Senis tuo metu sėdi namuose. Staiga suraibuliavo ežero vanduo, nors nebuvo jokio vėjo. Virš vandens pasirodė didžiulė uodega, milžiniško dydžio lydeka prarijo vaikiną, apvertusi valtį didžiule banga. Savo nasrais ši lydeka ir elnią prarijo. Senis graudžiai pravirko, apraudodamas sūnaus žūtį. Kitą dieną visą ežerą elnių traukiamu vežimu apvažiavo, bandydamas rasti bent žuvusio sūnaus kaulelius.

Senis rankoje laikė kirvį. Staiga, kai jis važiavo prie pat ežero, vanduo vėl pakilo. Iš ežero link jo metėsi didžiulė lydeka. Krantas buvo neaukštas ir nuožulnus. Lydeka puolė tokia didžiule jėga, kad sustojo tik sausame krante, vos nepasiekusi senio. Sis pašoko ir kirviu užmušė lydeką. Prapjovė jos pilvą ir jame rado sūnaus kaulus, o iš valties vien tik skiedros buvo likusios. Senis pasiėmė šios žuvies žandikaulius ir pastatė juos tarsi vartus ant kelio, kuris veda nuo šio kalnų ežero iki Sialacho ežero. Pro šiuos vartus galėjo pravažiuoti visi, net nenulipdami nuo elnio - tokie dideli ir platūs buvo žandikauliai".

Jakutus ir selkupus skiria daugybė kilometrų neperžengiamų pelkių ir tankumynų. Vargu ar vieni iš kitų galėjo pasiskolinti istoriją apie žmogėdras. Dar sunkiau patikėti, kad iš jų tokias istorijas išgirdo čiukčiai. Tačiau ir šie pasakoja apie milžiniškas lydekas.

Vladimiro Bogorazo monografijoje „Čiukčiai“ yra atskiras skyrius, skirtas pabaisoms. Minimos tenai ir lydekos, kurias Kolymos gyventojai vadina džutku najenais - „besikandžiojančiomis žuvimi“. Pagal legendas, milžiniškos lydekos gyvena tolimuose ežeruose tundroje ir medžioja žmones, ypač kai šie maudosi. Neatsisako ir žvejų.

Čiukčiai pasakoja istoriją, kaip lydeka suėdė jaunuolį, žvejojusį ant ežero kranto. Žmogėdrą pagavo gana originaliu būdu. Čiukčiai į ežero dugną nuleido ketverias roges, prikrautas elnio mėsos. Kai lydeka bandė praryti jauką, jos dantys įstrigo rogių nuolaužose. Prisireikė kelių vyrų ištraukti žuvį į krantą.

Jukagirai, gyvenantys kaimynystėje su čiukčiais, taip pat pasakoja apie milžiniškas lydekas. Jie pasakoja istoriją apie žveją, kuris išplaukė apžiūrėti savo tinklų, pastatytų vandenyje, ir pamatė dvi dideles geltonas akis abejose valties pusėse. Atstumas tarp akių buvo du irklai. Kaip pasakoja žvejys, tai buvo didžiulė lydeka, nejudėdama gulinti vandenyje.

Panašias istorijas Okladnikovui papasakojo ir jakutai: „Ežere anksčiau lydeką pamatė: jos akys buvo abejose valties pusėse“.

Persikelkime iš Kolymos 6 tūkstančius kilometrų į vakarus, į Jamalą, kur pasakojamos legendos apie pyrią - žuvį-žmogėdrą su ragais ant galvos. Valerijus Černevcovas, kuris užrašinėjo vietinius padavimus, manė, kad pabaisos prototipu buvo didžiulės lydekos. Nencų medžiotojas papasakojo, kad kartą trys vyrai ežere Jenisėjaus deltoje užmušė didžiulę žuvį, kurio pilve rado diržo sagtį. Rykliai šiose vietose yra didelė retenybė, o ryklių-žmogėdrų nėra visai, juo labiau gėlo vandens ežeruose. Černevcovas mano, kad buvo kalbama apie didžiulę lydeką.

Nusileiskime į pietus, į pietus, į didžiosios Obės baseiną, kur gyvena chantai, kurie mano, kad milžiniškomis lydekomis pasiverčia vandens dvasia Sart-lungas. Tokia žuvis-vilkolakis gyvena giliuose ežeruose ir gali perkąsti valtį.

Apie lydekas-pabaisas pasakoja ir chantų kaimynai. Mansiai folkloro rinkėjams pasakoja apie jursortą - milžinišką ežero lydeką plonu kūnu ir didžiule galva bei apie anjtensortą - milžinišką raguotą lydeką, kuri, pasitaikius progai, gali suėsti žmogų.

Neįtikėtina, kad tokios toli viena nuo kitos gyvenančios tautos, kaip čiukčiai ir mansiai, pasakotų vienodus pasakojimus apie vieną ir tą patį gyvūną, jeigu tam nebūtų svarių priežasčių. Vis tik padarykime prielaidą, kad kažkokiu neįtikėtinu būdu istorijas apie lydekas-žmogėdras sugalvojo, pavyzdžiui, selkupai, o kitoms tautoms šie pasakojimai taip patiko, kad ėmė juos perpasakoti pagal save.

Tačiau šiuo atveju nesuprantama, kaip panašias istorijas pasakoja kanadiečiai, suomiai ar net kalmukai.

Kanados eskimų padavimuose pasakojama, kad milžiniška žuvis iš karto suėdė du žvejus. Tai atsitiko tuo metu, kai trys vyrai plaukė per didelį ežerą prie Saninajoko. Dviese sėdėjo tarpusavyje surištose

baidarėse, o trečiasis plaukė atskirai. Jis netikėtai ir išgirdo garsų pagalbos šauksmą. Tai didžiulė žuvis užpuolė surištas baidares ir jas prarijo. Eskimas suprato, kad draugų jau nebeišgelbės ir greitai nuplaukė į krantą. Pabaisa leidosi paskui jį. Ji plaukė taip greitai, kad prieš save stūmė bangą, kuri stūmė į priekį baidarę. Vos tik baidarė pasiekė krantą, vyras iš jos iššoko ir nubėgo tolyn.

Suomių epe „Kalevala" pasakojama apie lydeką, gyvenančią Tuonelos upėje, iš kurios žandikaulių buvo padarytos didelė kantelė - į kankles panašus suomių liaudies instrumentas.

Pats įdomiausias pasakojimas yra kalmukų, kurie mano, kad tolimuose stepių ežeruose gyvena labai senos, samanomis padengtos lydekos, kurios praryja valtis ir žvejus. Maža to, per mėnulio pilnatį jos iššliaužia į krantą ir ieško maisto, netgi užpuola veršius ar karves.

Pasakojimai apie milžiniškas lydekas paplitę labai plačiai. Įdomu tai, kad juose pasakojama ne apie paprastas žuvis-žmogėdras, o būtent apie Iydekas. Vargu ar tai atsitiktinumas. Mitologijoje be lydekų yra ir daugybė kitų pabaisų, tarp kurių yra ir žiaurios vandens dvasios. Kodėl dėl visų nelaimių negalima būtų jų apkaltinti? Kodėl jas priskirti žuvims, ir ne taimeniams (Sibiro lašišoms) ar šamams, o būtent lydekoms?

Ar tai reiškia, kad šios istorijos turi realų pagrindą? Kodėl milžiniškos lydekos neaptinkamos niekur kitur, išskyrus folklorą? Būtent, kad aptinkamos. Tie patys etnografai, užrašinėj antys pasakojimus, ne kartą matė didžiulių lydekų liekanas.

Dar prieš 1917-ųjų metų revoliuciją Sibiro tautas tyrinėjo N.Grigorovskis. Savo darbe „Narymo krašto apybraižos“ jis rašė, kad milžiniškos lydekos iš tikrųjų aptinkamos „šiose nutolusiose vietovėse, kur dar nebuvo žengusi žmogaus koja". Jis pasakojo, kad miške netoli Ketsko kaimo miške prie medžio kabėjo prikaltas apatinis lydekos žandikaulis, ilgiu prilygstantis arklio galvai. Beje, vietiniai gyventojai lydekos žandikaulį vadino pavaža, kas taip pat liudija apie jo dydį.

Didžiules liekanas matė ir sovietų mokslininkai. Etnografai Vladislavas Kulemzinas ir Nadežda Lukina vienoje savo knygų užsimena apie lydekos žandikaulį, prikaltą prie chantų trobelės sienos. Žandikaulyje buvo tokie dideli dantys, kad žvejai ant jų kabino apsiaustus ir šiltus vatinius.

Keliautojas Anatolijus Pankovas „Oimiakono meridianuose" papasakojo apie buldozerio vairuotoją, kuris šautuvu nušovė milžinišką lydeką. Tai įvyko Jakutijoje, Indigirkos žemupyje. Žuvis buvo sena, padengta vandens augalais, žaliai rudos spalvos, suglebusi, kaip medvilnė. Jos ilgis siekė keturis metrus. Be to, Pankovas papasakojo dar vieną įdomią istoriją.

„Silianacho “tarybinio ūkio, kurio centras yra ant Indigirkos intako, jaunas išsilavinęs specialistas, sužinojęs apie mano pomėgį meškerioti, pasisiūlė būti palydovu.

- Ar plauksime Silianachu? - juokaudamas paklausiau.

- Silianachu?! Brezentine baidare? Ten tokios lydekos veisiasi, kad baidarę sudraskys, o tave patį iš jos ištrauks. Kiek buvo atvejų, kai lydekos žmonėms už kojų griebė. Tokio jos dydžio - net baisu pagalvoti...“

Biologai nepripažįsta, kad egzistuoja milžiniškos lydekos, juo labiau žmogėdros. Didžiausias dalykas, kurį jie pasirengę pripažinti - lydekos gali pasiekti dviejų metrų ilgį. Tačiau kas trukdo lydekai užaugti dar didesnei - juk ji, kaip ir dauguma žuvų, auga visą gyvenimą!

Etnografų užrašai apie žandikaulius, viršijančius pripažintus lydekų gabaritus, įvairių tautų padavimai apie lydekas liudija, kad šios iš tikrųjų gali užaugti iki milžiniško dydžio.

Kodėl tokios lydekos nežinomos mokslininkams? Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Beveik visose istorijose pasakojama apie ežerų, o ne upių žuvis. Tame nėra nieko keisto - upėse lydekos turi rimtų konkurentų, jas išgaudo žvejai, todėl jos paprasčiausiai negali pasiekti didžiulių gabaritų bei sulaukti gilios senatvės.

Ežeruose lydekoms niekas negresia, juo labiau atokiuose vandens telkiniuose taigos glūdumoje. Žmonės čia apsilanko retai, stambių plėšrūnų praktiškai nėra. Tiesa, ir maisto tokiuose ežeruose yra mažai. Gal būt tuo ir galima paaiškinti, kad lydekos užpuola žmones. Jeigu keturių metrų ilgio plėšrūnė gali po vandeniu nusitempti briedį ar žveją, kodėl to nepadaryti? Tuo labiau, jeigu ji alkana.

Dauguma taigoje ir tundroje esančių ežerų, kuriuose gali pasitaikyti tokių milžiniškų lydekų, nėra ištirti. Tiesiog tam nebuvo poreikio. O ir pasitaiko milžiniškos lydekos, ko gero, labai retai. Priežastis irgi paprasta - tam, kad užaugtų iki didžiulio dydžio, lydeka turi nugyventi daugiau nei šimtą metų.

Labai abejotina ar viename vandens telkinyje vienu metu gyventų kelios milžiniškos lydekos - netgi didelio ežero ekosistema vargu ar išmaitins dvi didžiules žuvis. Tai reiškia, kad po monstro mirties turi praeiti mažiausiai šimtas metų, kol atsiras kitas. O, greičiausiai, tam prireiks dar daugiau laiko - ne kiekviena lydeka gali sulaukti tokio garbaus amžiaus.