Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » »

Rūšiuoti pagal:
Date · Name · Rating · Comments · Views

Švelni kaip šilkas, kandanti kaip vilkas dilgėlė dažnai laikoma tvarkos mėgėjų priešu. Tačiau šie augalai turi daug kalio, kalcio, magnio, vitaminų A, B, E, K, organinių rūgščių, todėl vartojami medicinoje, kosmetikoje, ekologiškai auginant daržoves, iš jų ruošiamos arbatos.

Dilgėlės vienas naudingiausių mūsų krašto laukinių augalų. Jų lapuose gausu angliavandenių, baltymų ir riebalų, todėl jos maistingesnės ir vertingesnės už daugumą daržovių.
Nors dilgėlė dažniau vadinama piktžole nei vaistažole, vis dėlto ši ankstyvą pavasarį prasikalanti žolelė – itin daug gydomųjų savybių turintis augalas. Dilgėlės lapuose gausu vitaminų C, K, B1, taip pat karotino, baltyminių medžiagų, gliukozido urticino, chlorofilo, geležies druskų, kalcio, kalio, fitoncidų, pantoteno rūgšties, skruzdžių rūgšties (pastaroji kaip tik ir sukelia dilginimo efektą). Tokia turtinga cheminė sudėtis leidžia dilgėles plačiai naudoti liaudies medicinoje.

Dažnai vartojant dilgėlių, pagreitėja kraujo krešėjimas, todėl pagyvenusiems žmonėms, sergantiems tromboflebitu bei poodinių kojų venų uždegimu dilgėlėmis negalima piktnaudžiauti. Dilgėlės gali lėčiau krešinti kraują, jei ruošiant salotas panaudosite kraują skystinančius vaistinius augalus, pavyzdžiui, geltonžiedžius barkūnus.

Dil­gė­lių la­pai ir stie­bas apau­gę smai­liais dil­gi­na­mai­siais ir pa­pras­tais plau­ke­liais. Dil­gi­na­ma­jam plau­ke­liui pa­lie­tus odą ir nu­lū­žus, iš jo iš­si­ski­ria la­še­lis skruz­džių rūgš­ties, ku­ri ir nu­de­gi­na odą. Skruz­džių rūgš­tis – tai la­kus skys­tis, ku­ris grei­tai iš­ga­ruo­ja džio­vi­nant. Jo ne­lie­ka ir ver­dant.