Istorijos paslaptys. Ekvadoro požeminių labirintų pėdsakais

1965 metais Argentinos etnologas, vengrų kilmės Juan Moricz su vietinių indėnų pagalba Ekvadore, Morona Santiago provincijos rytinėje dalyje aptiko didelį požeminį labirintą. Jame rasta nemažai unikalių artefaktų, iš kurių J. Moricz surinko nemažą kolekciją. Jis taip pat pranešė apie ten esančią ,,metalinę biblioteką“, saugančią daugybę vertingų istorinių lentelių su nežinomais hieroglifais.

Viešai ši istorija prasidėjo tuomet, kai 1969 metų liepos 8 dieną J. Moricz pateikė raštiškus parodymus, kur teigiama apie susitikimą su Ekvadoro prezidentu, suteikusiu jam teisę kontroliuoti atradimą – kviestis nepriklausomą liudytoją, rinkti ir teikti fotografinius įrodymus apie požeminio tinklo ir jame esančių vertybių atradimą. Spauda pranešinėjo apie J. Moricz organizuojamas ekspedicijas.

Žiniomis apie požeminiuose labirintuose esamus turtus J. Moricz pasidalino su garsiu šveicarų tyrinėtoju Erichu fon Denikenu (Erich von Däniken), norėdamas kad jis taptų liudytoju ir aprašytų apie sensacingą atradimą. Kurį laiką jie bendravo, kartu lankėsi požeminiuose tuneliuose. Ir nors savo akimis Denikenas bibliotekos nematė, visgi jis tikėjo apie metalinės bibliotekos egzistavimą. 1973 metais buvo išleista Ericho fon Denikeno knyga ,,Dievų auksas/ The Gold of the Gods“, kurioje jis rašo apie požeminį labirintą ir atrastąją paslaptingą biblioteką. Tiesa, knyga sulaukė daug kritikos, o J. Moricz ir Denikeno keliai dėl vidinių nesutarimų išsiskyrė. Yra manoma, kad J. Moricz nenorėjo dalintis šlove, jis neparodė Erichui fon Denikenui tikrosios bibliotekos vietos, neatskleidė paslapties šaltinio, neatskleidė, kas lydėjo jį į paieškas, vėliau jis taip pat paneigė daugumą faktų, kuriais dalijosi su Denikenu. Pastarasis daugumos buvo apšauktas fantazuotoju ir jo reputacijai tai turėjo neigiamų pasekmių.

Tačiau Erichas fon Denikenas, prisiekęs nežinomų civilizacijų ieškotojas, tikėjo esama senovine biblioteka  ir toliau tęsė tyrinėjimus.

Los Tayos urvas, kuriame ir buvo aptikta daug istorinių vertybių, yra tarp Ekvadoro ir Peru. Vienintelis įėjimas, apie kurį žinoma, yra 539 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kaip teigia vietiniai indėnai, juo patekus į požeminį labirintą, tuneliais galima keliauti kelis šimtus kilometrų po žeme. Kas ir kaip juos sukūrė, lieka neaišku. Be abejo, tai gamtos tvarinys, tačiau atsidūrus tuneliuose ir paslaptinguose koridoriuose, aiškiai matyti, kad be dirbtinės jėgos čia neapsieita. Uolų sienose išlikę kirtimo ir skaptavimo žymės, daugumoje vietų jos nugludintos, o tunelių koridoriai aštriais architektūriniais kampais bylojo, kad tai kažkas sukūrė, sukūrė tie, apie kuriuos net nežino senbuviai gyventojai.

Šį teritorija priklauso šuarų (arba chibarų) indėnams – galvų medžiotojams, dar vadinamais nenugalimaisiais, nes jų savo laiku neužkariavo nei inkai, nei ispanų konkiskadorai. XX amžiuje apie juos sklandė baisūs pasakojimai: priešams nukirsdavo galvas, nuimdavo odą, džiovindavo ją, virdavo ir po to pripildydavo karštu smėliu. Taip šuarai pasidarydavo pergalės talismaną – cancą. Pasak legendos, ji atiduodavo medžiotojui nugalėto priešo jėgą. Ar taip buvo iš tikrųjų, nežinia, tačiau nuodingomis strėlėmis jie garsėja ir tiki, kad jų žemėje yra neįkainojami požeminiai lobiai, kurių paslaptis yra saugoma ir nenoriai apie tai pasakojama atvykėliams. Vietinius indėnus palaiko valstybinės institucijos, tyrinėjimai organizuojami lėtai, o vieta čia sunkiai prieinama, nyki, retsykiais atskrenda tik malūnsparniai.

Erichas fon Denikenas susipažįsta su vietiniu šventiku – italų katalikų misionieriumi tėvu Padre Carlos Crespi iš Milano, Ekvadore gyvenančiu nuo 1923 metų. Žmogus, kuris buvo gerbtinas visoje apylinkėje, papasakojo apie artefaktus, kuriuos jam pastoviai dovanodavo vietiniai indėnai. Tarp jų buvo ir metalinės plokštelės – lydiniai iš aukso, cinko, vario. Tose plokštelėse iš tiesų buvo nežinomi hieroglifai ir tėvas Carlos Crespi buvo įsitikinęs, kad jos yra iš požeminio labirinto, iš metalinės bibliotekos, apie kurią pasakoja J. Moricz. Bet keisčiausia tai, kad tie simboliai visiškai svetimi vietiniams indėnams, jie saugojo nežinomos archajiškos kalbos paslaptį, kuri priklausė civilizacijai, egzistavusiai, matomai, dar iki ledynmečio. Erichas fon Denikenas ilgai bendravo su šventiku, turi originalių, kaip teigia, savo paties fotografuotų apie 140 tėvo Carlos Crespi įvairių artefaktų nuotraukų, tame tarpe ir metalinių plokštelių. Jo nuomone, tokie rašmenys turi panašumo su Egipte randamais, bet jie neturi analogo Pietų Amerikoje. Tėvo Carlos Crespi dėka po ketverių metų buvo surengta ekspedicija į Los Tayos urvą, kurios metu šventikas pats ir filmavo.

Visą turimą senovinių daiktų kolekciją tėvas Carlos Crespi saugojo savo įsteigtame šalia bažnyčios muziejuje, kurį palaimino Vatikanas. 1962 metais čia kilęs gaisras sunaikino didžiąją šventiko kolekcijos dalį. Tačiau likusi dalis labai domino mokslininkus. Įvairios statulėlės, bareljefai liudijo apie senovės Egipto ar šumerų kultūrą, apie kurią, mūsų nuomone, senieji ekvadoriečiai negalėjo nieko žinoti. Radiniai byloja, kad čia, Ekvadore, yra visiškai svetimos kultūros pėdsakų.

Erichas fon Denikenas teigia, kad turi ne tik originalių, savo paties darytų iš tėvo Carlos Crespi kolekcijos nuotraukų, kurių tarpe, jo įsitikinimu, būtent tų metalinių knygų iš požeminės bibliotekos, jis teigia, kad gali pateikti ir tikslias bibliotekos koordinates.

Šia tema domėjosi ir škotas Stanas Holas (Stan Hall), kuriam taip pat teko bendrauti su bibliotekos atradėju J. Moricz.

1976 metais S. Holas organizavo bendrą britų ir ekvadoriečių ekspediciją, kurioje dalyvavo apie 120 geologų, biologų, archeologų ir net garbingą vardą turintis astronautas Neilas Amstrongas (Neil Amstrong). Negavęs teisės vadovauti ekspedicijai, J. Moricz joje visai nedalyvavo, o vadovu buvo paskirtas N. Amstrongas.

Ekspedicijos metu į požeminį labirintą buvo rasta daug naujų artefaktų, aptikta šventykla, laidojimo kamera su sėdinčiu skeletu, kuris subyrėjo kaip mat, kažkam vos prisilietus. Manoma, kad jis priklausė 1500-1800 m. prieš mūsų erą laikotarpiui. Tačiau dėl didelės drėgmės ir žemo dažnio bangų, nuo 3 iki 16 hercų, išvedančių labai greitai iš rikiuotės akumuliatorius ir baterijas, ekspedicija turėjo nutraukti darbą. Tikėtinų įrodymų apie paslaptingąją biblioteką nebuvo rasta.

Tuo metu Ekvadoro spaudoje pasirodė pranešimai, neva britų mokslininkai iš požeminio labirinto išsivežė keturias dideles užplombuotas dėžes, neatskleidę vietiniams apie jos turinį, taip pat, kad galbūt Ekvadoro valdžia susitarė su britais ir pan., kalbų buvo įvairių. Tačiau S. Holas liko Ekvadore, net perkėlė savo šeimą ir tęsė paslaptingos bibliotekos paieškas.

1991 m. mirė pirmasis senovės bibliotekos atradėjas J. Moricz. Taip kaip jis neatskleidė informacijos šaltinio apie metalinės bibliotekos koordinates, po jo mirties S. Holas nusprendė pats surasti žmogų, kuris galėjo informuoti  J. Moricz apie bibliotekos buvimo vietą. Reikėjo nemažų pastangų, norint sužinoti jo vardą, o paskui ir jį patį. Ir galų gale S. Holas susitiko su Ekvadoro armijos atsargos majoru Petronio Jaramillo.

Petronio Jaramillo teigė, kad patekti prie didžiojo lobio pro vertikalią Los Tayos urvo angą galimybės nėra – jį pasiekti galima kitoje vietoje, panirus po vandeniu, kur yra slaptas įėjimas į uolą. Vaikystėje jis pažinojo vietinius indėnus ir draugavo su vienu iš jų vado sūnumi. Po daugelio metų atsitiktinis susitikimas juos vėl suvedė. Indėnas atskleidė draugui paslaptį apie esamą slaptą biblioteką ir net parodė kur ji yra. Petronio Jaramillo kartu su vedliais teko panirti į vandenį, po to dar kažkiek plaukti povandeniniu koridoriumi, kol pagaliau išniro uolos centre. Vedliai jį vedė ilgais koridoriais, kol pagaliau pasiekė didelę salę su daugybe metalinių knygų-plokščių, kurių kiekviena svėrė apie 20 kg. Jos buvo išmargintos piešiniais, geometrinėmis figūromis ir kitokiais nežinomais hieroglifais. Petronio Jaramillo tvirtino, kad buvo dar viena salė, kurioje matė ant postamentų nedideles lenteles iš kvarco, taip pat išraižytų. Lentynos buvo nukrautos aukso plokštėmis, tarp kurių stovėjo statulos ir metalinės plytos, panašios į antkapių dangčius, puoštos pusbrangiais akmenimis. Centre jis pamatė skaidrų sarkofagą, kuriame ant auksinių plokščių gulėjo žmogaus skeletas. Petronio Jaramillo pasakė S. Holui, kad jis nuėmė nuo lentynų septynias metalines knygas ir paliko jose septynis autografus, kad vėliau, kada nors galėtų įrodyti, kad jis čia buvo ir matė šią biblioteką.

Po šio pasakojimo S. Holui pasidarė aišku, kodėl buvusios paieškos per vertikalią angą buvo nesėkmingos – čia galima patekti tik povandeniniu keliu. Buvo organizuojama lemtinga ekspedicija, pagalbos kreiptasi ir į UNESCO, bet 1995 metais tarp Peru ir Ekvadoro kilęs karinis konfliktas tam sutrukdė. Bet tuo metu ekspedicijos organizavimas tęsėsi ir, karo veiksmams pasibaigus, atrodė, kad tikslas jau čia pat. Tačiau įvyko netikėta nelaimė – grįžtant po darbo namo, gatvėje buvo nužudytas svarbiausias liudininkas, atsargos majoras Petronio Jaramillo, vienintelis žinojęs paslaptingosios ieškomos bibliotekos koordinates. Ar tai buvo tik apiplėšimo auka, kaip teigė oficialūs šaltiniai, ar tai buvo susiję su būsima ekspedicija, taip ir lieka neaišku.

Stanas Holas nenuleido rankų, jis vėl ruošėsi ekspedicijai kartu su žuvusio Petronio Jaramillo sūnumi Mario Jaramillo. Remdamiesi žemėlapiais ir aerofoto vaizdais, jie nustatė, kad Pastaza upės vagos posūkis su esančiu stačiu šlaitu slepia uolą, besitesiančią kelis kilometrus. Buvo daroma prielaida, kad senovėje įvykęs žemės drebėjimas galėjo sukelti uolos poslinkį ir atverti praėjimą į požeminį kompleksą. Stanas Holas padarė išvadą, kad tai gali būti būtent ta vieta, apie kurią pasakojo Petronio Jaramillo, kad įėjimas į uolą yra paslėptas upės vandenyse.

2005 metų sausio 17 dieną Stanas Holas Ekvadoro vyriausybei pranešė tikslias ieškomos vietos koordinates, jis tikėjosi, kad šie duomenys padės naujai ekspedicijai surasti paslaptingąją biblioteką. Tačiau tos dienos nesulaukė, 2008 metais Stanas Holas mirė. Jo duktė Eileen Holl, nusprendusi tęsti tėvo darbą, sužinojo, kad 1982-ais mirusio tėvo Carlos Crespi kolekcija, likusi po gaisro, beveik visa paslaptingai dingo.

2010 metais šalies vyriausybės nurodymu, dalyvaujant kariškiams, buvo suorganizuota ekspedicija į požeminį labirintą. Ypatingai apžiūrėtos tos vietos, kur jau pabuvojo Stanas Holas ir Neilas Amstrongas. Tačiau nieko naujo nebuvo aptikta, taip pat ir nerasta metalinė biblioteka. Dabar visi, kas žino apie Los Tayos urvo lobį, su nekantrumu laukia, kada gi pagaliau pavyks aptikti tą sunkiai prieinamą vietą po vandeniu ir pasiekti paslaptingąją biblioteką. Būtent ten turi būti nežinomos civilizacijos lobiai, kurie gali atskleisti daug paslapčių.