Vaiduokliai iš tiesų egzistuoja?

Šimtus ar net tūkstančius metų mediumai ir ekstrasensai bandė įrodyti, kad vaiduokliai tikrai egzistuoja. Vieni bijojo vaiduoklių, kiti juos medžiojo. Tačiau klausimas vis dar atviras: ar vaiduokliai tikrai egzistuoja?

Amžina mįslė

Ar vaiduokliai egzistuoja? Žmonės šį klausimą užduoda tūkstančius metų. Nepaisant plačiai paplitusių pastebėjimų istorijoje, datuojamų keliais tūkstančiais metų, vis dar neturime galutinių dvasių egzistavimo įrodymų. Tikintieji paranormaliais reiškiniais sako, kad skeptikai specialiai užsimerkia prieš įrodymus, kurie rodo priešingai nei kad jie teigia. Skeptikai aiškina, kad bet kokie paranormalūs reiškiniai greičiausiai turi logišką paaiškinimą, o tie, kurie teigia, kad juos persekioja vaiduokliai, tik apgaudinėja save. Kas teisus, kas klysta, o kokie argumentai vyrauja šiuo klausimu? Per daugelį dešimtmečių surinkta daug įrodymų, tačiau dauguma jų yra iš paranormalių reiškinių tyrėjų, kurie domisi šiuo reikalu. Tai žmonės, leidžiantys laiką neva vaiduoklių apsėstose vietose ir naudoja daugybę įrangos. Jie tikisi, kad šiuolaikinė įranga padės užfiksuoti ar net pabendrauti su dvasiomis. Daugelis paranormalių reiškinių tyrėjų lengvai pasiekiami ir mielai vyksta į keisto įvykio vietą bei padeda žmonėms. Taigi, jeigu turite pagrindo manyti, kad namus uzurpavo vaiduoklis, galite kreiptis į šiuos specialistus.

Paranormalių reiškinių tyrėjai

Kai paranormalių reiškinių tyrėjai vyksta medžioti šmėklų, prisimenami filmai apie vaiduoklių gaudytojus. Kaip ir filmuose, jie tiria paranormalią veiklą, bando nustatyti šio reiškinio priežastis. Yra daug televizijos laidų, kurios ėmėsi paranormalių reiškinių tyrimų. Atrodė, kai kuriose šių laidų tyrėjai iš tiesų renka įtikinamus įrodymus pasitelkdami įdomias medžiojimo priemones vaiduokliams gaudyti. Tačiau jos visos turi vieną bendrą bruožą ir didelę problemą – jos rodomos per televiziją. Kyla klausimas, ar galime pasitikėti žmonių, kurie su susidomėjimu žiūri televizijos laidas, nuomone? Čia nėra nieko asmeniško, bet verčia įtariai žvelgti į viską, apie ką kalba šių laidų vedėjai. Nepaisant to, kai kurių ekspertų surinkti įrodymai itin įdomūs, nors 100 % patikėti tuo, kad tarp mūsų egzistuoja vaiduokliai, bus galima tik tada, kai tai pripažins ir mokslas. Pažvelkime, kokių įrodymų ir pseudomokslinės medžiagos apie šmėklas jau rasta.

Vaiduoklių nuotraukos

Vaiduoklių nuotraukos egzistuoja maždaug tiek pat laiko, kiek pati fotografija. Pvz., yra žinomas Abrahamo Lincolno vaiduoklis. Našlė Mary Todd Lincoln retsykiais apsilankydavo pas fotografą, kad jis padarytų jos portretų. Kartą vienoje nuotraukoje už jos pasirodė vaiduoklis, labai panašus į mirusį moters vyrą. Pastaraisiais metais iš įvairių užkeiktų vietų visame pasaulyje taip pat pasirodo naujų nuotraukų su vaiduokliais. Tačiau aiškių vaiduoklių nuotraukų pavyzdžių rasti sunku. Daugelis tų, kurios šiuo metu žinomos, pvz., nuotrauka, pavadinta „Rudoji ledi iš Reinhem Holo“ ir jau minėta A. Lincolno našlės fotografija, laikomos klastotėmis. Šiais laikais dar sunkiau atskirti klastotas nuotraukas nuo tikrų. Problema ta, kad dabar beveik visi, turintys kompiuterį, gali sukurti norimą vaizdą. Kai kuriems taip sekasi, kad net ekspertas ne visada supras tiesą. Todėl kyla klausimas, ar turėtume atmesti vaiduoklių fotografijas kaip nebegaliojantį dvasių egzistavimo įrodymą? Nebūtinai, bet tai reiškia, kad turime būti atsargūs ir atidžiai įvertinti kiekvienos tokios nuotraukos šaltinį bei jos tikslą. Aiškinantis, ar nuotrauka tikra, reikia atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad fotografijoje iš dalies arba visiškai aiškiai matyti vaiduoklis. Tokiose nuotraukose gali būti miglotų vaizdų, tamsių fonų ir šviesos sferų, juostų. Ar tai visada bus įrodymas apie vaiduoklių egzistavimą? Tikrai ne. Visus šiuos vaizdus gali paveikti apšvietimas, atmosferos sąlygos, dulkės, vabzdžiai, net pačios kameros būklė. Kartais atrodo, kad paranormalių reiškinių tyrėjai mato tik tai, ką nori matyti, kai kalbama apie šviesos atspindžius nuotraukose arba mažus rutuliukus, kurie gali būti tiesiog dulkių dalelės. Kitais atvejais jie gali būti teisūs sakydami, kad objekto išvaizda neturi racionalaus paaiškinimo. Deja, renkant mokslinius įrodymus negalima kliautis vien vaiduoklių nuotraukomis. Be to, išskyrus pavienius atvejus, praktiškai nėra nesuklastotų vaiduoklių nuotraukų, ypač jei fenomenas nuotraukose akivaizdus. Dauguma vaiduoklių nuotraukų gali būti vertinamos kaip bendro galvosūkio dalis, bet ne daiktinis įrodymas.

Nepaaiškinamos fotografijos

Iš tiesų, yra begalė nuotraukų, padarytų nuo fotografijos pradžios, kuriose galima įžvelgti vaiduokliškų siluetų. Įdomu tai, kad dažniausiai fotografuodami žmonės nemato aplinkui nieko keisto. Šmėklos pasimato tik išryškinus juostą. Netikintys, kad nuotraukoje yra vaiduoklis, kai kurie pabando vėl padaryti tokią pačią nuotrauką su tais pačiais žmonėmis, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje. Tik problema ta, kad nuotraukų, kuriose būta vaiduoklio, niekada nepavyksta atkurti. Geras pavyzdys – 1996 m. padaryta nuotrauka su vaiduokliu. Kaubojiškai apsirengęs Ike’as Clantonas pozavo vienose Arizonos kapinėse. Atspausdintoje nuotraukoje jis pamatė žmogaus, kurio ten tada nebuvo, biustą. Bandęs atkurti nuotrauką I. Clantonas pastebėjo, kad neįmanoma tokioje vietoje nufotografuoti vaiduokliškos žmogaus figūros taip, kad nesimatytų jo kojų.

Tokiose nuotraukose dažnai pasirodo žmogus, kurio jau nėra tarp gyvųjų. Tokia padaryta 1995 m. lapkričio 19 d.. Šią dieną Anglijos Vemo miesto rotušėje kilo gaisras. Vietos gyventojas Tony O’Rahilly nusprendė padaryti keletą degančio pastato nuotraukų. Vienoje jų Tony pastebėjo permatomą mergaitės figūrą, stovinčią gaisro epicentre. Niekas iš šio įvykio liudininkų neprisiminė jokios mažos mergaitės, juo labiau vaiko, netoli degančio pastato. Kai kurie vietiniai tiki, kad mergaitė buvo Jane Churm. Tačiau šiuo atveju yra viena problema. Jane žuvo 1677 m., kilus gaisrui, kuris sunaikino daugelį to miesto namų. Akivaizdu, kad Jane negalėjo būti per 1995 m. kilusį miesto rotušės gaisrą, galimas tik vienas paaiškinimas – nuotraukoje užfiksuoja mergaitės dvasia.

Faktai ir speciali įranga

Tyrėjai vaiduokliams fiksuoti naudoja skaitmenines kameras, naktinio matymo prietaisus ir termovizorius. Bėgant metams daugelio šalių vaiduoklių medžiotojai užfiksavo nuostabių vaiduoklių egzistavimo įrodymų. Apkūnūs vaiduokliai, šešėliniai žmonės, savaime judantys objektai, net į gremliną su gobtuvu panaši dvasia užfiksuoti vaiduoklių medžiotojų. Filmuotos medžiagos fragmentai esą atspindi paranormalią mūsų realybės pusę, tačiau moksliškai jie neverti rimtesnės analizės. Kaip ir fotografijų atveju, taip ir čia kyla didelių problemų tikrinant bet kokią filmuotą medžiagą. Nepaisant to, kad tyrėjai daro viską, jog paneigtų bet kokius logiškus paaiškinimus, klaidų vis tiek gali pasitaikyti. Galiausiai vaizdo įrašas gali būti suklastotas, pakeistas ar patobulintas – įtariama, kad netgi amerikiečių skrydis į Mėnulį galėjo būti redaguotas. Tame pačiame „Youtube“ kanale yra daug savadarbių tariamų vaiduoklių įrašų, sukurtų siekiant vieno tikslo – apgauti kuo daugiau žmonių. Kita vertus, vaizdo įrašas siūlo tam tikrą perspektyvą, kurios trūksta fotografuojant. Vaizdo įraše matyti ne tik vaiduoklis, bet ir tai, kas įvyko prieš ir po dvasios pasirodymo, taip pat galima išgirsti garsų, susijusių su paranormalia veikla. Tiesą sakant, geri paranormalių reiškinių tyrinėtojai visuomet turės kelias vaizdo kameras, skirtingą garso ir šilumos jutimo įrangą, todėl galima geriau įsivaizduoti ir bandyti suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Taigi, ką rodo daugybė vaizdo įrodymų, surinktų atliekant paranormalių reiškinių tyrimus? Galbūt šie vaiduoklių medžiotojai tikrai fiksuoja realaus gyvenimo filmuotą medžiagą. Jeigu taip ir yra, tada toks vaizdo įrašas turėtų būti laikomas vienu iš stulbinančių kitų pasaulio subjektų egzistavimo įrodymų. Blogiausiu atveju, mus visus apgavo televizijos prodiuseriai, kurie nori tik pateikti įdomią laidą apie paranormalius reiškinius. Tačiau šiuo atveju turime aiškiai suprasti, kad įrašai apie vaiduoklius pasirodė gerokai prieš mokslo ir televizijos atsiradimą.

Realūs susitikimai su vaiduokliais

Daug žmonių visame pasaulyje apie vaiduoklių egzistavimą žino net ne iš televizijos laidų, bet iš asmeninės patirties. Pvz., kartą vaiduoklį susito amerikiečių britas Davidas Fontana. Vieną dieną D. Fontana įėjo į mechaniko dirbtuves–parduotuvę ir pajuto, kad patalpos atmosfera keistai niūri, paslaptinga. Per nugarą net perbėgo šiurpuliukai. Jis netgi pamatė, kaip nedidelis variklis levituoja vos už kelių metrų nuo jo. Variklis skriejo D. Fontanos link, laimė, vyras spėjo pasilenkti, todėl skraidantis objektas tėškėsi į sieną už jo. Patalpoje tuo metu nebuvo jokio kito žmogaus, kuris būtų galėjęs sviesti variklį į jį, nebuvo jokio logiško paaiškinimo, nebent tik toks, kad objektą į jį paleido vaiduoklis.

Dvasių apsėsti

Kartais galima išgirsti pasakojimų apie žmones, kuriuos apsėdo vaiduokliai arba piktosios dvasios. Štai kas nutiko XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje. Tuo metu britė Peggy Hodgson buvo ketverių vaikų mama. Šeima laimingai gyveno, kol paslaptinga jėga nepradėjo mėtyti žaislų, lėkščių ir stalo įrankių po namus. Daiktai dingdavo ir atsirasdavo tiesiai prieš akis. Šeimos nariai dažnai girdėdavo keistą beldimą. Galiausiai Peggy 12-metę dukterį porą kartų buvo apsėdusi piktoji dvasia. Merginos veiksmai bei kiti dalykai, kuriuos šeimai teko patirti, neturėjo jokio logiško paaiškinimo, kaip tik susidūrimas su vaiduokliu. Šios šeimos atvejį tyrė daug paranormalių reiškinių tyrėjų. Visi tvirtino, kad namas, kuriame šeima gyveno, yra užkeiktas. Piktoji dvasia vėliau tapo žinoma kaip Enfieldo poltergeistas.

Kur rasti vaiduoklių?

Legendose ir siaubo istorijose dažnai kartojasi vietos, kuriose neva vaidenasi. Kur gyvena šie vaiduokliai? Dažniausiai tai kapinės ir senovės pilys. Manoma, kad vaiduoklis apsigyvena netoli savo mirties vietos. Šmėklos paplitusios Anglijos, Škotijos ir Airijos pilyse. Parapsichologai negali tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl būtent čia. Jie tik daro prielaidą, kad tokias vietas vaiduokliai renkasi dėl aristokratiškų šeimų paslapčių. Europoje baisiausiais vaiduokliais laikytos baltosios damos ir juodosios vienuolės. Tai vaiduokliškos figūros, kurios retsykiais prikausto dėmesį viduramžių pilyse ir senuose namuose.

Namas vaiduoklis Beverlio aikštėje

Šis namas yra Londone. Pagal legendą, čia gyvena vienas baisiausių vaiduoklių. Sklinda gandai, kad keli žmonės mirė vien nuo šio vaiduoklio žvilgsnio. Liudytojų pasakojimai apie tai, kaip atrodo vaiduoklis, radikaliai skiriasi. Greičiausiai taip yra dėl to, kad apie šį vaiduoklį sklando kelios legendos. Vieni mato jauną merginą, kiti – mažą berniuką, treti teigia matę vyro šmėklą. Viena legenda byloja, kad tai jaunos merginos, kurią bandė suvilioti ir nuplėšti garbę jos dėdė, vaiduoklis. Mergina matė vienintelį būdą išvengti tokio likimo – iššokti pro langą. Kita legenda rodo, kad šiuose namuose, savo kambaryje, berniukas mirė iš baimės, todėl dabar jo dvasia neranda poilsio ir ramybės.

Anos Bolein vaiduoklis

Šios moters vaiduoklis be galvos klaidžioja Tauerio koridoriais. Ana Bolein buvo antroji Tiudorų dinastijos karaliaus Henriko XIII žmona ir Elžbietos I motina. Anai įvykdė mirties bausmę giljotina, nes buvo apkaltinta raganavimu ir svetimavimu. Vaiduoklis su po pažastimi nešama galva paskutinį kartą matytas 1940 m.

Sucharevo bokštas Maskvoje

Petro I laikais Sucharevo bokšte Maskvoje naktis leido alchemikas ir astrologas Jakovas Briusas. Legenda byloja, kad vyras bokšte laikė juodąją knygą, kurią parašė pats tamsos princas. Vietiniai iš siaubo išblykšdavo vien išgirdę minint šią knygą. Jie sako, kad net mirus Jakovui kiekvieną naktį Sucharevo bokšte užsidegdavo šviesa. Garsioji konstrukcija nugriauta 1934 m., tačiau čia vis dar neva bastosi juodosios knygos savininko vaiduoklis.

Juodoji vienuolė

Pagal legendą, vienuolė, vardu Sarah Whitehead, esą klaidžioja po Anglijos banką bandydama surasti brolį. Anksčiau jis dirbo šioje finansų įstaigoje, tačiau buvo apkaltintas čekių klastojimu. Moteris buvo taip sukrėsta to, kas nutiko, kad net po mirties vis dar tikisi rasti brolį.

Vaiduokliai Rusijoje

Arkaimo tvirtovė yra tiesiai po Čeliabinsku. Ji taip pat vadinama Rusijos stounhendžu. Archeologai ir kiti mokslininkai ten rado ne tik gatves ir apgriuvusius pastatus. Būta kasyklų, metalurgijos krosnių, šulinių ir vandens vamzdžių liekanų. Arkaimas apleistas maždaug prieš 4000 metų. Gyventojai, palikę namus, padegė miestą. Visuotinai pripažįstama, kad žmonės tai padarė dėl rimtos priežasties. Mūsų amžininkai, apsilankę Arkaime, tvirtina ten matę šmėklų. Viena kasinėjime dalyvavusi studentė sakė girdėjusi balsą, kviečiantį ateiti į tvirtovės centrą. Mergina kvietimu labai susidomėjo, todėl nuėjo ten, kur kvietė balsas. Grįžusi ėmė šėlti ir ašaroti, sakė, kad matė buvusių Arkaimo gyventojų vaiduoklius.

Miasnitskajos gatvės šykštuolis

Miasnitskajos gatvė yra Maskvoje. Vienu metu čia buvo įsikūrusi Kusovnikovų šeima. Namo savininkai garsėjo kaip gobšuoliai, nepaisant to, kad buvo pasakiškai turtingi. Jų namuose niekada nesilankydavo svečiai. Jie niekada niekam nieko nedovanojo. Kartą pora leidosi į ilgą kelionę ir nusprendė visus turtus paslėpti židinyje. Kai šeimininkai išėjo, tarnas židinyje užkūrė ugnį, žinoma, nežinodamas, kad jame kažkas paslėpta. Visas turtas ir namas sudegė iki pamatų. Kai apie tai sužinojo šeimininkė, mirė vietoje. O senuko vaiduoklis vis dar vaikšto šiose apylinkėse ir aikčioja: „O, mano pinigai, mano pinigai!“

Šiurpiausia sala

Ši vieta yra Venecijoje. Turistams ten neleidžiama įplaukti, net patruliuoja policijos valtys aplink salos pakrantę. Poveglijoje stūkso XII a. varpinė. Žmonės sako, kad varpų skambesys iš ten dažnai girdisi. Dar Romos imperijos laikais užsikrėtusiuosius maru ištremdavo į šią salą numirti. XVI a. istorija pasikartojo. Sergantieji buvo įstumti į gilias duobes ir palikti mirti. Liudininkų teigimu, vis dar girdimi mirštančiųjų riksmai. XX a. ten buvo atidaryti slaugos namai. Tačiau po to, kai vyriausiasis gydytojas nusižudė, sala vėl ištuštėjo. Žmonės nieku gyvu nesutiko apsigyventi šioje prakeiktoje saloje.

Moteris baltais drabužiais

Šis įvaizdis priskiriamas vienai damai iš praėjusio amžiaus. Tie, kurie matė šią figūrą, apibūdina kaip moterį baltais drabužiais, ištįsusiu veidu ir liūdnomis akimis. Verta paminėti, kad baltoji dama – garsiausias vaiduoklis pasaulyje. Legenda pasakoja, kad ši moteris buvo prievarta ištekinta už pikto ir bjauraus senio, kuris nuolat skriaudė jaunąją žmoną. Prieš palikdamas gyvenimą senolis pradėjo prašyti atleidimo už savo poelgius, tačiau moteris griežtai atsisakė tai daryti. Už atsisakymą vyras prakeikė žmoną, todėl ji vis dar klaidžioja po šeimos nuosavybę. Kita legenda sako, kad baltoji dama buvo Perchta von Rosenberg. Jos vyras – garsus aristokratas Johannas Liechtensteinas. Yra portretas, kuriame aristokratė vaizduojama vilkinti baltais rūbais. Portreto apačioje yra užrašas. Jo iki šiol niekam nepavyko iššifruoti. Galbūt jį iššifravus būtų galima įminti ir baltosios damos paslaptį?

Įdomu

• Senovės Romoje tikėta, kad vaiduokliu galima pasinaudoti norint atkeršyti priešui. Viskas, ką reikia padaryti, tai išraižyti prakeiksmą ant švino ar molinės šukės ir padėti jį į kapą.
• Winstonas Churchillis, lordas Baironas, karalienė Elžbieta II ir Mickas Jaggeris yra sakę, kad matė vaiduoklį.
• Didžioji Britanija – viena šalių, kuriose labiausiai vaidenasi. 1882 m. susibūrė pirmoji oficiali grupė paranormaliems reiškiniams tirti – „Psichinių tyrimų draugija“.
• Vaiduoklių medžiotojas Richardas Southallas nustatė 4 galimas priežastis, kodėl vaiduoklis nepalieka gyvųjų pasaulio: nesupranta, kad yra miręs; turi nebaigtų reikalų; nori su kažkuo atsisveikinti; nori duoti patarimų mylimam žmogui.
• „Skrajojantis olandas“ – vienas garsiausių laivų vaiduoklių, kurį matė kelios jūreivių kartos. XVII a. laivas niekada nepasiekė uosto, liko amžinai plūduriuoti vandenyne. Tikima, kad visi, kurie pamato šį laivą, pasmerkti žūti.
• Vaiduoklių istorijos labiausiai išpopuliarėjo karalienės Viktorijos laikais. Apie juos rašė M. R. Jamesas, Sheridanas Le Fanu, Violet Hunt ir Henry Jamesas.
• Žmonės esą matė Marijos Stiuart, sero Walterio Raleigho, Guy’aus Fawkeso, Oliwerio Cromwellio ir Johno Lennono vaiduoklius.

priekavos.lt