Didysis Tvanas buvo – teigia mokslas

Pats Jėzus Kristus mini Tvaną, tačiau jį buvus tiki ne vien krikščionys. Žydai tiki Toroje užrašytu pasakojimu apie šią katastrofą, musulmonams duomenų apie ją pateikia Koranas. Ankstyviausias žinomas rašytinis šaltinis, kuriame rašoma apie tvaną, buvo surašytas Babilonijoje XVIII a. pr. Kr. Senoviniame Gilgamešo epe taip pat minimas didžiulis potvynis. Tvano tradicija ir nuorodos į jį būdingos trims šimtams viso pasaulio kultūrų. Savo pasakojimus apie siaubingą potvynį per kurį išgyveno vos keletas žmonių, turi senovės graikai, romėnai ir Amerikos čiabuviai. Yra manančių, kad būtent Nojaus laikų tvanas sunaikino Atlantidą. Vis dėlto, nors tradicija ir mitologija pateikia daugybę įvykio smulkmenų, lemiamą vaidmenį patvirtinant, kad Didysis tvanas buvo iš tiesų, suvaidino mokslo pateikti įrodymai.

Moksliniai šio klausimo tyrimai prasidėjo XX a. 10-ajame dešimtmetyje, kai du Kolumbijos universiteto geologai Viljamas Rajenas ir Volteris Pitmanas surinko visus duomenis apie didįjį tvaną. Jų sukurta teorija teigia, kad šiltėjant klimatui, maždaug prieš 7500 metų, ištirpo Europą dengę ledynai. Pertekusi vandens Viduržemio jūra išsiliejo į Juodąją, kuri tuo metu, pasak V. Rajeno ir V. Pitmano, buvo seklus uždaras ežeras, supamas upių drėkinamų derlingų lygumų. Jų spėjimu, smarkiai pakilęs jūros vanduo paskandino gausiai čia gyvenusius žmones.

V. Rajenas ir V. Pitmanas spėjo, kad ledams tirpstant Juodosios jūros vanduo kilo po šešis colius per dieną. Išliejamo vandens kiekis buvo 200 kartų didesnis už Niagaros krioklio išliejamą vandens kiekį. Taigi per metus buvo užlieta 60 000 kvadratinių mylių žemės. Gėlo vandens baseinas virto sūrios jūros dalimi. Valstiečiai ir kiti gyventojai buvo priversti išsikelti ne tik dėl kylančio vandens lygio, bet ir dėl to, kad nebeliko gėlo vandens išteklių. V. Rajeno ir V. Pitmano teigimu, senovinio ežero pakrantė buvo 5000 pėdų žemiau dabartinio vandens lygio. Tai patvirtina grunto pavyzdžiai, paimti iš Juodosios jūros dugno. Šiuose pavyzdžiuose rasta augalų šaknų ir suskeldėjusio molio, apsinešusio storu purvo sluoksniu, liudijančiu buvus didžiulį potvynį.

Tarsi tęsdamas V. Rajeno ir V. Pitmano pradėtus darbus 1999 m. povandeninio pasaulio tyrinėtojas Robertas Bolardas nusprendė ištirti jūros dugną. Tarp kitko, tai tas pats R. Bolardas, kuris aptiko laivo Titanic liekanas. Naudodamas sudėtingą įrangą jis su savo komanda rado ankstesnę kranto liniją, kuri šiuo metu yra 550 pėdų gylyje, per 20 mylių nutolusi nuo Juodosios jūros kranto. Tyrėjų paimtuose grunto pavyzdžiuose buvo ir gėlavandenių, ir sūriame vandenyje besiveisiančių moliuskų.

Tai, kad kranto liniją pamažu apsėmė vanduo, liudijo ne tik geografiniai ir okeanografiniai požymiai. Radioaktyviosios anglies metodu buvo nustatyta, kad gėlavandenių moliuskų rūšys ankstyvesnės negu sūraus vandens moliuskų. Mokslininkai taip pat nustatė, kad visi gėlavandeniai moliuskai žuvo tuo pačiu metu dėl staigaus gamtos sąlygų pasikeitimo. Nustatyta, kad jauniausios gėlavandenių moliuskų liekanos yra 7460 metų senumo, o seniausios sūriems vandenims būdingų moliuskų geldelės yra 6820 metų senumo. Tai leidžia teigti, kad potvynis įvyko tarp šių dviejų laiko nuorodų ir patvirtina V. Rajeno ir V. Pitmano teoriją.

Grįžęs į tas pačias vietas 2000-ųjų rugsėjį R. Bolardas padarė dar nuostabesnių atradimų. Jis rado senovinių įrankių, dirbinių liekanų ir, kas svarbiausia, — priešistorinį būstą. Trijų šimtų pėdų gylyje rastame žmogaus rankomis suręstame medinių rąstų statinyje jis aptiko molinių indų ir akmeninių įrankių. Tyrinėtojai ši būstą pavadino Nojaus namu, tačiau radioaktyviosios anglies metodu nustatyta data parodė, kad statinys „per jaunas” Nojaus laikams. Vis dėlto tai buvo akivaizdus įrodymas, kad prieš Didįjį tvaną dabartinis jūros dugnas buvo neapsemtas, ir čia gyveno žmonės. Pastato būklė taip pat liudijo, kad jis buvo apsemtas taip greitai, kad bangos nespėjo jo sugriauti.

Šios teorijos ir atradimai suteikia tvirtą tolesnių tyrimų pagrindą. Antropologus domina žmonių judėjimas, kurį sukelia siaubingos katastrofos, ir senovės tautų tautosaka. Geologus ir okeanografus stulbina didžiulio masto jūros lygio ir užliejamų plotų pokyčiai visuotinio atšilimo sąlygomis. Šiais laikais, kai mokslo atradimai paneigia legendas, nuostabaus biblinio pasakojimo patvirtinimas lauktinas tiek mokslininkams, tiek istorikams, tiek ir tikintiesiems.