Tikra meilė ar tik žodžiai? Mes taip dažnai esame apgaudinėjami

Tai labai paprasta. Mylėti žodžiais. Kas gali būti lengviau už plepalus ir regimybę?

O iš tikrųjų myli labai nedaug kas ir nedaug ką. Vien todėl, kad žmonės nežino, net suprasti negali, kas yra meilė.

Meilė visada reiškia rūpinimąsi, pasitikėjimą, darbą kito žmogaus labui, net jei tasai kitas negali ar neturi ko duoti mainais. Meilė – tai rūpinimasis kito jausmais. Troškimas, kad mylimas žmogus būtų laimingas, ir nesvarbu – yra jis šalia mūsų, ar nėra.

Mylintis duoda, padaro ir pamiršta. Jis neišsaugo savo poelgių atmintyje, kad paskui pateiktų mylimajam „sąskaitą faktūrą“ už savo suteiktas paslaugas.

Meilė duoda ir rūpinasi, neišrašydama už tai sąskaitų. Mylintis žmogus supranta, kad priekaištai labai žeidžia, tačiau neduoda jokio rezultato.

Jeigu kažkam skyrei laiko, kažkuo pasirūpinai, o paskui pateikei už tai sąskaitą, reiškia – tai verslas, sandoris, vergija, kas tik norite, bet ne meilė. Meilė – tai visada „darau šiaip sau, nes man tai patinka“. Nes myliu. Todėl jūs ir rūpinatės, ir darote, nes kitaip paprasčiausiai negalite.

Meilė ir kentėti, iškęsti padeda ten, kur kiti pasiduoda. Iškęsti sunkumus ir problemas. Tiesiog todėl, kad tu myli.

Marginali mamytė įrodinėja, kad myli visus savo 12 vaikų, o pati pamiršta juos pamaitinti, gali ilgam laikui išeiti iš namų. Iš jos vaikų juokiasi mokykloje dėl neišskalbtų drabužių. Jos girtuokliavimas trukdo normaliai ruošti namų darbus. Po namus šlaistosi svetimi, nepažįstami žmonės. Ji žino, kad vaikams blogai, tačiau nieko nekeičia savo gyvenime. Ji nieko nemyli.

Arba vyras tvirtina, kad myli savo žmoną, o pats laksto paskui sijonus. Jis taip pat nieko nemyli. Priešingai. Jis bėga nuo savo gilių jausmų. Bijo jų. Tačiau nesuvokia savo bėgimo ir laiko save tikru herojumi. Tačiau jis taip pat labai gerai žino, kad kankina savo antrą pusę. Ar tai meilė? Žinoma, ne.

Močiutė dievagojasi, kad myli anūkus, tačiau gali jų nelankyti ištisus mėnesius ir nesikviesti į svečius, nors gyvena visai šalia. Žodžiais vaikus mylėti paprasčiau, negu su jais realiai bendrauti. „Och, kaip tai vargina, štai mano vaikai buvo visai kitokie!“ Anūkai labai ilgisi močiutės. Jie dar nepamiršo, ką reiškia realiai ir nuoširdžiai mylėti. Tačiau močiutė meilės nebeturi. Yra tik viena meilė, egoistiška – pačiai sau.

Gebėjimas mylėti suteikiamas tik labai išsivysčiusiai dvasine prasme asmenybei. O visiems kitiems visą gyvenimą tik atrodo, kad jie myli. Taip ir pasensta niekada nieko nemylėdami…