Anapusinė realybė

Žiniasklaidoje dažnai pasirodo pranešimų apie žmonių susitikimus su vaiduokliais. Dauguma iš jų būna abejotini ir netikri. Bet yra ir tokių liudijimų apie anapusinių esybių pasirodymus, kurių paneigti praktiškai neįmanoma.

Vaiduoklis su gėle

Su vaiduokliais susiję atvejai ypatingai įtikinami būna tada, kai vaiduokliai tiesiogiai įsikiša į žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, perduoda tam tikrą informaciją.

Panašus atvejis nutiko jaunam anglui Ovenui Harisonui. Jis atvažiavo į Europą iš Pietų Afrikos, kur tuo metu gyveno jo šeima, norėdamas dalyvauti kovoje su fašizmu, ir žuvo Italijoje 1944 metais. Nors Harisonų šeima Pietų Afrikoje įsikūrė prieš daug metų, jo vaiduoklis, apsuptas auksinio rūko, pasirodė jų sename name Anglijoje, kuriame tuo metu gyveno jaunuolio teta ponia Fiks.

Vaiduoklis pratarė: “Pasakyk mamai”. Ir dingo. Sukrėsta ponia Fiks nusprendė, kad jai prisisapnavo.

Tačiau po kelių dienų svečias iš anapus vėl pasirodė su tuo pačiu prašymu. Šį kartą jis pridėjo vardą - Elen - ir parodė mėlyną gėlelę, kokių ponia Fiks niekada anksčiau nebuvo mačiusi. Galiausiai ji nusprendė parašyti sesei į Pietų Afriką ir papasakoti apie susitikimus su sūnėno šmėkla. Gautame atsakyme buvo rašoma, kad mėlyna gėlė - tai orchidėja, kurią jaunuolis kažkada patyliukais išsinešė iš egzotinių gėlių parodos. Elen vardas iš pradžių sutrikdė Oveno artimuosius, bet netrukus paaiškėjo, kad tai buvo merginos, kurią buvo įsimylėjęs jaunuolis, vardas. Artimieji rado jo meilės laiškus tai merginai. Sielvarto apimti žuvusiojo giminaičiai Įsitikino, kad jų sūnus liko gyvas po savo kūno mirties.

Geras vardas atkurtas!

Gana įtikinamai atrodo tokie vaiduoklių pasirodymų atvejai, kai, pavyzdžiui, nužudytojo dvasia parodo žmonėms vietą, kur yra jo kūnas, ir nustoja vaidentis tada, kai tas kūnas palaidojamas su atitinkamomis ceremonijomis.

Kūną galima rasti (pasufleravus vaiduokliui), net praėjus kelioms dešimtims ar net šimtui metų po padaryto nusikaltimo. Žinoma nemažai tokių atvejų. Gerokai rečiau nužudytojo vaiduoklis tiesiogiai nurodo savo žudiką. Garsiausias pavyzdys yra amerikiečių leitenanto Džeimso Satono byla.

Kariuomenės vadovybė pareiškė, kad jis nusižudė. Tačiau Satono dvasia kelis kartus pasirodė jo motinai ir kitiems giminaičiams ir papasakojo, kad jį nužudė. Ji konkrečiai apibūdino nužudymo detales ir pasakė nusikaltėlių vardus.

Byla įgavo visuomeninį rezonansą, ir karinei vadovybei teko atnaujinti tyrimą. Leitenanto kūnas buvo ekshumuotas. Ekspertizė nustatė, kad jį tikrai nužudė. Beje, žaizdos buvo rastos kaip tik tose vietose, kurias pokalbiuose su motina nurodė vaiduoklis. Pakartotinis teismas patvirtino, kad savižudybės versija atmesta. Geras Džeimso Satono vardas buvo atkurtas, ir nuo to laiko vaiduoklis nustojo rodytis savo gyviems giminaičiams.

6000 metrų aukštyje

Susitikimai su vaiduokliais dažniausiai aiškinami haliucinacijomis. Žinoma, haliucinacija galima pavadinti vieno liudininko pasakojimą, dviejų, gal net daugybės (juk žinomi masinės haliucinacijos atvejai!), bet kai tą patį vaiduoklį mato šimtai žmonių skirtingu laiku, tai kažin, ar tai galima pavadinti haliucinacija.

Štai istorija amerikiečių keleivinio lėktuvo, kuris patyrė avariją 1972 metų gruodžio 29 dieną danguje virš Floridos. Prieš katastrofą viena stiuardesė, dirbusi reisuose tarp Niujorko ir Majamio, regėjo keistą sapną. Jis truko vos kelias sekundes, bet moteris aiškiai įsiminė dūmuose skendintį lėktuvą, kuris krenta į pelkę. Pasakodama apie kolegoms, ji tvirtino, kad tas įvykis turi nutikti kažkada prieš Naujus metus. Niekas rimtai nežiūrėjo į tuos žodžius. Bet kartą prieš eilinį reisą stiuardesei nutiko nervinis priepuolis. Teko ją pakeisti kita mergina. Ir tą pačią naktį lėktuvui, kuriuo ji turėjo skristi, nutiko sapne regėta katastrofa.

Lėktuvas iš tikrųjų nukrito į pelkę. 1973 metų pavasarį tarp lakūnų, skraidančių tuo pavojingu maršrutu, ėmė sklisti keisti gandai.

Buvo pasakojama, kad per kiekvieną skrydį pilotų kabinoje arba salone pasirodo paslaptingos figūros, panašios į lakūnus. Neva jos panašios į tame lemtingame reise žuvusius kapitoną Robertą Loftą ir borto inžinierių Doną Repo. Vadovybė iš pradžių slėpė tą informaciją, tačiau pasakojimų vis daugėjo, ir galiausiai viską sužinojo žiniasklaida.

Buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad vaiduokliai pasirodydavo ne tik tuose lėktuvuose, kurie skraidė sudužusio lėktuvo maršrutu. Jie pasirodydavo visuose lėktuvuose, kuriuose buvo panaudotos iš sudužusio lėktuvo paimtos atsarginės dalys.

Aviakompanijos vadovybė liepė jas išimti iš lėktuvų, ir vaiduokliai dingo. Matyt, žuvusių lakūnų dvasios pagaliau nusiramino ir persikraustė į kitą, geresnį pasaulį.

“Plėšikas” eina kiaurai per duris

Kitas vaiduoklių egzistavimo įrodymas - juos fiksuoja prietaisai. Dar neseniai dauguma specialistų manė, kad vaiduokliškos esybės nepasirodo ten, kur nėra gyvų žmonių, galinčių jas pamatyti ir išgirsti. Tačiau, tobulėjant vaizdo technikai, darėsi aišku, kad dvasios pasirodo ir be gyvų liudininkų. Paslaptingi atvaizdai, panašūs į vaiduoklius, atsiranda vaizdo kamerų, stebinčių tuščias patalpas, įrašuose. 1991 metais viena tokia kamera užfiksavo svečią iš ano pasaulio, kuris apsilankė tuščiame naktiniame klube “Drugeliai” Odlhemo mieste (Anglija). Spalio 27 dieną klubo valdytojas Kameronas Volš-Bolšou ir jo padėjėjas Džonas Reidas išėjo iš darbo, kaip paprastai, paryčiais, užrakino patalpas ir įjungė signalizaciją. Tačiau pusę penkių jiems paskambino policininkai ir pranešė, kad klube suveikė signalizacija. Kameronas su pagalbininku atskubėjo į klubą, ten jų jau laukė policija. Klube nieko nesimatė, tačiau signalizacija suveikė iš tikrųjų - kažkas bandė patekti prie klubo kasos. Kruopščios kokių nors plėšiko pėdsakų paieškos nedavė jokių rezultatų.

Tačiau netrukus policininkams teko spręsti dar vieną mįslę, kai jie peržiūrėjo koridoriuje įrengtos kameros įrašus. Kamera užfiksavo koridoriumi einančią vyro figūrą. Vyras buvo su tamsiomis kelnėmis ir vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis. Nepažįstamasis buvo panašus į paprastą įsilaužėlį. Jis nuėjo iki koridoriaus galo ir nesustodamas praėjo tiesiog kiaurai pro užrakintas duris, už kurių buvo kasos kambarys.

Apstulbę policininkai peržiūrėjo įrašą ne vieną kartą, nes galvojo, kad kažką ne taip mato. Bet jie viską matė gerai.

Vaizdo įraše visiškai aiškiai buvo matomos užrakintos durys ir vyras, kuris praeina kiaurai pro jas! Vaizdo kameros užfiksavo laiką - 04:32:22. Kaip tik tuo metu ir suveikė signalizacija!

1991 metų lapkričio mėnesį Britanijos anomalių reiškinių tyrinėjimo asociacijos ekspertai visapusiškai ištyrė šį incidentą ir vaizdo kameros įrašą. Paaiškėjo, kad klubo pastate, kuris buvo pastatytas dar XIX amžiuje, ne kartą pasirodydavo visokie vaiduokliai, net poltergeistas.

Incidentas įaudrino visuomenę. Vietinis laikraštis “Oldham Evening Chronicle” išspausdino vaiduoklio fotografiją. Ir vienas miestietis, toks Derekas Lloidas pareiškė, kad vaiduoklis-įsilaužėlis buvo jo tėvas, paslaptingomis aplinkybėmis miręs šiame pastate, kai jis buvo restauruojamas 1936 metais. Skeptikai manė, kad vaizdo juosta užfiksavo kažką, kas ėjo koridoriumi anksčiau. Kitaip tariant, kadrai susisluoksniavo. Klubo valdytojas Kameronas Volš-Bolšou ryžtingai atmetė šią versiją.

- Turime daug juostų, - pareiškė jis, - ir kiekvieną vakarą naudojame visiškai naują juostą. Tai būtina mūsų sutarties su draudimo bendrove sąlyga.

BBC technikai patikrino juostas ir patvirtino, kad Kameronas buvo teisus: jokio kadrų susisluoksniavimo negalėjo būti. Tai dar kartą įrodė, kad keista figūra, ėjusi koridoriumi ir praėjusi kiaurai užrakintas duris, galėjo būti nufilmuota tik lapkričio 27 dienos naktį.

Taigi, naktinis lankytojas pasirodė beesąs visai realus. Jo figūra ne tik užfiksuota vaizdo juostoje, bet ir privertė suveikti signalizaciją. Ir tas lankytojas praėjo kiaurai užrakintas duris! Jokio kito paaiškinimo sugalvoti nebuvo įmanomas, tik tai, kad tą naktį klube apsilankė vaiduoklis.