Didžioji Zimbabvė - apleista nykštukų citadelė

Šiuos griuvėsius už trijų šimtų kilometrų nuo Limpopo daugiau nei prieš šimtą metų atrado keliautojas ir dramblių medžiotojas Adamas Renderis, padovanojęs mums ir pirmąją nuostabios tvirtovės paslaptį, it pirmąjį mitą apie ją, kurį jis pasiskolino iš laukinių genčių.

Nuo to laiko griuvėsius tyrinėjo mokslininkai, plėšė aukso ieškotojai avantiūristai, kurie šias vietas laikė Afrikos aukso rojumi. Reikia pripažinti, kad tokia nuomonė turėjo tam tikrą pagrindą, nes visą pastatus supančią teritoriją išrausinėjo senovės rūdakasiai, kurie čia kasė geležį ar varį, o gal ir brangiuosius metalus. 

Tatabele gentys vadino griuvėsius džiunglėse “Zimbabve”, tuo vardu jie ir pateko į ilgą akmeninių mįslių, kurias XX amžius paliko naujiems tyrinėtojams, sąrašą.

Mokslininkai čia rado vadinamą akropolį, užimantį kalvos viršūnę, ir kažkokių statinių liekanas. Citadelėje buvo masyvus 15 metrų aukščio bokštas ir dešimties metrų aukščio sienos, juosiančios didelę teritoriją. 

Į archeologų mėgėjų rankas kartais patekdavo geležinių ir vario dirbinių, o kartais ir auksinių dirbinių. Radiniai datuojami XIV amžiumi, bet vėliau mokslininkų atlikti kasinėjimai parodė, kad čionykščių tautų kultūra priklauso dar ankstesniam laikotarpiui. 

Tokią išvadą patvirtino radioaktyviosios anglies datavimo rezultatai, kuris buvo atliktas medinių konstrukcijų, rastų akmeninių sienų papėdėje, likučiams; jos buvo naudojamos VI-VIII a. Iš šimtmečių gelmių iškilo kitas šalies Afrikos centre pavadinimas - “Monotapa” (“Rūdynų valdovas”), ta šalis egzistavo XIII-XIV a. 

Atėjo metas supažindinti skaitytojus su pirmąja senovinio ansamblio paslaptimi. Jo “Kolumbas” - Rendersas lankėsi čia XIX amžiaus viduryje.

Tačiau 1763 metais Amsterdame buvo išspausdintas žemėlapis, kuriame ne tik tiksliai nurodyta miesto-tvirtovės buvimo vieta, bet ir pateiktas smulkus jos aprašymas. Statinių kompleksas, primenantis ir riterio pilį su didžiuliu vienišu bokštu, ir miestas, aptvertas aukšta siena, be abejo, buvo skirtas apsaugoti čia gyvenusius žmones nuo nežinomų mums priešų.

Prie senosios tvirtovės susigrūdę namai, kaip ir viduramžių Europos gyvenvietės, liudija, kad pavojaus akimirką miestiečiai galėjo greitai pasislėpti už gynybinių statinių. Pačiame Juodojo žemyno viduryje Zimbabvės statiniai visiškai nebuvo panašūs į afrikiečių negrų lūšnas. 
Bėgo metai. Istorikai, archeologai, keliautojai, atvykę čionai paskui aukso ieškotojus, pamažu, žingsnis po žingsnio atstatinėjo senovinės citadelės vaizdą. Tačiau kuo aiškesnės darėsi atskiros ansamblio detalės, tuo daugiau mįslių tyrinėtojams kėlė pati nežinomos tautos tvirtovė.

Pirmiausia stebina ciklopiniai Afrikos “akropolio” statinių dydžiai. Jo siena buvo keturių ar penkių metrų storio ir sudaryta iš milžiniškų riedulių. Žiūrint į tokį galingą gynybinį žiedą, suprantama, kyla klausimas, kokie galingi priešai grasino tvirtovės gynėjams. Juk sienos ir bokšto statybai reikėjo didžiulių pastangų. Akmenys buvo užkeliami į kalvos viršūnę, o paskui dėliojami vienas prie kito.

Tokiu pat principu senosios tautos priešistoriniais laikais statė megalitus ir dolmenus. Kūginis bokštas, milžiniškas monolitas be vidinių patalpų ir įėjimo, taip pat gali būti priskirtas megalitinio laikotarpio statiniams. Kokias funkcijas atliko šis akmeninis “daiktas savyje”? 

Siena turi granite iškirstus laiptelius, vedančius link kvadratinių durų, esančių 105 metrų aukštyje. Laiptai tokie maži, kad ant jų labai sunku išsilaikyti paprasto žmogaus kojai, o lipti aukštyn - tikras išbandymas. Tokie laiptai atrodytų absurdiški, jei nebūtų labai siaurų praėjimų, panašių į tuos, kurie nutiesti Kusko (Lotynų Amerika) tuneliuose.

Zimbabvės tyrinėtojai pastebi, kad šios paslaptingos ansamblio detalės taip pat vos siekia pusantro metro aukštį, tai atitinka pigmėjų, kurių gentys tebėra Afrikoje, ūgį. Pagaliau, kaip nustatė archeologai, tyrinėdami pilnas šachtų apylinkes, kasyklų štrekai buvo skirti labai mažiems žmonėms. Pasakojimai apie nykštukus arba pigmėjus jiems priskiria daugybę gebėjimų, kuriuos, sprendžiant iš atlikto darbo, turėjo citadelės statytojai. 

Istorikas N. Džonsas Zimbabvės kompleksą pavadino likučiais išnykusios civilizacijos, galėjusios kilnoti milžiniškus akmens luitus, kruopščiai ištašyti granito luitus, kelti juos nenaudojant mechanizmų į skirtingą aukštį, pagaliau pergabenti tokius krovinius dideliais atstumais blogais keliais. Labiausiai stebina, kad aplink tvirtovę nėra jokių privažiavimo kelių, net jų pėdsakų. Statyboms reikalingų akmenų skaldyklų taip pat rasti nepavyko.

Dar vieną mįslę mokslininkams dovanojo numizmatika. Ant kai kurių finikiečių monetų yra kūginių bokštų, panašių į tą Zimbabvėje, atvaizdų. Istorikai linkę manyti, kad tai yra senų ryšių tarp tautų, gyvenusių taip toli viena nuo kitos, įrodymas. Panašios monetos su “tvirtove” tematika rastos, atliekant kasinėjimus Šiaurės Amerikoje. 

Apie puikų Zimbabvės amatininkų meistriškumą byloja čia rasti papuošalai iš auksinės vielos, kurios ir dabar nepajėgia pagaminti Afrikos negrų gentys. 

Mįslės, mįslės, mįslės... Norint bent kiek priartėti prie jų įminimo, tenka naudotis padrikomis ir fragmentinėmis žiniomis, kurias po kruopelę surinko mokslininkai.

Ispanijoje, netoli senosios baskų šalies, aptikti pirmykščių žmonių urvai su dirbtine vidaus apdaila. Šie interjerai sukurti mažiausiai prieš 100 tūkst. metų. Salės ir koridoriai čia tokie maži, kad “įveikti juos” gali tik vaikai arba žmonės neūžaugos. 

Kai kurių jėzuitų vienuolynų kronikose minimos nedidelės pigmėjų grupės, gyvenusios Alpėse dar XVI-XVII a. Kapinynams kalnuotose Šveicarijos gyvenvietėse, kurie buvo ištirti jau XX a., yra iki 9000 metų. 

Taip pat paminėkime antikos istorikus Herodotą ir Hekatėją, kurie apie Afrikos pigmėjų gentis rašė dar 450 m. pr. m. e. Greičiausiai Centrinę Afriką siejo prekybiniai ryšiai su Graikija, o perkamas ir parduodamas galėjo būti auksas, kuris buvo išgaunamas Zimbabvės šachtose. Kas žino, ar metalo gamyba nebuvo senosios tautos gyvenimo pagrindas?

Megalitinius statinius pietinių jūrų salose, vandenynų pakrantėse, Peru ir Afrikoje gaubia legendos ir padavimai, kurias išsaugojo tautos, gyvenusios pusiaujo zonoje prieš kelis šimtmečius. Ir visuose mituose figūruoja nykštukai statybininkai. Galbūt tvirtovės kompleksas žemyno širdyje - pats tobuliausias šios išnykusios civilizacijos kūrinys? 

Manoma, kad Zimbabvėje gyveno 100 tūkst. žmonių; kad nepaliktų pėdsakų, jie turėjo palikti savo namus ir žemes vienu metu. Gal žmones pražudė kokia nors didžiulė gamtos katastrofa?

"Auksinė” šios tautos mįslė ne mažiau stulbinanti ir kol kas nepaaiškinama net hipotezių lygmeniu. Afrikos tyrinėtojai sako, kad nė viena praeities gentis neturėjo jokio susidomėjimo auksu. Tik Zimbabvės pigmėjai kažkodėl išgaudavo šį metalą ir gabendavo jį į įvairias pakrančių vietas. Išties skausmingas potraukis priešistoriniais laikais nenaudingam mineralui, iš kurio neįmanoma pagaminti ginklų ar kitų gyvybiškai reikalingų daiktų, stulbina. 

Zimbabvės akmenys iki šiol dar slepia daug nežinomos tautos paslapčių. Ar kada nors tyrėjai sugebės jas atskleisti? Į šį klausimą atsakys tik laikas. Šiaip ar taip, XX amžius senovės Afrikos tvirtovės pavidalu išsaugojo vieną įdomiausių ir paslaptingiausių civilizacijos istorijos akmeninių puslapių.