Kodėl mus palieka žmonės, kuriems padėjome, kai mums reikėjo pagalbos?

Ir štai kas nutiko...

Nereikėtų per daug nusiminti...

Taip nutinka, kai kam nors padedi. Jūs išgelbėjote jį tamsiausiu ir beviltiškiausiu jo gyvenimo laikotarpiu. Galbūt jis patyrė netektį ar sunkią ligą, galbūt iš jo buvo atimtas turtas, darbas, jis buvo išmestas iš namų, galbūt jis pateko į skolas ir visišką skurdą. Ir jei ne jūs, jis būtų miręs. Arba jis būtų likęs dugne...

O tada jūs išgelbėjote tą žmogų ir jį palaikėte. Visą laiką buvote šalia jo. Vyras atsistojo ant kojų, atsigavo, jo padėtis pagerėjo, jis turėjo pinigų... Ir jis išėjo iš santykių. Jis išėjo iš jūsų. Arba jis vengia bendrauti. Kaip sakoma, riečia į tave nosį. Jei skambinate ar rašote, jis vengia atsiliepti. Arba visai neatsako. Jis gali net gatvėje apsimesti, kad tavęs nepastebėjo. Santykiai atvėso ir išgaravo. O jūs galvojate, nerimaujate: kas atsitiko? Juk išgelbėjote žmogų, išgydėte jį nuo bėdų ir kančių!

Ir štai kas atsitiko: tu buvai tas vaistas. Tvarsčiai ir vata žaizdai gydyti. Tabletės skausmui malšinti. Žmogų gydėte jūs, štai kas atsitiko. O kai jis pasveiko, išmetė tvarsčius ir tabletes, kurių jam nereikėjo. Dabar jie jums primena blogą dalyką, o kas nori prisiminti blogą dalyką? Jūs primenate žmogui blogą kančių ir pažeminimų laikotarpį. Ir nėra jokios naudos iš tavęs dabar, viskas jau gerai.

Yra atšalimas dėl dviejų priežasčių: jūs nebereikalingi. Nėra jokios naudos. Kaip ir po išgijimo. Ir antra: savo išvaizda primenate jiems blogą laikotarpį ir mažinate jų savivertę. Tokio žmogaus sąmonėje jūs asocijuojatės su blogais įvykiais. Taip pasveikęs psichiatras ar sergantysis lytiškai plintančiomis ligomis susitikęs gydytoją pereina į kitą gatvės pusę - ne pasisveikinti...

Taip nesielgia kilnūs ir padorūs žmonės. Žmonės, kurie linkę pasinaudoti kitais, kai jiems reikia vaistų, pastogės ir pagalbos. Jei žmogus atsiriboja - gerai, bent jau priežastis aiški. Ir suprantama, kodėl jis tada buvo patekęs į bėdą. Ir kodėl niekas, išskyrus jus, nenorėjo jam padėti. Dabar ir jūs nenorite. Pirmiausia jis neteko savęs paties. Ir tau atlygins pats gyvenimas. Nebūk per daug liūdnas...