Po padu ir už akmeninės sienos

Geriausi santykiai (daugumai) tėra būdas nesuaugti, nesuvokti, nesielgti, kad būtų galima patogiai pasilikti po vyresnio draugo, kuris idealiu atveju teikia neribotą paramą ir meilę, sparnu.

Vyro nejaudina neužtikrinta, silpna moteris - atrodo kaip infantili dukra. Moteris negerbia silpno vyro - suvokia jį kaip minkštakūnį silpnapročį ir vėlgi vaiką.

Santykiai daugumai mūsų yra toks kamštinis susidūrimas su nekvestionuojamu gyvenimu. Santykiai panardina mus į palaimingą saugumo iliuziją, kurioje mums nereikia priimti nežinomybės iššūkio. Partneris yra būtinas, kad išlaikytume savo įsitraukimą į vaivorykštinį ateities komforto miražą. Baimė prarasti šį apsauginį miražą prisotina santykius visu spektru neigiamų emocijų.

Trys dramos tipai

Psichologijoje populiari teorija, kad asmenybė turi tris vaidmenis: vaiko, tėvų ir suaugusiojo. Tėvas vadovauja, kontroliuoja ir pavaldus. Vaikas yra kaprizingas ir nuolankus, siekiantis apsaugos ir globos. Suaugusysis niekam nieko neįpareigoja, bet prisiima atsakomybę už savo reikalavimus, bendrauja kaip lygus su lygiu, derasi.

Kol žmogus netampa psichiškai suaugęs, jo santykiai virsta drama, kurioje galima atlikti tris vaidmenis:

Pirmasis variantas - kulnas ir akmeninė siena. Vaiko partnerio vaidmuo santykiuose visada yra dviašmenis kardas. Iš vienos pusės - saugumo jausmas, iš kitos - viskas, kas susiję su šio jausmo gynyba: kontrolė, pavydas, prieraišumas ir dar nuolatinis nerimą keliantis fonas, nes po kulnu ir už akmeninės sienos slepiasi (nuo tikro gyvenimo baimės).

Antroji galimybė - sutraiškyti kulną ir atitverti jį sienele. Tėvų vaidmuo santykiuose kartais pasirenkamas savanoriškai, siekiant pajungti ar papirkti rūpinimusi iki šiol mylimu partneriu. Tačiau kuo labiau pasiduodame silpnavalio vaidmeniui, tuo mažiau suvokiame save kaip visavertį žmogų, o meilę keičia paniekos kupinas nusivylimas.

Trečioji galimybė - varžybos. Čia partneriai nejaučia vienas kito stiprybės, negali visiškai pasitikėti, paklusti - ir reguliariai aiškinasi santykius, tarsi ragindami kitą tapti brandesniu ir rūpestingesniu arba pripažinti, kad santykių lyderis - ne jis.

Santykiai netampa drama tik psichiškai brandžiam žmogui, kuris nesitiki globos iš savo partnerio.

Princesės ir princai

Moterų pretenzijas į materialiai ir psichologiškai priklausomų asmenų vaidmenį lengviau suderinti su visuomene. Juk pati gamta suteikė moterims sunkumų gimdyti ir slaugyti palikuonis, o vyrams - stiprybės ginti savo namus. Tačiau šiais laikais šis senovinis faktas vis dažniau ir dažniau iškeliamas iki idealo, kai vyras yra tarsi tarnas dieviškos energijos prisotintai princesei.

Žodžiu, žinoma, nė vienas vyras nenori patekti į moters glėbį. Kaip ir vaiko bei tėvų santykiuose, norisi begalinės meilės ir rūpesčio, o ne geležinės rankos. Tačiau vaikai ne tik lepinami, bet ir auklėjami skirtingu griežtumu. Todėl vyrai paklūsta moteriškam globėjiškumui.

Tai reiškia, kad tikėdamiesi santykiuose likti stipriojo asmens globojamu vaiku, idealiu atveju jie nori būti kažkuo panašūs į mažus princus ir princeses - kažkokias ypatingas būtybes, sukurtas tam, kad jomis žavėtųsi ir tenkintų jų užgaidas. Tačiau suaugęs žmogus, kuris savo sieloje lieka kūdikis, aplinkiniams sukelia ne meilę ir užuojautą, o paniekinamą gailestį.

Tiek vyrai, tiek moterys širdyje išlieka vaikais ir trokšta vyresniojo vadovo paramos bei patarimų.

Kaip žmogus tampa psichiškai brandus?

Yra daug kelių į dvasinę brandą, bet bene du akivaizdžiausi yra nepriklausomybė ir savarankiškumas, t. y. gebėjimas pačiam spręsti savo problemas ir lengvai pakęsti vienatvę.

Psichologinis augimas visada yra sudėtinga transformacijos kelionė nuo baimės kupinos pozicijos "aš nežinau ir negaliu to padaryti pats" iki pozicijos "aš galiu nežinoti, bet susitvarkysiu, kaip tik galiu". Tai reiškia, kad jis priima gyvenimo iššūkį. Žmogus gali pripažinti savo bejėgiškumą nežinomybės akivaizdoje, tačiau jis nepasiduoda ir, nepaisydamas baimės, toliau veikia - sprendžia problemas, daro klaidas, įgyja gyvenimiškos patirties.

Dvasiškai brandus žmogus, tarsi sotus savimi, lengvai ištveria vienatvę, todėl aplinkiniai jį suvokia taip, tarsi iš jo vidurių sklistų ypatinga šviesa su jo paties galia. Kartais jis vadinamas vidiniu branduoliu. 

Šis asmuo dažnai idealizuojamas, jam suteikiami beveik magiški bruožai, tarsi per jo kūną tekėtų dieviškoji srovė. Tačiau iš tikrųjų jis gali tiesiog blogai jaustis. Tai viskas.

Ir jei vienišas žmogus kenčia, jis, kaip alkanas žmogus, netekęs savo šviesos, traukia prie to, kuris turi daugiau šviesos. Iš čia kyla prisirišimas, pavydas ir savininkiškumas.

Kai vienas išdrįsta įsiklausyti į savo troškimus ir aktyviai jų siekia, kiti seka paskui jį, nes tiki, kad jų vadovas žino, kas vyksta ir kur eiti. Lyderiai pakeičia tėvus ir motinas.

Santykiai apskritai yra karšti - tai karščio ir deginančios dramos mišinys. Vienatvė iš prigimties yra šalta - tai palaimos ir stingdančios baimės mišinys.

Nėra teisingo būdo. Tačiau yra pageidaujamų kelių, kur nuojauta sako "taip". Patikėdamas savo gyvenimą kitiems, gali suteikti saugumo jausmą, kuris gali virsti dusinančiomis ribomis. Pasitikėdamas savimi, žmogus priima nežinomybės iššūkį, tačiau įgyja galimybę tapti laisvu.