Marsas: senoviniai ežerai ir skystas vanduo

Marsas jau seniai intriguoja žmoniją savo paslaptimis. Naujausi moksliniai atradimai, publikuoti žurnale „Science Advances“, keičia mūsų supratimą apie šią planetą, rodydami, kad skystas vanduo kadaise tekėjo jos paviršiumi. Šis straipsnis apžvelgia, kaip šie atradimai pakeičia mūsų požiūrį į Marso istoriją ir galimybes rasti gyvybės pėdsakus.

Mokslininkai aptiko įrodymų, kad senoviniuose negiliuose Marso ežeruose kadaise buvo skysto vandens.

Marsą tyrinėjantys geologai ir astronomai jau kelis dešimtmečius žinojo, kad kadaise planetoje greičiausiai buvo vandens – po to, kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje NASA misija „Mariner 9“ užfiksavo vandens sukurtų tarpeklių vaizdus. Tačiau iki šiol vyksta diskusijos dėl to, kokios formos buvo tas vanduo ir kiek laiko jis išsilaikė. Kai kurie modeliai numato, kad bet koks skystas vanduo Marso paviršiuje iki išnykimo turėjo būti padengtas ledo sluoksniais.

Tačiau naujieji rezultatai, kurie sausio 15 d. buvo paskelbti žurnale „Science Advances“, pasakoja ką kita. Modeliai, kuriuos nufotografavo NASA marsaeigis „Curiosity“, vadinami bangų bangelėmis (angl. wave ripples) – smulkiomis į keteras panašiomis struktūromis, kurios susidaro ežerų pakrantės dugne. Tai reiškia, kad tam tikru Marso istorijos laikotarpiu jo paviršiumi turėjo tekėti atviras skystas vanduo. Šios bangos buvo dviejuose atskiruose ežero dugnuose Gale'o krateryje, kurį „Curiosity“ tyrinėja nuo 2012 m. rugpjūčio.

„Bangų forma galėjo susiformuoti tik vandenyje, kuris buvo atviras atmosferai ir veikiamas vėjo“, – teigia Kalifornijos technologijos universiteto sedimentologė ir pagrindinė tyrimo autorė Claire Mondro.

Viltis nežemiškai gyvybei?

Mokslininkai taip pat analizavo šių bangų aukštį ir atstumus tarp jų – kad nustatytų jas suformavusio ežero dydį. Struktūros yra maždaug 6 milimetrų aukščio ir maždaug 4–5 centimetrų atstumu viena nuo kitos, o tai rodo, kad jas paliko nedidelės bangos. Remdamiesi šiais matmenimis, tyrėjai mano, kad šis Marso ežeras turėjo būti mažiau nei 2 metrų gylio.

Abu ežerų dugnai, atrodo, susiformavo maždaug prieš 3,7 mlrd. metų – o tai rodo, kad Marso atmosfera buvo pakankamai tanki ir šilta, kad joje ilgiau nei manyta iki šiol galėjo būti skysto vandens – o tai gali turėti intriguojančių pasekmių.

„Pailgėjus skysto vandens buvimo laikui, padidėja mikrobiologinio apgyvendinimo galimybės vėlesnėje Marso istorijos dalyje“, – sako C. Mondro. Kitaip tariant, gyvi organizmai galėjo turėti ilgesnį laiko tarpą, per kurį galėjo išsivystyti Raudonojoje planetoje.

Papildoma informacija:

Naujausi duomenys iš „Curiosity“ ir kiti Marsą tyrinėjantys marsaeigiai, kaip „Perseverance“, toliau patvirtina šiuos atradimus. „Perseverance“ taip pat rado įrodymų apie senovinius upelius ir deltas, kas dar labiau sustiprina teoriją apie ilgalaikį skysto vandens egzistavimą Marso paviršiuje. Šie atradimai svarbūs ne tik dėl gyvybės paieškų, bet ir dėl supratimo apie Marso klimato ir geologijos istoriją.

Be to, „Mars Express“ orbitinis zondas neseniai patvirtino, kad po Marso pietinio poliaus ledo kepurėmis gali būti dideli kiekiai ledo, kas gali būti dar viena vandens rezervuaro forma. Šie atradimai leidžia mokslininkams geriau suprasti, kaip vanduo cirkuliavo Marso paviršiuje ir požemiuose.

Didžioji dalis Marso atmosferos ir paviršinio vandens vėliau per milijardus metų buvo sunaikinta. Mokslininkai mano, kad taip atsitiko, nes planeta prarado savo magnetinį lauką ir tapo pažeidžiama Saulės spinduliuotės. Galingam Saulės vėjui bombarduojant Marso atmosferą, didžioji dalis planetos anglies dioksido ir vandens išgaravo į kosmosą, palikdami šaltą dykumą, kokią matome šiandien. Tačiau šie naujieji atradimai suteikia optimizmo, kad senovės Marsas galėjo būti kur kas gyvybingesnė vieta, nei anksčiau buvo manyta.

Papildomi atradimai:

Naujausi „Curiosity“ ir „Perseverance“ marsaeigių duomenys patvirtina senovinių upelių ir deltų egzistavimą, ką tik patvirtina ilgalaikį skysto vandens buvimą. „Mars Express“ orbitinis zondas taip pat atrado, kad po Marso pietiniu poliumi gali būti dideli ledo kiekiai, rodantys, kad vanduo galėjo būti ir požeminis.

Per milijardus metų, Marso vanduo ir atmosfera dingo dėl praradusio magnetinio lauko, palikdami sausą ir šaltą planetą. Tačiau šie nauji atradimai leidžia manyti, kad senovės Marsas galėjo būti kur kas labiau gyvybinga vieta.