Nemyliu savo vyro, nuolat galvoju apie skyrybas. Jis sako, kad tai tik etapas, o aš galvoju, kad tai pabaiga

Šiandien vis daugiau žmonių susiduria su sunkumais, kai jų santuokos nepateisina lūkesčių. Ši istorija pasakoja apie 30 metų moterį, kuri po dukters gimimo pradėjo suvokti, kad jos santykiai su vyru niekada nebuvo paremti meile. Ką daryti, kai supranti, kad esi įstrigusi nelaimingų santykių spąstuose, o atsitraukti nuo jų vis sunkiau?

Šiuo metu esu kažkokiame moraliniame nuosmukyje. Mintyse perkratydama visus pastarųjų metų įvykius ir visus savo sprendimus, vis labiau suprantu, kad taip viskas ir turėjo baigtis, bet su tuo susitaikyti darosi vis sunkiau.

Man 30 metų, esu vedęs, mūsų dukrai neseniai suėjo 3 metai. Kasdien vis labiau suprantu, kad nemyliu savo vyro ir niekada nemylėjau. Tiesą sakant, šios mintys mano galvoje kirba jau daug metų, tačiau gimus dukrai pradėjau tai aiškiau suvokti ir jausti. Per trejus metus nebuvo dienos, kad negalvočiau apie skyrybas.

Iš pradžių viską nurašiau pogimdyminei depresijai, hormonams, bet paskui supratau, kad tikriausiai nuo pat pradžių nemylėjau šio vyro. Mūsų santykiuose niekada nebuvo jokios aistros, nepatyriau jokių ryškių įsimylėjimo jausmų. Su Olegu visada buvau gana rami, rami. Jis stengėsi būti šalia manęs, padėdavo man, spręsdavo mano problemas. Iš jo pusės nebuvo kažkokių gražių gestų ir romantiško vaišinimo, Olegas stengėsi ne tik kalbėtis.

- Taigi rūpinasi tavimi, gerbia, vertina, ko dar reikia? - dažnai man sakydavo mano draugai.

Tikriausiai mane papirko toks požiūris ir jo pasirengimas būti visada šalia, jautrumas, dėmesingumas. Aš jam atsakiau tuo pačiu, ir taip prasidėjo mūsų santykiai.

Mano tėvams Olegas labai patiko, dabar jie puikiai bendrauja. Mano mama nemėgsta savo svainio, bet dėl to man nėra lengviau.

Gimus vaikui pradėjau jausti, kad tapome vienas kitam absoliučiai svetimi, bet mano vyras su tuo kategoriškai nesutinka. Kartą net kalbėjau su juo apie skyrybas, bet jis buvo prieš. Jis sakė, kad nori normalios, visavertės šeimos.

- Kodėl tau neapsigyvenus savaitę pas tėvus? Tikriausiai esi tiesiog pavargusi dėl kūdikio, - pasakė mano vyras.

Klausiau jo, galvojau, gal tikrai dėl namų ūkio ant manęs kažką rado, bet joks poilsis ir aplinkos pakeitimas nepadėjo.

Mano vyras mane erzina beveik viskuo, tiesiogine prasme kiekvienu savo žodžiu, kartais net vien savo buvimu. Suprantu, kad jis mane myli, aprūpina, dėl to jaučiuosi kalta, bet nieko negaliu padaryti.

Neseniai su juo susipykome dėl smulkmenos, įsižeidžiau ir nustojau su juo kalbėtis. Iš pradžių nekalbėjau su juo tik todėl, kad buvau įžeista, bet paskui supratau, kad man buvo taip patogu ir aš visai nenorėjau su juo kalbėtis. Tada mano vyras bandė kaip nors užmegzti su manimi kontaktą ir pasikalbėti, bet aš neturėjau jokio noro užmegzti su juo dialogą.

Kai būname namie vieni su dukra - man tai laimė, kai vyras grįžta iš darbo, man tiesiog norisi kažkur pabėgti. Netgi stengiuosi vakare išeiti su vaiku pasivaikščioti, kad ilgiau pabūčiau be jo. Na, tai nenormalu, kai šeimoje tokie santykiai!

- Toks geras vyras, o tu darai nesąmones, - pasakė man sesuo, kai pasidalinau su ja savo rūpesčiais.

Po to nusprendžiau, kad geriau niekam nesakysiu apie savo rūpesčius, vis tiek jie nesupras, o ir pačiai sunku viską laikyti savyje.

- Tiesiog turime tokį laikotarpį, na ir kas, kad susipykome, susitaikysime. Esame šeima, - pasakė man vyras, kai vėl prakalbau apie skyrybas.

Galbūt jam mes ir esame šeima, bet mano galvoje jau seniai esame visiškai svetimi žmonės.

Suprantu, kad mes tik kankiname vienas kitą. Tiksliau, aš kankinu ir save, ir savo vyrą. Jau seniai gyvename kaip kaimynai, tarp mūsų nėra nieko, kas galėtų apibūdinti mus kaip porą. Esame šeima tik dokumentuose, net bendrų pokalbių temų turime ne tiek ir daug, bendraujame tik tada, kai reikia, dažniausiai apie mano dukrą. Blogiausia, kad man tokio bendravimo užtenka ir daugiau nenoriu.

Atrodytų, išsiskirsi ir gyvensi laimingai, bet yra ir kita klausimo pusė, finansinė. Man gėda prisipažinti, bet pinigai taip pat stabdo mane nuo šio žingsnio. Niekada nebuvau merkantiliška, bet esu atsakinga už vaiką, todėl tiesiog negaliu apie tai negalvoti. Nebijau likti viena, nebijau prarasti vyro, bet bijau, kad man bus beprotiškai sunku išlaikyti save ir trejų metų dukrą. Dabar vyro atlyginimo užtenka mums trims, kartais net pavyksta sutaupyti, bet suprantu, kad dar ilgai nepradėsiu uždirbti tokių pinigų. Savo būsto neturiu, o klajoti po nuomojamus butus neturint pastovių pajamų ir net su trejų metų vaiku ant rankų yra abejotinas malonumas.

Nenoriu apie tai kalbėti nė su vienu iš savo šeimos narių ir draugų. Man atrodo, kad jei artimiausiu metu nieko nepakeisiu, tiesiog išprotėsiu. Toliau taip gyventi ir užmerkti akis į viską tiesiog negaliu, o nuspręsti išsiskirti labai sunku. Dėl dukros esu pasirengusi bandyti užmegzti ryšį su vyru, tačiau vien mintis apie tai man kelia neigiamų emocijų.

Šiandien moteris vis labiau suvokia, kad negali toliau gyventi su vyru, kurio nemyli. Ji kovoja su moraliniu nuosmukiu, stengiasi rasti sprendimą, tačiau finansiniai iššūkiai ir baimė dėl ateities stabdo ją nuo sprendimo.