Monstrai iš Britų Kolumbijos

Britų Kolumbija yra labiausiai į vakarus nutolęs Kanados rajonas ir vienintelis, kuris siekia Ramųjį vandenyną. Iš daugiau kaip 944 tūkstančių kvadratinių kilometrų daugiau kaip 600 tūkstančių užima miškai. Didžioji dalis miškingų vietovių yra seni miškai, kurie atsirado dar tuo metu, kai šiose vietose nebuvo atvykėlių iš Europos (paranormal.lt).

Britų Kolumbijoje yra 16 kalnagūbrių, tarp jų ir Kanados Uolėtieji Kalnai, septyni nacionaliniai parkai ir du patys giliausi Siaurės Amerikoje ežerai - Kvesnelas (506 m) ir Adamsas (457 m). Visa tai Britų Kolumbijai suteikia patrauklumo, joje lankosi daugybė turistų. Tačiau tuo pačiu metu šis rajonas yra namais įvairiausiems monstrams.

Ogopogas

Pats garsiausias Kanadoje ežerų monstras gyvena Okanagano ežere (ilgis 135 km, plotis 5 km), tyvuliuojančiame šalia Kelouno - trečiojo pagal dydį Britų Kolumbijos miesto. Pati giliausia ežero vieta siekia 232 metrus, jame pilna vietų, kur gali patikimai pasislėpti vidutinio dydžio pabaisa.

Ogopogo skulptūra Kelouno parke

Indėnų legendose Ogopogas apibūdinamas kaip 15 m ilgi gyvatė, kuri savo išore labiau primena gyvūną iš išmirusios bazilozaurų giminės. Bazilozaurai užaugdavo iki 20 m ir dar didesni.

Bazilozauras

Nors legendos apie Ogopogą tarp vietinių gyventojų sklido ištisus šimtmečius, šį vardą monstrui suteikė persikėlėliai. Indėnai šį padarą vadino N’ha-a-tik, kas panašiai reiškia „šventasis vanduo“.

Oficialūs atvejai, kai monstras buvo pastebėtas Okanagano ežere, skaičiuojami nuo 1872 metų. Įdomu tai, kad monstras nėra užpuolęs nė vieno žmogaus. XIX amžiaus 9-ame dešimtmetyje liudininkai matė, kaip kažkas po vandeniu nusitempė visą arklių grupę.

1926 metais oficialioji valdžia buvo taip susirūpinusi dėl šio monstro egzistavimo, jog vyko debatai apie tai, kad jis gali trukdyti keltų laivybai ežere, todėl reikia apginkluoti keltų ekipažus, kad jie galėtų šaudyti į jį.

Ne toks senas atvejis, kai buvo pastebėtas Ogopogas, įvyko 1986 metais, kai žvejys Lajonelis Edmondas matė monstrą ir interviu „Los Angeles Times“ vaizdingai apie jį pasakojo, ypač pabrėždamas jo dydį: „Aš pasisukau ir pastebėjau vandenyje keistą tamsų daiktą. Jis buvo panašus į povandeninį laivą ir plaukė link mano valties... Mačiau iš vandens maždaug 10 colių (25 cm) išlindusias šešias keteras, kurių kiekviena vandenyje paliko savo pėdsaką... Nebuvo matyti nei galvos, nei uodegos, tačiau padaro ilgis buvo ne mažiau kaip 50-60 pėdų (15-18 metrų)“.

Nuo 2005 metų buvo pradėtos gauti Ogopogo nuotraukos, padarytos mobiliais telefonais, tačiau jos dažniausiai yra labai neryškios. Pavyzdžiui, 2010 metais padarytoje nuotraukoje matomas tik keistas raibuliavimas vandenyje.

Kadborozauras

Apie šią jūrų gyvatę su arklio galva Britų Kolumbijoje gyvenantys indėnai taip pat pasakoja savo legendose, o jos atvaizdą galima pamatyti indėnų uolose išraižytuose petroglifuose.

1791 metais laivo „Kolumbija“ ekipažas prie Britų Kolumbijos pakrantės pastebėjo paslaptingą jūrų gyvatę. Panašus maždaug 7 m ilgio padaras buvo pastebėtas 1897 metais netoliese Karalienės Šarlotės salos. Vien tik kaklo ilgis siekė 3 metrus. Yra duomenų, kad keistasis gyvis buvo pastebėtas ir XX amžiaus pradžioje.

Pati populiariausia istorija, susijusi su Kadborozauru arba, kaip vietiniai gyventojai vadina, tiesiog „Kadžiu“, nutiko 1937 metais Neiden Harboro įlankoje. Iš kašaloto skrandžio buvo išimtos nežinomo gyvūno liekanos. Tas gyvūnas turėjo ilgą kūną, panašų į gyvatės, o galva buvo panaši į arklio ar kupranugario. Buvo padarytos šių liekanų nuotraukos.

Pabraižymas, kaip galėjo atrodyti šis padaras realybėje

Jūreiviai ir vėliau šiame rajone susitikdavo su keistuoju padaru. 1947 metais Vankuverio salos pakrantėje buvo pastebėtos 15 m ilgio gyvūno liekanos, tačiau nebuvo įmanoma nustatyti, kam jos priklausė. Pasakojama, kad 1962 metais keisto gvvūno, kurio „galva panaši į dramblio“, liekanos buvo aptiktos Vklueleto srityje.

1967 metais vienas žvejys tvirtino, jog jam pavyko sugauti Kadžio vaiką, kurio ilgis buvo 40 cm. Šio gyvūno kūnas buvo padengtas žvynais, turėjo du pelekus ir plokščią uodegą. Žvejys laimikį įsidėjo į kibirą, norėdamas jį parodyti mokslininkams, tačiau vėliau dėl nesuprantamų priežasčių nusprendė gyvūną paleisti atgal į vandenyną.

Velnio beždžionė

Velnio beždžione buvo pavadintas neįprastas primatas, savo išvaizda kažkiek primenantis babuiną, tačiau vaikščiojantis ant dviejų kojų. Ši beždžionė turi galingas užpakalines kojas, primenančias kengūros, pūkuotą uodegą ir tik po tris pirštus kiekvienoje letenoje. Velnio beždžionė užpuldinėjo naminius gyvūnus, taip pat agresyviai elgėsi žmogaus atžvilgiu.

Nors pasakojimas apie šį padarą pirmiausia atėjo iš Apalačų kalnų JAV, tačiau jis dažniausiai matomas būtent Britų Kolumbijoje. Vienas iš geriausiai žinomų atvejų buvo 1969 metų, kai dvikojį į beždžionę panašų padarą stebėjo liudininkas Gordonas Ferjė.

Jis Mamkuamo upės rajone matė ant dviejų kojų stovinčią keistą beždžionę, kurios ūgis siekė vos metrą. Gyvūnas atrodė įsitempęs, ant kiekvienos letenos turėjo po tris pirštus.

Saskvačas

Saskvačas - tai vietinis ječio ar didžiapėdžio analogas. Britų Kolumbija su daugybe miškų ir mažai gyventojų jam gyventi yra puiki vieta. Daug susitikimų su didžiapėdžiu / saskvaču įvyko būtent Britų Kolumbijoje.

Be abejo, pati garsiausia istorija, susijusi su šiuo padaru, įvyko 1924 metais, kai saskvačų šeima pagrobė aukso ieškotoją Albertą Ostmaną. Jis miegojo savo stovykloje, kai vieną naktį jį kažkas sugriebė, gulintį miegmaišyje, persimetė per petį ir nusinešė.

Po trijų valandų nepertraukiamos kelionės vyras pagaliau buvo nuleistas ant žemės. Jis nustebęs pamatė, kad yra ant kažkokios plynaukštės, o aplinkui stovi keturios plaukuotos būtybės. Tai buvo trys suaugusios būtybės, kurių ūgis buvo daugiau kaip 2,5 m, ir vienas vaikas.

Šešias dienas Ostmanas praleido šios saskvačų šeimos nelaisvėje. Šie padarai jam nedarė nieko blogo, vyras mano, jog buvo parneštas kaip žaislas arba „bendravimo draugas“ moteriškos lyties jaunikliui.

Šeštą dieną Ostmanui nusibodo čia sėdėti. Jis vienam padarui parodė paketą su tabaku, kurį šis smalsiai pauostė. Kol saskvačas čiaudėjo ir kosėjo, Ostmanui pavyko pabėgti.