Astronomai patikslino Visatos plėtimosi greitį

Naujas didelis tolimų supernovų tyrimas leido įvertinti tamsiosios energijos kiekį Visatoje ir apskaičiuoti jos plėtimosi greitį. Tačiau šie skaičiai neišsprendė, o tik dar labiau pagilino seną kosmologijos paradoksą. Jie dar labiau nesutampa su panašiai tiksliais rezultatais, tačiau gautais stebint reliktinį foną.

Kosminiams atstumams įvertinti naudojamos standartinės žvakidės - tolimi tiksliai žinomo šviesumo objektai. Tai, pavyzdžiui, Ia tipo supernovos, susijusios su termobranduoliniais baltųjų nykštukių sprogimais, kai iš netoliese esančios žvaigždės ištraukiama per daug medžiagos. Tokie sprogimai trumpą laiką gali šviesti ryškiau už visą galaktiką ir būti matomi už milijardų šviesmečių. Kadangi sprogimai įvyksta tada, kai pasiekia griežtai apibrėžtą masę, jų tikrasis ryškis yra beveik vienodas, o regimasis ryškis priklauso nuo atstumo. Todėl jas galima naudoti kaip standartines žvakes.

XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje būtent Ia tipo supernovos leido stebėti spartėjantį Visatos plėtimąsi. Nuo to laiko atsirado naujų stebėjimų, kurie paaiškino šio proceso greitį. Prieš kelerius metus astrofizikai, vykdydami Panteono tyrimą, išanalizavo maždaug tūkstančio tolimų supernovų švytėjimą. Dabar jie šiuos duomenis išplėtė ir praplėtė: į naują tyrimą Pantheon+ įtraukta daugiau kaip 1500 supernovų, esančių iki 10,7 mlrd. šviesmečių atstumu. Be to, jis įvertino Visatos plėtimosi greitį ir tamsiosios medžiagos bei energijos kiekį joje. Darbo ataskaita paskelbta žurnale "The Astrophysical Journal".

Remiantis šiais skaičiavimais, 33,8 proc. mūsų pasaulio sudaro gravitacinė, įprastinė ir tamsioji materija. Likusius 66,2 proc. sudaro tamsioji energija - paslaptingas darinys, susijęs su visatos plėtimusi. Šio plėtimosi greitį apibūdina Hubble'o konstanta, kurią astronomai nustatė kaip 73,4 kilometro per sekundę megaparsekui. Kitaip tariant, artimoji Visata plečiasi beveik 260 tūkst. kilometrų per valandą greičiu kiekvienai megaparsekai, kuri savo ruožtu yra maždaug 3,26 šviesmečio. Tai yra šiek tiek daugiau nei ankstesni skaičiavimai, gauti stebint supernovas.

Deja, šie skaičiai neišsprendė gerai žinomos kosmologinės krizės, susijusios su Hubble'o konstanta. Problema ta, kad skirtingų stebėjimų duomenys duoda labai skirtingus rezultatus. Visų pirma, Visatos mikrobangų fono tyrimai rodo mažesnes konstantos vertes - 66,9 kilometro per sekundę megaparsekui. Pantheon+ rezultatai tik dar labiau padidino atotrūkį tarp šių verčių ir verčių, gautų stebint supernovas. Be to, nuokrypis pasiekė garsųjį penkių sigmų (σ) dydį - taigi jis yra statistiškai pagrįstas, o nelaimingo atsitikimo tikimybė neviršija vieno iš milijono. Problema išlieka, todėl šiam skirtumui paaiškinti reikia naujų modelių.

P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.