Visata mokslininkų neįminta mįslė

Visata egzistuoja apie 13,7 mlrd. metų, tačiau žmonija dar neatskleidė visų jos paslapčių. Žurnalas „Science“ pristatė, astronomų vertinimu, didžiausias visatos paslaptis.

Tamsioji energija

Manoma, kad tamsioji energija - tai paslaptinga jėga, verčianti kosmosą augti vis didėjančiu greičiu. Šį terminą astronomai vartoja aiškindami greitėjantį visatos plėtimąsi. Įrodyti šią nepagaunamą jėgą kol kas nesiseka, bet mokslininkai spėja, kad ji sudaro maždaug 73 proc. visatos.

Tamsioji medžiaga

Tamsioji medžiaga - hipotetinė medžiaga, kuri, kaip manoma, sudaro apie 23 proc. visatos. Tamsioji medžiaga turi masę, bet aptikti jos nepavyksta. Mokslininkai kalba apie jos egzistavimą, remdamiesi gravitaciniu poveikiu paprastai medžiagai. Mokslininkus labai domina tamsiosios medžiagos savybės, ypač jos temperatūra.

Dingę barionai

Tamsioji energija ir tamsioji medžiaga kartu sudaro maždaug 95 proc. visatos, o paprasta medžiaga - tik 5 proc. Tačiau mokslininkai nesupranta, kur dingo pusė šios medžiagos. Trūkstamą medžiagą jie vadina barionine, ją sudaro protonai ir elektronai, iš kurių susideda didžioji dalis matomosios visatos medžiagos. Kai kurie astrofizikai įtaria, kad barioninę medžiagą galima rasti tarp galaktikų, karštoje tarpgalaktinėje erdvėje.

Supernovų sprogimai

Kai masyvių žvaigždžių kuras baigiasi, vyksta didžiulis sprogimas, ir susidaro supernova. Šis žybsnis būna toks ryškus, kad akimirką gali užtemdyti visą galaktiką. Išsamūs tyrinėjimai ir šiuolaikinės technologijos padėjo šiek tiek praskleisti supernovų paslapties skraistę, bet iki šiol nežinoma, kaip tie sprogimai vyksta. Mokslininkai siekia suprasti žvaigždžių sprogimų mechanizmą, taip pat daugiau sužinoti apie procesus, vykstančius iki jo.

Stabilios būsenos modelis

1948 m. astronomai sukūrė vadinamąją stabilios visatos teoriją arba stabilios būsenos kosmologinį modelį (Steady State Theory). Iki tol egzistavo tik viena modelio versija - Didžiojo Sprogimo teorija. Pagal ją visata nepaprastai seniai atsirado iš vieno vienintelio taško. Paskui atsirado tokios koncepcijos alternatyva. Ją sukūrė astrofizikai Tomas Goldas (Thomas Gold), Fredas Hoilas (Fred Hoyle) ir Hermanas Bondis (Hermann Bondi). Šios teorijos esmė yra ta, kad vyksta vadinamasis Hablo plėtimasis: visos galaktikos nepaliaujamai, vis didesniu greičiu tolsta viena nuo kitos. Bet tarp jų nelieka tuštumos, o atsiranda nauja, kita medžiaga. Palaipsniui iš tos medžiagos išsivysto kitos galaktikos. Jos lygiai taip pat tols, ir taip iki begalybės. Tai yra nėra jokio vieno taško, iš kurio viskas išsivystė, o visatos tankis apskritai nekinta, pagal šią teoriją visata egzistavo visada. Ši teorija buvo populiari XX a. 6 ir 7-ajame dešimtmetyje, kai kurie mokslininkai jos laikėsi iki 8-ojo dešimtmečio, bet atradus reliktinį spinduliavimą jos šalininkų sumažėjo. Vėliau buvo padaryta daugiau įvairių kosmologinių atradimų, o jų šiuo modeliu niekaip nebuvo galima paaiškinti, kitaip nei Didžiojo Sprogimo teorija.

Žinoma, kalbant apie visatą, nieko negalima tiksliai žinoti ir tvirtinti, galima tik kurti įvairius tikėtinus modelius.

Visatos rejonizacija

Pagal populiarią Didžiojo Sprogimo teoriją kosmosas prieš maždaug 13,7 mlrd. metų atsirado iš karšto, begalinio tankio taško. Manoma, kad ankstyvoji visata prieš 13 mlrd. metų išgyveno vadinamąjį rejonizacijos laikotarpį: jo metu visatą sudarantis vandenilis tapo neutralus ir pradėjo praleisti ultravioletinius spindulius. Vėliau vandenilis vėl jonizavosi. Mokslininkai iki šiol nesupranta, kas buvo rejonizacijos priežastis.

Kosminiai spinduliai

Kosminiai spinduliai - ypač didelės energijos dalelės, į mūsų Saulės sistemą patenkančios iš tolimo kosmoso. Astronomams jų kilmė iki šiol neaiški. Galingiausi kosminiai spinduliai yra 100 mln. kartų didesnės energijos už dalelių, gautųjų dirbtiniuose greitintuvuose. Mokslininkai bando išsiaiškinti, kur gimsta kosminiai spinduliai, bet kol kas nesėkmingai.

Mūsų Saulės sistema

Astronomai ne tik tyrinėja planetas, besisukančias aplink kitas žvaigždes, bet ir bando suprasti, kaip atsirado mūsų Saulės sistema. Jie tyrinėja planetų sandaros skirtumus ir tikisi daugiau sužinoti apie unikalius sistemos ypatumus. Stebint kitas planetas buvo padaryta išvada, kad egzistuoja tam tikri dangaus kūnų atsiradimo modeliai ir dėsningumai.

Saulės vainikas

Saulės vainikas - nepaprastai karšta Saulės atmosfera, jos temperatūra siekia 6 mln. laipsnių pagal Celsijaus skalę. Fizikus glumina tai, kaip Saulė kaitina savo vainiką. Tyrinėjimai rodo, kad yra energijos po matomu paviršiumi ir žvaigždės magnetinio poliaus ryšys. Bet tiksli mechanika kol kas neperprasta.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“