Kai kuriems žmonėms pasivaikščiojimas per miegus baigiasi ir tragiškai: kaip šį reiškinį aiškina mokslas?

Vaikščiojimą per miegus mokslininkai sieja su miego trūkumu arba psichikos negalavimais, pavyzdžiui, nerimu.

Vaikystėje per miegus pasivaikšto maždaug 5 proc. žmonių, tačiau daugeliu atvejų naktinės ekskursijos suaugus baigiasi. Žmonės vaikšto per miegus būdami gilioje, besapnėje miego stadijoje. Tebemiegodami ir būdami nesąmoningi, jie gali kelias minutes vaikštinėti ir kalbėti ar netgi užsiimti sudėtinga veikla, pavyzdžiui, stumdyti baldus, apsirengti, gaminti maistą.

2005 m. Jungtinėje Karalystėje mergaitė miegodama įlipo į kraną. Dažniausiai per miegus pasivaikščioję žmonės grįžta į lovą ir miega toliau. Paprastai kitą rytą pabudę jie savo naktinių nuotykių neprisimena.

Suaugusieji vaikštinėti per miegus dažniausiai pradeda, jei ilgą laiką patiria miego trūkumą, todėl vienas geriausių kovos su vaikščiojimu per miegus būdų – gerai ir ilgai miegoti. Mokslininkai rado sąsajų tarp vaikų vaikščiojimo per miegus ir vėlyvo centrinės nervų sistemos vystymosi. Suaugusiųjų atveju mokslininkai šį reiškinį sieja su psichikos sutrikimais, tokiais kaip šizofrenija ir nerimas.

Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad migrenos kamuojami žmonės linkę dažniau vaikščioti per miegus. Vis dėlto tai tėra pavieniai tyrimai, neleidžiantys susidaryti aiškaus bendro vaizdo. Kol kas mokslininkai negali tiksliai paaiškinti, kodėl žmonės vaikšto per miegus.

Nors keli žmonės vaikščiodami per miegus yra nukritę nuo laiptų ar iškritę per langą, mokslininkai nemano, kad šis reiškinys savaime yra žalingas. Jam nereikia jokio specialaus gydymo, jei naktiniai pasivaikščiojimai nepradeda kelti pavojaus pačiam žmogui ar aplinkiniams.

Naujausiame „Iliustruotojo mokslo“ numeryje skaitykite