Įteigtos mirties fenomenas

Yra mokslininkų, kurie iki šiol tiki, kad žmogus gali numirti ne tik nuo fizinių traumų, sužeidimų, mirtino apšvitinimo ar apsinuodijimo, bet ir vien nuo pikto žodžio ar magiško ritualo. Šiuolaikinės medicinos požiūriu, tai atrodo neįmanoma, tačiau faktai įtikinamai kalba, kad yra ne taip...

Kraupus išgaląstų kaulų ritualas

Pirmieji europiečiai, įsikūrę Australijoje, greitai sužinojo, kad šio kontinento aborigenai turi gana egzotinį ir gana kraupų ritualą. Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir nieko baisaus, niekas nevertė gerti nuodingų gėrimų, nepjaustė galvų žmonėms, nevertė ryti gyvačių ar pan., tačiau po ritualo žmonės mirdavo baisiose kančiose.

Niekas nežino, kada pirmieji Australijos aborigenai pradėjo daryti tą ritualą, tačiau manoma, kad jis buvo daromas tūkstantmečiais. Išgaląstų kaulų ritualas paprastai būdavo atliekamas kaip bausmė su tais, kurie kažkuo labai stipriai nusikalsdavo savo genčiai. Ritualas visada buvo atliekamas su “kundela”. Tai nedidelis didžiulio driežo, kengūros arba emu kaulelis, kruopščiai užaštrintas ir nupoliruotas iš vieno galo. Jį papildomai apdegindavo ugnyje, buką galą perrišdavo žmogaus plauku ir pakraudavo Mulunguvo energija.

Paruoštą kundelą perduodavo kurdatčiams - specialiems ritualiniams genties budeliams. Žinoma, tie “ponai” neidavo į darbą baltais drabužiais. Kad “procedūra” atrodytų efektyviau, jie išsitepliodavo krauju, paskui išsivoliodavo kengūrų vilnoje, užsidėdavo kaukes su emu plunksnomis ir eidavo sekti aukos. Du ar trys budeliai tam tikrą laiką sekdavo nusikaltusį, stengėsi pasėti jo sieloje siaubą prieš neišvengiamą bausmę, paskui įvarydavo persigandusią auką į kokį nors kampą, tada vienas iš budelių darydavo staigų mostą ranka su joje suspaustu kaulu. Svarbiausia, kad kaulas aukos neliesdavo. Budelis stovėdavo už maždaug 15-20 žingsnių.

Po tokio “fechtuotojiško” išpuolio su kaulu budeliai eidavo šalin, nė kiek neabejodami, kad auka netrukus mirs, taip ir būdavo! Yra žmogaus, tapusio tokio ritualo auka, mirties aprašymas, kurį padarė antropologas Herbertas Basedow: “Skruostai jo karštligiškai degė, žvilgsnis pasidarė beprasmis, o veidą perkreipė siaubingos kančios... Kai jis norėjo kažką pasakyti, garsas užstrigo gerklėje, o ant lūpų pasirodė putos. Kūnas pradėjo riestis, raumenis apėmė traukuliai... netrukus jis krito ant žemės, apimtas priešmirtinės agonijos...”

Kodėl jie miršta?

Mokslininkai, ypač medikai, gana skeptiškai žiūri į tvirtinimus, kad žmogus gali mirti vien nuo grasinimo kažkokiu kaulu. Jų nuomone, dar galima būti suprasti ir paaiškinti staigią mirtį, tarkim, iš baimės neatlaikė širdis. Bet kartais žmonės miršta baisiose kančiose 2-4 dienas. Tai mokslininkams atrodo panašu į kažkokią antimokslinę fantastiką. Tačiau, kai mokslininkai asmeniškai susidurdavo su tuo fenomenu, jų skepticizmo nelikdavo nė kvapo.

1919 metais daktaras S. M. Lambertas dirbo Kvinslendo šiaurėje, žinojo apie išgaląstų kaulų ritualą ir stebėjo jo aukas. Savo užrašuose jis rašė, kad ant mirusiųjų kūnų nėra jokių sužeidimų, net įbrėžimų, o kaulas iš tiesų nesiliečia su aukos kūnu, bet vis dėlto Lambertas netikėjo, kad mirtį sukeldavo vietinių burtininkų surengtas “vaidinimas”. Daktaro požiūris kardinaliai pasikeitė, kai jo pagalbininkas Robas tapo išgaląsto kaulo auka. Ritualą atliko vietinis burtininkas Nebo. Lambertas iškart apžiūrėjo sunegalavusį, tačiau nerado jokių ligų požymių. Jis pabandė Robui paaiškinti, kad burtininkas nepadarė jam jokios realios žalos, bandė įveikti jo baimę, bet viskas buvo veltui - fiziškai sveikas vaikinas geso su kiekviena valanda. Tada daktaras nuėjo pas burtininką, prigrasino, kad jo gentis nebegaus pagalbos maistu. Burtininkas nuėjo pas Robą, davė jam kažkokio vaistažolių gėrimo, ir kitą dieną vaikinas jau buvo visiškai sveikas.

1953 metais su kita ritualo auka susitiko su visu vienos Darvino ligoninės medikų kolektyvu. J tą ligoninę lėktuvu atskraidino mirštantį, “kaulu perdurtą” aborigeną. Gydytojų bandymai suteikti nelaimėliui pagalbą buvo veltui, po 72 valandų jis mirė. Po trejų metų į tą pačią ligoninę atvežė dar vieną burtininkų kaulo auką - aborigenas Lia Vulumi buvo labai sunkios būklės. Medikai gana intensyviai ėmėsi gydyti eilinę burtininkų auką: Vulumi padarė rentgeno nuotrauką, įvairiausius tyrimus, skyrė jam brangiausius vaistus, net atliko su juo hipnozės seansus, bet viskas buvo veltui, aborigenas numirė baisiose kančiose.

Kai kurių psichologų nuomone, ritualo aukas žudo tik baimė. Kai žmogų užvaldo didžiulė baimė ir stresas, į kraują patenka labai daug adrenalino, todėl raumenys patiria deguonies trūkumą, tai sukelia traukulius, sumažėja ir kraujospūdis. Galiausiai ritualo auka iš baimės ir tikėjimo savo neišvengiama mirtimi tarsi atlieka psichosomatinę savižudybę. Tačiau toks paaiškinimas visiškai netinka tiems atvejams, kai afrikietiškų burtų aukomis tapdavo žmonės, kurie tokiais burtais visiškai netikėjo.

Priešiškų minčių jėga

Žmogaus protas geba kontroliuoti procesus, vykstančius organizme. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, protas gali net pribaigti individą, patikėjusį savo mirtimi dėl burtininko prakeiksmo. Tačiau vis dėlto kai kurių atvejų tuo paaiškinti negalima. Būna, kad žmogus miršta, net nežinodamas apie jam pasiųstą prakeiksmą.

Gana keistas, mokslininkų nuomone, įvykis nutiko 1973-74 metais, kai visas kaimas ėmė kentėti gal nuo prakeiksmo, gal nuo negatyvaus visos šalies gyventojų požiūrio. Nutiko štai kas. 1973 metų balandį britų televizija parodė dokumentinį filmą apie Linkolnšyro kaimelį, kurio gyventojai vertėsi ruonių medžiokle. Filme kaip tik buvo parodyta pati medžioklė ir keli žiaurūs epizodai. Anglijoje žmonės myli gyvūnus, todėl į televiziją ėmė plūsti pasipiktinusių šalies gyventojų laiškai, kurie piktinosi barbarišku ruonių naikinimu. Tokie laiškai plaukė ir kaimo gyventojams, kai kuriuose netrūko prakeiksmų ir grasinimų.

Pirmas neišlaikė 60-metis Lenas Lainhemas, kuris filme papasakojo, kaip medžiotojai per sezoną sumedžiojo apie 300 ruonių jauniklių. Praėjus dešimčiai dienų po filmo transliacijos, jis nusišovė. Praėjo trys savaitės po senojo medžiotojo mirties, ir automobilio avarijoje užsimušė jo anūkas, dar po dienos mirė dukterėčia. Per metus dar du vyrai žuvo eismo avarijose, septyni žmonės mirė. Bendrai paėmus, nedidelis kaimelis neteko 14 žmonių. Ypač visus pribloškė medžiotojo Kolino Ranalso mirtis. Jis buvo puikus plaukikas, bet nuskendo negiliame tvenkinyje, kone baloje. Kaimelio gyventojus apėmė panika, teko ten net siųsti kanauninką Henrį Kuperį, kuris bandė nuraminti žmones. Mirčių maratonas baigėsi lygiai po metų po filmo parodymo.

Sunku tai pavadinti atsitiktiniu sutapimu. Kai kurie tyrinėtojai įsitikinę, kad mūsų mintys - materialios, turi energijos ir gali keisti pasaulį. Mintys gali užmušti, sukelti gamtos katastrofą, bet gali ir išgydyti nepagydomai sergantį ligonį arba išsklaidyti debesis, kad pasirodytų saulė.

Ruonių medžiotojų kaimelio pavyzdys patvirtina šiuos teiginius. Todėl stenkitės galvoti tik apie gerus dalykus, vykite nuo savęs negatyvais mintis, gal tada ir pasaulis aplink jus pasikeis į gerąją pusę.