Keisti įvykiai pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje

Istorija yra kupina paslaptingų įvykių, kurie ne tik keitė žmonių gyvenimus, bet ir kėlė klausimų apie gamtos jėgų įtaką mūsų pasauliui. Šiame straipsnyje nagrinėsime keistus ir dažnai nepaaiškinamus kataklizmus, nuo Saulės užtemimo iki didžiulių audrų, kurie paliko pėdsaką istorijoje. Sužinokite, kokie ženklai pasirodė prieš svarbius įvykius ir kaip jie paveikė senovės civilizacijas

To, kas įvyko, negalima paaiškinti įprastais gamtos procesais, tai buvo keistas pasaulinis kataklizmas. Reikia nepamiršti, kad istorinė chronologija, aišku, yra tikra netvarka, todėl tai, ką laikome pirmuoju tūkstantmečiu, iš tikrųjų prasidėjo maždaug VIII amžiuje.

44 m. pr. m. e.: po Julijaus Cezario nužudymo Plutarchas aprašo Saulės užtemimą, kurios skritulys ištisus metus išliko blyškus ir neryškus, kad jos diską būtų galima matyti plika akimi neapakinant. Vaisiai tinkamai nesubrendo. Astronomai tvirtina, kad užtemimas šioje vietoje ir laiku buvo „neįmanomas“.

9 m. po Kristaus: Roma turėjo problemų su maištaujančiais germanais. Pirmasis bandymas juos nuslopinti romėnams baigėsi katastrofa. Juos Teutoburgo miške nušlavė ne tik germanai, bet ir neįtikėtinai smarki audra, kuri svaidė medžių viršūnes, bei smarki liūtis, kuri, regis, nepaveikė nei vieno, nei kito.

Po germanų pergalės imperatorius Augustas pasibaisėjo katastrofa, „tokia didelė ir staigi kaip ši ... galėjo sukelti ne kas kita, o kokios nors dievybės rūstybė. Tai patvirtino ženklai tiek prieš pralaimėjimą, tiek po jo, ir jis buvo labai linkęs įtarti kažkokią antžmogišką jėgą“. Žaibas trenkė į Marso šventyklą, gausybė skėrių užskrido ant Romos miesto ir juos suėdė lakštingalos. Dangus šiaurėje, virš nugalėjusio priešo buveinės, susijaudino, šiauriniame danguje buvo matyti keistos šviesos, iš už Alpių viršūnių iškilo trys ugnies stulpai, daugelyje vietų dangus išsiveržė ir prisipildė kometų. liepsnų, o iš šiaurės skriejo ietys ir krito romėnų stovyklų link.

15 m. po Kr. dar kartą bandyta nuslopinti sukilusius germanus. Vėl buvo pastebėtos šiaurės pašvaistės - iš dangaus krintantys ugnies stulpai. Po nerezultatyvaus mūšio su germanais tame pačiame miške romėnai pasitraukė, du legionai laivais, o kiti du grįžo palei Šiaurės vandenyno krantus. Iš šiaurės kilo audra, dėl kurios pakilo jūra ir užliejo greta jūros esančią žemę. „Tuomet visa žemė virto potvyniu: jūra, krantas ir lyguma įgavo vienodą išvaizdą, ir buvo neįmanoma atskirti kieto nuo skysto, gilaus nuo seklaus“. Tiems, kuriems pavyko išgyventi, pavyko pernakvoti aukštumose. Ryte audros potvynis atslūgo.

16 m. po Kr.: romėnai vėl bandė pulti germanus, bet šį kartą iš jūros. Tuo tikslu tūkstančio laivų laivynas atplaukė prie Reino upės žiočių. Po pirmųjų laimėjimų liepos mėnesį romėnai nusprendė pasitraukti į savo „žiemavietes“... Tai atrodo gana keista, kai apie tai pagalvoji, bet vis dėlto tegul tai bus pasakyta.

Jiems dar nespėjus pajudėti, iš pietų užklupo audra ir išsklaidė romėnų laivyną. Potvynis pasikeitė ir padėjo audrai.

„Inkarai neišsilaikė; gyvuliai, bagažas ir ginklai veltui buvo išmesti už borto. Laivai nuskendo arba atsidūrė negyvenamose salose. Kiti buvo nublokšti į apleistas pasaulio vandenynų dykumas, „tokį platų ir gilų ruožą, kad jis laikomas paskutine ir bekraštė bedugne“. Daugelis atokiose salose atsidūrusių kareivių mirė iš bado. Kiti išgyveno valgydami į krantą išmestų nuskendusių arklių kūnus. Audrai nurimus, pradėjo atplaukti sudaužyti laivai. Jie buvo remontuojami ir siunčiami ieškoti salų, kur išgelbėjo daugybę išgyvenusiųjų. Kai kurie laivai buvo nugabenti į Britaniją, o juos grąžino smulkūs tos šalies karaliai.“

Čia verta trumpam stabtelėti, kad suvoktume paskutinio teiginio apie „smulkius to krašto karalius“ prasmę - buvo manoma, kad 54 m. pr. m. e. romėnai užkariavo Britaniją, kurie norėjo padėti romėnams. Aukščiau aprašyti įvykiai Vokietijoje vyksta maždaug tuo metu, kai romėnai pirmą kartą užkariavo Britaniją - ne 54 m. pr. m. e., o iš tikrųjų 700 m. pradžioje. Vadinasi, šis teiginys apie „smulkius tos žemės karalius“ patvirtina, kad romėnai tuo metu, t. y. apie 720 m. po Kr. visiškai neužėmė Britanijos.

Tuo tarpu pasaulio vandenynuose....

„Į Vandenyną nugabentų laivų įgulos grįždavo su siaubingais pasakojimais apie patirtus išgyvenimus: „įsiutę viesulai, negirdėti paukščiai, paslaptingi pavidalai, pusiau žmonės, pusiau gyvūnai: dalykai, kuriuos matė ar tikėjo siaubo akimirką“.“

334: Pasak Teofano, Antiochijoje vidury dienos dangaus rytuose buvo pastebėta žvaigždė, iš kurios tris valandas veržėsi tiršti dūmai.

336: Vakariniame danguje Andromedoje pasirodė „šluota-žvaigždė“. Manoma, kad tai buvo „neįprasto dydžio plaukuota žvaigždė“, kuri 337 m. gegužės 22 d. (ištaisyta į 740 m.) pranašavo imperatoriaus Konstantino mirtį... bent 5 mėnesiais anksčiau, nei ji įvyko.

67 m. po Kristaus: Anglijos „uraganas“ pražudė daugybę žmonių ir sugriovė 15 000 namų. Pasakojama, kad liepos 2 d. (367 m. po Kr.) Konstantinopolyje praūžusi kruša pražudė daug žmonių ir gyvulių. Vienas iš krušos akmenų pripildė žmogaus ranką ir buvo „kietas kaip akmuo“.

68 m. po Kr. daktaras Tomas Šortu tvirtina, kad „Vaito salą nuo Hampšyro atplėšė žemės drebėjimas“, o tai skamba labai neįtikėtinai. Tačiau XVII a., kai buvo bandoma nusausinti Breiding Haven - ežerą Solento pusėje Vaito saloje - netoli vidurio buvo rasta akmenimis grįsta siena, „įrodanti, kad ši vieta kadaise buvo sausa. žemė, ant kurios žmogus buvo įkėlęs koją“, Tačiau labiau tikėtina, kad tai paaiškina X a. kataklizmas.

69 m. po Kr. žaibas sunaikino dalį Londono.

394 m.: Antiochijoje aukštai nakties danguje pasirodė didžiulės apsirengusios moters figūra, kuri, regis, plakė batu, nuo kurio „skambėjo oras“. Po jos pasirodymo beveik iš karto mieste kilo „didelis ir kruvinas sukilimas“.

450. Rugpjūčio 25 d. Konstantinopolyje, kai Markianas perėmė karūną, „dangus šiąnakt buvo tamsus, - sako Jonas iš Azijos, - kaip ugnis ar kraujas“.

454 m.: Poliarinės šviesos sugrįžo ugnies pavidalu, kai danguje virš Vidurio Europos pasirodė „degančios viršūnės“.

180-192 m.: Valdant Romos imperatoriui Komodui, „kai kurios žvaigždės dieną švietė be perstojo, o kitos buvo ištemptos ir, atrodė, kabojo dangaus viduryje“.

207 m.: Britanijoje krito kruša, „didesnė už anties kiaušinius“.

530 m.: Karalius Artūras leidosi į misiją į arktines Septentriono salas, kad „išlaisvintų Saulę“ ir susigrąžintų Gyvybės katilo kontrolę.

418 m. Anglosaksų kronikoje rašoma, kad „romėnai surinko visus Britanijoje buvusius lobius, o kai kuriuos paslėpė žemėje taip, kad nuo to laiko niekas negalėjo jų rasti, o kai kuriuos išsivežė su savimi į Galiją“. Britanija buvo palikta likimo valiai.

230 m.: Džonas Seleris (John Seller) savo 1696 m. „Anglijos istorijoje“ rašė, kad apie 230 m. danguje virš Londono ir kitų Anglijos vietų buvo matyti kovojančios „pėsčiųjų ir žirgų armijos“. Juos lydėjo griaustinis, audros ir kruša.

14 m. po Kr. 14 m.: Dionas Kasijus , rašęs III a. (X a. ir tikriausiai miręs per kataklizmą), teigia, kad 14 m. po Kr. Saulę ištiko visiškas užtemimas, ir didžioji dangaus dalis atrodė apimta ugnies; iš jos krito smilkstančios žarijos, matėsi kruvinai raudonos kometos“. Šiais metais visiškas Saulės užtemimas nebuvo numatytas.

523 metai: į Britaniją sugrįžo dangaus siaubas. oras. Vakarų Kente lijo kviečių lietus, o netrukus po to - dideli kraujo lašai...“

48 m. po Kristaus: per didelį potvynį Temzės slėnio regione Anglijoje nuskendo apie dešimt tūkstančių žmonių.

60 m. po Kr. 60 m.: Edinburgą smarkiai apgadina žaibas; šėlstanti jūra užlieja Prancūzijos ir Anglijos pakrantes.

68 m. po Kristaus: dėl smarkių liūčių žiemą ir sausros vasarą Britanijoje kilo dvejus metus trukęs badas, „todėl daug tūkstančių žmonių žuvo dėl duonos stygiaus“.

134: * Temzės upė buvo užšalusi du mėnesius.

173: * Didžiojoje Britanijoje tris mėnesius trukęs šaltis; 13 savaičių gulėjo gilus sniegas, po kurio prasidėjo badas.

291: * Dauguma Didžiosios Britanijos upių buvo užšaldytos šešias arba, kai kurių teigimu, devynias savaites.

230: * Temzė penkias savaites buvo padengta ledu.

220: * Didžiojoje Britanijoje penkis mėnesius truko šalčiai.

50 M. PO KR: Kr.: * Džonas Seleris (John Seller) savo 1696 m. „Anglijos istorijoje“ teigė, kad Didžiosios Britanijos ežerai ir upės buvo visiškai užšalę nuo lapkričio vidurio iki balandžio pradžios.

291: * Dauguma Britanijos upių buvo užšaldytos šešias arba, kaip kai kurie teigia, devynias savaites.

365: * Liepos 21 d., tuoj po aušros, milžiniškas žemės drebėjimas supurtė rytinę Viduržemio jūros dalį. Ammianas Marcelinas jį apibūdino kaip „beprotišką stichijų nesutarimą... baisią katastrofą, pranokstančią viską, kas minima legendose ar patikimoje istorijoje“. Pasak jo, prieš drebėjimą griaudėjo griaustinis ir žaibai, „visa kieta žemė drebėjo ir virpėjo“. Jūra atsitraukė nuo kranto, „todėl taip atsivėrusioje bedugnėje žmonės pamatė daugybę rūšių jūros gyvių, įstrigusių purve“. Paskui jūra vėl sugrįžo, šniokšdama.

545 m.: banga (tikriausiai cunamis) paskandino daugelį Trakijos gyventojų

441 m.: Viktoras Klubbas ir Viljamas Napjeras teigia, kad Britaniją ištiko kosminė katastrofa. Saloje vyko visuotinis naikinimas, po kurio sekė migracijos metai, tamsus dangus ir tamsieji amžiai.

447 m. Velso metraščiuose rašoma Dies tenebosa sieut nox , arba „Dienos tamsios kaip naktis“. Gruodžio 23 d. Hidacijus užfiksuoja Saulės užtemimą, o Lundo analuose teigiama, kad „atėjo tamsi diena“.

Nuo 450 iki 500 m.: šiuo laikotarpiu Britanija buvo nusiaubta. Romos miestai buvo apleisti. Sirenčesteryje pagrindinėje gatvėje gulėjo nepalaidoti lavonai. Rokseteryje žmonės slėpėsi po miesto pirtimis esančiuose šildymo kanaluose ir ten mirė.

551 m.: liepos 9 d. buvo sukrėsta visa rytinė Viduržemio jūros dalis, miestai nuo Sirijos iki Finikijos virto griuvėsiais. Jūra atsitraukė kelis kilometrus, o paskui nauja banga užgriuvo pakrantę.

552 m.: Atėjo eilė Graikijai, kurios miestus sugriovė žemės drebėjimas, o jūros banga atsitrenkė į pakrantę. Atoslūgio metu ji „ant kranto paliko nesuskaičiuojamą daugybę nežinomų žuvų“.

555 m. rugpjūčio 15 d. auštant Konstantinopolyje „ir daugelyje kitų pasaulio vietų“ prasidėjo sukrėtimai, trukę 40 dienų. Buvo sugriautas Berito (Beiruto) miestas.

233 m. Škotijoje septynis mėnesius lijo lietus, po kurio prasidėjo badas.

541 m.: Prieš Justiniano marą buvo degantis dangus, netikros saulės, „ugniniai mūšiai ore“, tamsa dieną, „ir kažkas panašaus į dulkes ir pelenus“, krintančius iš dangaus. 541 m. . Viduržemio jūroje plaukiojo laivai su lavonų įgulomis, o išsigandę jūreiviai pranešė apie jūros pabaisas prie Palestinos krantų ir laivą vaiduoklį, pagamintą iš bronzos ir valdomą nupjautų galvų irkluotojų. Zacharijas iš Mitilėjos rašė, kad ši nelaimė buvo „šėtono, kuriam Dievas liepė sunaikinti žmones, rykštė“... kokia sąvoka.

542: Kol siautėjo maras, atrodė, kad padaugėjo žemės drebėjimų.

536-567 m.: Prokopijus. aprašo „rimtą ženklą“ 536 metais. Visus metus „Saulė siuntė savo spindulius be įprasto blizgesio, kaip ir Mėnulis“. Kasiodoras Italijoje teigė, kad 536 m. „Saulė, atrodo, prarado savo įprastą švytėjimą ir atrodo melsva. Mes stebimės, kad vidurdienį nematome savo kūnų šešėlių, jaučiame, kad galinga Saulės šilumos galia iššvaistyta bejėgiškai, o reiškiniai, lydintys trumpalaikį užtemimą, tęsiasi beveik ištisus metus. Mėnulis, net ir tada, kai jo orbita pilna, netenka savo natūralaus spindesio... Pavasaris be švelnumo, vasara be šilumos. Pasėlius atšaldė šiaurės vėjai, (ir) lietus yra uždraustas“. Šis aptemimas apėmė ne tik Italiją. Jonas iš Lydijos užrašė, kad „saulė užtemo beveik visiems metams“. Kovo 24 d. Konstantinopolis aptemdė Saulę dieną ir Mėnulį naktį. Tai tęsėsi daugiau nei metus, iki 537 m. birželio 24 d. Mesopotamijoje Saulė buvo aptemusi 18 mėnesių. Kasdien ji švietė tik kelias valandas, „ir vis dėlto ši šviesa buvo tik silpnas šešėlis... vaisiai nebuvo prinokę, o vynas buvo rūgščių vynuogių skonio“. Kinijoje „tris mėnesius žvaigždės dingo iš akių“, o geltonos dulkės krito kaip sniegas. 536-537 m. žiema Mesopotamijoje buvo nepaprastai sunki. „Didelis ir nepaprastas sniego kiekis“ ten pražudė paukščius ir sukėlė kančių žmonėms.

Medžiai visame Šiaurės pusrutulyje kentėjo nuo šalčio ir sausros. Siera Nevados medžių (Andalūzija, Ispanija) metiniai medžių žiedai rodo, kad 535, 536 ir 541 metai buvo antri, treti ir ketvirti šalčiausi metai per pastaruosius du tūkstantmečius. Švedijos pušų medžių žiedai rodo, kad 536 m. buvo antra šalčiausia vasara per pastaruosius 1500 metų.

535 m.: Kinijoje sustiprėjo pavasarį šalies šiaurę užklupusi sausra. Geltonos dulkės iš išdžiūvusių žemių keliavo į pietus ir krito kaip sniegas.

Nuo 536 iki 538 m.: Kinijoje vasarą buvo sniego ir šalčio, sausros ir bado. Vienoje provincijoje 536 m. iš bado mirė septyni iš dešimties žmonių, o tie, kurie išgyveno, valgė lavonus.

398: Jeronimas sako, kad Betliejuje „apie Sekmines“ saulė buvo aptemusi „ir visi bijojo, kad artėja teismo diena“. Saulės užtemimas negalimas Sekminių dieną. Taip pat danguje virš Konstantinopolio švietė „daiktas, panašus į degantį rutulį, vaizduojantį kalaviją“. Atrodė, kad zenite jis beveik liečia žemę.

401 m.: baisi žiema 20 dienų užšaldė Juodąją jūrą, o kai ji atitirpo, Konstantinopolio gyventojus išgąsdino vaizdas į didžiulius ledkalnius, plaukiančius pro Konstantinopolį.

655-682: „[Kadvalladeris] atvyko į Armorikos [Bretanės] pakrantę ir su visu savo būriu nuvyko pas karalių Alaną, Saliamono sūnėną, kurį jis garbingai priėmė. Taigi Britanija, dabar netekusi savo senųjų gyventojų, išskyrus kelis Velso gyventojus, kurie išvengė visuotinio mirtingumo, po vienuolikos metų tapo baisia vieta net patiems britams. Tuo pat metu ji nebuvo palankesnė ir saksams, kurie joje be perstojo mirė. Nepaisant to, likusieji, pasibaigus šiai siautėjančiai epidemijai, pagal seniai nusistovėjusį paprotį pranešė savo tautiečiams, kad Britanijos sala dabar laisva nuo vietinių gyventojų ir atvira jiems, jei tik jie norės atvykti ir joje apsigyventi. Vos gavę šią informaciją, šie odioziniai žmonės, surinkę nesuskaičiuojamą daugybę vyrų ir moterų, atvyko į Nortumberlandą ir apgyvendino nusiaubtas provincijas nuo Albanijos [Škotijos] iki Kornvalio. Mat dabar jiems niekas nebegalėjo sutrukdyti, išskyrus vargšą britų likutį, kurie kartu toliau gyveno Velso miškų tankumynuose. Nuo to laiko britų viešpatavimas saloje nutrūko, ir prasidėjo jų viešpatavimas anglams“

543 г.: Rugsėjo 6 d. žemės drebėjimas „visame žinomame pasaulyje“ sugriovė pusę Kiziko miesto prie Helesponto.

340 г. : žemės drebėjimas buvo „visuose Rytuose“, o po to per kelerius ateinančius metus įvyko niokojantys drebėjimai Antiochijoje, Neokezarėjoje, Rodo saloje ir Italijoje. Net Romą sudrebino tris dienas trukę drebėjimai, o, pasak istoriko Ammiano Marcelino, „baisūs žemės drebėjimai daugybę miestų ir miestelių visoje Azijoje, Makedonijoje ir Pontėje sukrėtė pasikartojančiais drebėjimais“.

249: Įvairiose Britanijos dalyse prapliupo kruvinas lietus, o imperatoriui Decijui įžengus į sostą tris naktis po saulėlydžio danguje buvo matomas „baisusis kruvinasis kalavijas“. - lietus Britanijoje Žemės drebėjimas Italijoje sugriovė 13 miestų.

250 m.: Britanijoje buvo žiauri žiema, kuri devynioms savaitėms užšaldė Temzę.

557 m.: buvo žemės drebėjimų metai, nuo kurių nukentėjo Konstantinopolis, Antiochija, Roma ir daugelis kitų miestų; buvo griaustinis, žaibai, „požeminis triukšmas“ ir krintančios žvaigždės. Dalis Konstantinopolio Šv. Sofijos bažnyčios sugriuvo, kai „žemė klykė iš skausmo“, o „vidurdienį debesys ir riedančios dulkės liepsnojo ugnimi“.

Tie, kurie išgyveno X a. griūtį, „jautė, kad patyrė artimos apokalipsės įvykius, priskyrė tai Antikristo atėjimui ir tikėjo, kad tapo pirmųjų pasaulio pabaigos ženklų liudininkais.

Taip pat atrodo, kad kataklizminis įvykis neapsiribojo vien 934 metais, bet tęsėsi ir po daugelio metų kaip pradinio įvykio tęsinys arba pasekmė.

Naujausi tyrimai rodo, kad gamtos reiškiniai, tokie kaip užtemimai, audros ir potvyniai, gali būti susiję su svarbiais istorijos įvykiais. Mokslininkai bando atkurti šių reiškinių chronologiją, kad suprastų, kaip jie galėjo paveikti senovės kultūras ir jų išlikimą. Analizuojant senovinius įrašus ir astronominius duomenis, galima geriau suvokti šių kataklizmų pasekmes ir jų poveikį žmonijai.