Kai man buvo 23 metai, vasarojau pas tėvukus. Tėvai buvo išvykę į kelionę, o aš prižiūrėjau vyresnio brolio sūnų, kuriam tada dar nebuvo trijų metukų. Laikas buvo maždaug po pietų, kai kažkas pabeldė į duris. Atidariau ir pamačiau senyvą moterį, panašią į čigonę.

Tai įvyko prieš maždaug penkerius metus – pasikviečiau savo seserį praleisti kartu vakarą, pasižiūrėti kartu filmą ir išgerti vyno. Kviečiau ją į mano mirusiui vyrui ir man priklausius namus. Kai dar buvo gyvas, jis visą laiką reikalavo, kad namuose būtų nepriekaištinga tvarka. #paranormalios_istorijos, #mistika, #paranormalūs_reiškiniai

Svarstymai, ar egzistuoja nežemiška gyvybė, turi daugybę versijų. Mokslininkai vis ieško egzoplanetų, superžemių ir tiria beribio kosmoso platybes. Apie nežemiškos gyvybės egzistavimą yra pasisakę ir tokie verslininkai kaip investuotojas Elonas Muskas ar nekilnojamojo turto magnatas Robertas Bigelow.

Tai bus mano trumpas ir detalus pasakojimas. Nėra nieko išgalvoto, gryna tiesa. Sveiki. Tikiu dvasiomis, vėlėmis. Papasakosiu jums vieną iš savo nesuprantamiausių nutikimų, galbūt net su spėjimu kas tai buvo.
 

Primesti gyvenimui doktrinas ir dogmas reiškia iškreipti gyvenimą. Bet visi mes tai darome; visi mes primetame sau doktrinas ir idealus. Kažkas yra įtūžęs ir bando būti neįtūžęs. Kažkas yra piktas ir bando būti taikus. Kažkas yra žiaurus, o bando būti švelnus. Vagis bando būti kilniaširdis, o nuodėmingas bando būti šventas. Taip mes gyvename, mes visuomet bandome vaidinti, kad esame kažkas.

Mano pasakojimas tiems, kurie nuolat mąsto, kas mūsų laukia po mirties... Prisipažinsiu, prieš keletą metų nuolat apie tai ir aš mąstydavau, sielodavausi - ar verta gyvenime stengtis kažko pasiekti, jeigu vis tiek viskas baigsis tuo pačiu - mirtimi. Atgulsime kapeliuose, kauleliai supus...Taip pat buvo užėjęs liūdesio metas, kai vis gailėdavau savo mirusios babytės, kurią mylėjau, jai gyvai esant pas ją atvažiuodavau, nuoširdžiai pasikalbėdavome. Vaikystėje ji nuolat džiugindavo mane savo išradingomis dovanėlėmis - riešutėliais, cukriniais grybukais, įvairiausių saldainių krepšeliais, megztomis kojinaitėmis ir pirštinėmis. Mėgdavau pas ją įsliuogti ryte į šiltus patalus ir klausytis jos sekamų pasakų.

Pasakojimas gali skambėt neįtikimai, Jūsų teisė tikėt tuo ar ne. Tiesiog noriu pasidalint išgyvenimais. Žiema. Sausio mėnuo. Sekmadienis. Kaip visuomet, tuo pačiu metu vedžioju šunį. Buvo apie 19:30 (tikslaus laiko nepamenu). Šunį vedu tokia alėja. Kadangi sekmadienis, žmonių nėra. Pasitraukiau iš pagrindinio alėjos tako, nes vis tik reikia, kad šuo atliktų savo reikalus. Alėja yra apšviesta. Nestipriai, bet kas keliolika metrų yra žibintai. Jie šviečia gan blankiai, bet geriau nei nieko.

Sveiki noriu pasidalint savo patirtim, kuria lyg ir jau buvau pamiršus, bet nutariau papasakot viešai. Iš kart pasakau jokiu psichikos sutrikimu neturiu ir niekad neturėjau. Taip pat kalbu dėl žmonių kurie ta patį ar kažką panašaus patys yra patyrę.IR iš vis tegul tokie geriau ir diskutuoja.o tai pradeda neigt ir vadint bepročiai.tie kurie išvis nieko panašaus nėra patyrę.(tai kaip jie gali neigt to neišgyvenę). O ne dėl tu, kurie šaiposi ar dar blogiau prisifantazuoja.

Sveiki. Datos apie tai, ką patyriau, arba - ne, negaliu tiksliai prisiminti, nes tai buvo gana senai. Gal 1984 ar vėliau kiek, nes jau praėjo geras laiko tarpas. Kai apie tai papasakojau savo artimiesiems, pasijuokė ir atsake, kad tai buvo paprasčiausias sapnas. Aš žinau, kad tai buvo tikrove, tik ne viską galiu prisiminti, o tuo metu ar ne viską prisiminiau.

Šis straipsnis – apie mūsų vaikų gynimą nuo epidemijos, kuri yra baisesnė už bet kokią kitą ligą, kadangi šis virusas užkrečia praktiškai neišgydoma liga mūsų vaikus, sužaloja jų likimus ir paverčia juos amžinais ligoniais. Kalbu apie taip vadinamą vaikų genderinį auklėjimą, kurį bando mums įbrukti degraduojantys Vakarai.