Šėtoniški Bordžijų žiedai

1492 metais kilmingoji pora Ferdinandas ir Izabelė, norėdami užsitikrinti galingosios Romos paramą, išleido 50 tūkstančių auksinių dukatų tam, kad Vatikane įsitvirtintų jų statytinis Rodrigas Borchi, tapęs popiežiumi Aleksandru VI, kuris geriau buvo žinomas kaip Bordžija.

Suprasti, koks tai buvo žmogus, gali padėti jam duota Karlo Markso charakteristika. Marksas rašė, kad tai dvikojė velnio išpera, liūdnai pagarsėjusi dėl savo palikuonių bjaurių darbelių. Daugybė jo sūnų ir dukterų pasiuntė legionus garbingiausių žmonių į kapus. Pats Bordžija pasiekė, kad klerikalinis Italijos elitas taptų nuodėmės įsikūnijimu: jis garsėjo ištvirkavimais, kraujomaiša, nužudymais, sąmokslais ir t.t. Čia svarbiausia vaidmenį vaidino popiežius ir jo sūnus Cezare bei dukra Lukrecija.

Bordžija, jo šeimynykščiai ir statytiniai buvo nevaldomi - dėl savo pasakiškų turtų. Popiežius neslėpė, kas davė jam galimybę nevaldomai viešpatauti svetimoje šalyje. Jis kalbėjo: “Karus laimi ne armijos ir auksas, o virėjai virtuvėse ir kviestinių pietų rengėjai. Reikia visai nedaug - sugebėti įpilti į statinę medaus lašą nuodų”.

Bordžija žinojo, ką kalba.

Jis asmeniškai išsiuntė į aną pasaulį daugybę garbingų šeimų atstovų, o jo įpėdinis popiežius Julijus II, žinojęs apie budeliškas savo pirmtako “silpnybes” ne iš nuogirdų, kronikose, kurias rašė kiekvieną dieną, nieko neslėpdavo: “Paprastai buvo naudojamas indas, kurio turinys vieną gražią dieną galėjo nusiųsti į amžinybę nepatogų baroną, turtingą dvasiškį, per daug plepią kurtizanę, aštrialiežuvį liokajų, dar vakar buvusį ištikimą žudiką, šiandien dar ištikimą mylimąją... Nakties tamsoje Tibras priimdavo į savo vandenis bejausmes cantarella aukas”.

Cantarella - “firminiai” Bordžijų giminės nuodai. Juos sukūrė Romos aristokratė, puiki kaip angelas, bet pikta ir nenuoširdi kaip velnias Vannozza dei Cattanei. Nuodų receptas paaiškėjo visai neseniai, kai buvusiuose Bordijos apartamentuose buvo rastas jo asmeninis žiedas su siurprizu. Išorinėje pusėje buvo išgraviruota: “Gailiaširdis Bordžija, 1503 metai”. Vidinėje pusėje buvo užrašas: “Atlik savo pareigą, nesvarbu, kiek tau tai kainuotų”. Žiedas turi 

judančią plokštelę su slaptaviete nuodams. Jį puošia paauksuotas augalinis ornamentas su platinine liūto letena. Kiekvienas letenos nagas turi kiaurinį kanalą, sujungtą su slaptaviete-konteineriu.

Neįtikę žmonės būdavo apnuodijami įvairiai. Galima buvo pastumti plokštelę, pasukant žiedą aplink pirštą, ir įpilti nuodų į vyną ar valgį. Taip pat buvo galima pastumti plokštelę, atidaryti liūto letenos nagų kanalėlius ir paspausti aukai ranką. Menko įbrėžimo pakako, kad nuodai imtų veikti.

Priešnuodžių nuo cantarella nuodų nebuvo, nes, kaip 1966 metais išsiaiškino italų chemikas Karlo Čezini, mirtį nešusį mišinį sudarė arsenas, vario druskos, fosforas, trintos medvarlių liaukos, Pietų Afrikos augalų, kuriuos atvežė pirmieji krikščionių misionieriai, ištraukos. Lašas šio pragariško mišinio galėjo nužudyti jautį. Bendraminčių rate Bordžija ciniškai kalbėdavo, kad mėgautis cantarella yra pati didžiausia garbė pačiai puikiausiai aukštuomenei.

Tiems, kurių kraujas nešvarus, t.y. prastuomenei, pakanka arseno; jis idealiai tinka nužudymą užmaskuoti kaip ligą, nes jo oksidas, ištirpdamas kūno skysčiuose, jų nenudažo, nesuteikia skonio, neturi kvapo.

Mirtina dozė - 60 miligramų. Jei ilgą laiką mažomis arseno dozėmis veikti žmogaus organizmą, tai jo ligos paveikslas gali būti toks margas ir painus, kad net ir įgudę gydytojai nustatytų bet kokią diagnozę - nuo choleros iki sifilio: šėtoniški milteliai pažeidžia nervų sistemą, suardo gleivines, pažeidžia odą, suskaldo kaulinius audinius. “Arsenas - karalius, - kartodavo Bordžija, - bet jis ypač pageidaujamas šviesiausiosios cantarellos aplinkoje”.

Bordžija meistriškai valdė svaidyklę, bet atgal gavo patrankos šūvį. Štai kaip tai nutiko. Bordžija nusprendė atsikratyti į jo absoliučią valdžią pasikėsinusių kardinolų. Tačiau jis žinojo, kaip jie bijo ir vengia jo vaišingumo, todėl kreipėsi į ištikimąjį kardinolą Adriano di Karneto trumpam paskolinti savo rūmus iškilmingam priėmimui. Prieš tai į rūmus slapta atvyko popiežiaus kamerdineris, kuris atvežė statinaitę užnuodyto vyno. Šiuo vynu turėjo būti pavaišinti tik tie, į kuriuos parodys pats Bordžija. Popiežius susidorojo su priešais. Bet per klaidą išgėrė tų pačių nuodų, tiesa, gerokai praskiestų vandeniu. Dėl mažos nuodų dozės Aleksandras VI mirė ne iš karto, jis kankinosi dar keturias dienas...

Bordžija mirė. Bet jo juodi reikalai gyvavo ir klestėjo. Taip vadinamų Vatikano įregistravimo žymų sudarytojai pasakoja, kad 1659 metais popiežius Aleksandras VII nusprendė visiems laikams atsikratyti nuodų gamintojų ir nuodytojų, kurie atvirai prekiavo mirtimi. Už tai imdavo mokestį net ne auksu - variokais: ne kraujo troškimas stumdavo į pragariškus sandorius, o skurdas. Vaistininkų vyrų, kurie po ranka turėjo nemažas arseno atsargas, nelietė: “Jei nubausime juos mirtimi, liksime be vaistų ir išsinaikinsime kaip musės”.

Todėl suėmė 150 išoriškai gana patrauklių prastuomenės našlių ir apkaltino jas nunuodijus vyrus ir meilužius. Inkvizitorių kankinimai greitai atrišo liežuvius.

Visos nuodytojos akimirksniu nurodė kažkokią Jeronimą Sparą - raganą ir būrėją, kuri žinojo, kas geba pagaminti nuodus su raudonuoju arsenu: “Jei kas nors suvalgys žirnelį šio žolinio akmens, iškart neteks kraujo”. O Spara pasirodė beesanti kietas riešutėlis. Kankinimai nepalaužė jos. Aleksandrui VII, matyt, kaip oras buvo reikalingas receptas nuodų, kuriems nebuvo lygių pasaulyje, todėl jis įsakė išlaisvinti Jeronimą iš kalėjimo, bet liepė sekti ją.

Gudrybė suveikė. Netrukus slaptieji popiežiaus agentai sulaikė damą - žiniuonę Teofaniją di Adamo. Ji sukūrė unikalių nuodų receptą, kurie suveikdavo akimirksniu ir nepalikdavo pėdsakų organizme. Šie nuodai, pavadinti “Teofanos vandenėliu”, mūsų dienomis užima garbingą vietą specialiųjų tarnybų arsenaluose. Nuodus, išfasuotus mažučiuose indeliuose, papuoštuose šventojo Marko veido atvaizdu, di Adamo už didžiulius pinigus parduodavo visiems norintiems. Tokio verslumo dėka per metus Italijoje buvo numarinti 600 žmonių!

Palerme, kur nuodytojai neva buvo nukirsta galva, iki šiol sklando gana tikroviški gandai, neva Vatikanas padovanojo Teofaniją di Adamo karaliui Liudvikui XIV - tam, kuris pasakė: “Valstybė - tai aš!” Di Adamo iš monarcho rankų gavo markizės titulą ir aktyviai dalyvavo savo globėjo politinėse bei meilės intrigose, kurios ne visada būdavo bekraujės. Taip išbandydavo super nuodų poveikį tiems, kurie maišėsi karaliui Saulei po kojomis, trukdė karaliauti, arba kurie jam atsibodo.

Markize suvilgydavo nuodais nėriniuotas nosinaites, pirštinaites, patalynę, rožių spyglius puokštėse, durų raktus. Liudvikas nesiliovė stebėtis šio puolusio angelo su sijonu veidmainiškumu ir klastingumu. Sakoma, kad kartą jis pasakė: “Šita niekšelė neblogai įsitaisys net ir pragare”.

Beje, viskas baigėsi tuo, kad monarchas pradėjo baimintis savo patikėtinės. Ir čia labai laiku pasitaikė “nelaimingas atsitikimas”. Nuodytoja kluptelėjo, nukrito nuo Liudviko jai padovanotos pilies bokšto ir užsimušė.

Metams bėgant, prisiminimai apie moterį-monstrą pasikeitė kardinaliai. Dabar ji įkūnijo šventą nekaltybę. Prancūzijos ir Italijos vienuolynuose pradėta pardavinėti mažo krištolinio indelio formos amuletus-kulonus su skaisčiausio markizės veido atvaizdu. Tik dabar šiuos induose buvo ne nuodai, o šventintas rožių aliejus.

Kardinolas Mazarini arseną vadino teisingu budeliu, kuris pasiima sau visas iki vienos nuodėmes ir nusimeta atsakomybę už jų padarymą. Vis dėlto arseno nuodai yra tik vieni iš daugelio, apie kuriuos senovėje kalbėdavo, kad juos pagimdė pats baisiausias skurdas - širdies skurdas.

P komentaras: pasaulio naujienos kitaip..., todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...