Mokslininkai teigia: gyvenime viskas nulemta

Neapibrėžtumas kyla spėjant ateitį ar kitų žmonių ketinimus. Jei viskas pasaulyje būtų iš anksto nuspėjama, tai nekiltų joks neapibrėžtumas, o, tuo pačiu, ir žmonių veiksmuose nebūtų jokios rizikos. Toks pasaulis taptų griežtai determinuotų arba vienareikšmiškai apibrėžtas, tačiau jame negalėtų atsirasti nieko nauja, o viskas tik kartotųsi vėl ir vėl.

Pirmąkart neapibrėžtumo tyrimai remiantis tikimybėmis prasidėjo tik 17 a. viduryje, kai B. Paskalis ir P. Ferma, žaidėjų kauliukais prašymu, atliko jų šansų analizę. Tačiau tokie žaidimai yra tokie, kad žaidėjų šansai būtų vienodi. Ir laimėjimas priklauso vien nuo atsitiktinumo neatsižvelgiant į žaidėjo sugebėjimus. Todėl juose tikimybėse yra palankių šansų skaičiaus santykis su bendru visų galimybių skaičiumi. Tačiau realiame  gyvenime vienodų tikimybių įvykiai pasitaiko nepaprastai retai. Reikėjo taip performuoti tikimybės sąvoką, kad ji apimtų ir atsitiktinius įvykius, įvykstančius skirtingu dažniu. Todėl ir buvo pasiūlyta tikimybės interpretacija per santykinį pasikartojančių atsitiktinių įvykių dažnį bei statistiniam jų rezultatų apdorojimui.

Neapibrėžtumas, determinizmas ir stochastika

Vis tik klasikinis mokslas ir toliau orientavosi į visuotinius dėsnius, kurių geriausiu pavyzdžiu yra Niutono traukos dėsniai. Ekstrapoliuojant tokius dėsnius į pasaulį, galima buvo tvirtinti, kad viskas jame iš anksto nulemta ir todėl negali nutikti joks atsitiktinis įvykis. Tokia determinizmo samprata kilo remiantis mechaninio judėjimo tyrinėjimais ir buvo pavadinta griežtuoju arba Laplaso determinizmu. Laplasas rašė:

„Protas, kuriam duotuoju momentu būtų žinomos visos gamtos jėgos, ir kuris būtų pakankamai gilus, kad įstengtų išanalizuoti visus duomenis, viena formule apimtų tiek didžiausių Visatos kūnų, tiek smulkiausių atomų judėjimą; neliktų nieko, kas jam būtų nepasiekiama, ir ateitis, kaip ir praeitis, iškiltų prieš jo žvilgsnį“.

Taigi mechanistinis determinizmas pašalina žmogaus valios laisvę ir jo pastangų ką nors pakeisti beprasmiškumą. Galiausiai tai atveda į fatalizmą, tikėjimą likimu ir išankstinę lemtį. Tai negalėjo sukelti abejonių dėl klasikinio determinizmo.

Tuo tarpu „stochastiniai dėsniai“ pabrėžia spėjamą, tikimybinį išvadų pobūdį. Tačiau jie irgi atspindi tam tikrą reguliarumą gamtoje ir visuomenėje, nors ir neturi būtinumo pobūdžio. Ir reikia pabrėžti, kad jų nustatymui naudojami tik empiriniai duomenys. Stochastiniai dėsniai imti taikyti 19 a. antrojoje pusėje tiriant makroskopinių kūnų, sudarytų iš daugybės mikrodalelių (molekulių, atomų ir pan.) savybes. Kartu mokslininkai laikė, kad tuos dėsnius iš principo įmanoma suvesti į deterministinius makrodalelių sąveikos dėsnius. Kartu jie laikė , kad nors fizikinių matavimų tikslumas dar nėra aukštas, su laiku jis nepaprastai išaugs. Toji viltis dingo, kai atsirado kvantinė mechanika. Ji įrodė, kad mikropasaulio dėsniai yra stochastinio pobūdžio, o kvantinių dydžių matavimo tikslumo turi konkrečią ribą, kurią nustato V. Heizenbergo neapibrėžtumo principas. Pagal šį principą, dviejų susijusių kvantinių-mechaninių dydžių matavimo teorinė riba negali būti mažesnė už Planko konstantą. Pvz., pabandžius labai tiksliai išmatuoti mikrodalelės koordinates, tai atsilieps jos impulso matavimo netikslumui, ir atvirkščiai, impulso matavimo tikslumas atsilieps koordinačių tikslumui.

Šie nauji kvantinės mechanikos atradimai įgalino pripažinti tai, kad ir negyvojoje gamtoje vyrauja ne tik būtinybė ir apibrėžtumas, bet sutinkama ir neapibrėžtinumas bei atsitiktinumas. Kartu jie sukėlė naujas abejones ir iškėlė nemažai pasaulėžiūros klausimų. Jei elementariųjų dalelių, iš kurių sudarytas visas  daiktiškasis pasaulis, yra atsitiktinio pobūdžio, tada reikia pripažinti, kad pasaulyje viešpatauja visiškas atsitiktinumas. O iš čia turi sekti, kad pasaulyje negali būti jokio neapibrėžtumo, pastovumo ir tvarkos. Net pripažinus, kad determinizmas turi vienodas roles, lieka neaišku, kaip jie sąveikauja tarpusavyje. Daugelis tyrinė tojų linko prie minties, kad determinizmas turi viešpatauti prieš atsitiktinumą. Ar ne tuo paaiškinamas O Tofflerio pripažinimas, kad „nepaisant visų atsikalbinėjimų, tarpų ir trūkumų, mechanistinė paradigma ir dabar lieka fizikams atskaitos tašku, ... sudarydama viso mokslo branduolį“. Tendencija pripažinti deterministinius dėsnius buvo tokia gaji, kad paveikė net A. Einšteiną, atsitiktinumą laikiusio iliuzija, į kurią nereikia atsižvelgti griežtame moksle.

Iš filosofinio požiūrio, atsitiktinumo ir būtinumo abipusis sąryšis pirmąkart išanalizuotas dialektinėje vystymosi koncepcijoje, kuri atmetė šių kategorijų priešpriešą. Tačiau jei idealistinėje Hegelio sistemoje kalbama apie jų ryšį kalbama tik kaip mąstymo kategorijų ryšį, tai materialistinėje dialektikoje jis taikomas ir objektyviam, realiam pasauliui. Kadangi marksizmo pradininkai rėmėsi klasikine fizika, tai galėjo neatspindėti jų pažiūroms. K. Marksas, tarkim, dėsnį apibrėžia kaip „vidinį ir privalomą ryšį tarp reiškinių“. Kitur jis rašo apie objektyvius dėsnius, kurie tenkinami su „geležine būtinybe“.

Tačiau filosofinis požiūris į atsitiktinumą, dėl savo bendrumo, negali atskleisti specifinių atsitiktinio ir būtinojo, tikimybės ir determinizmo sąveikos specifinių mechanizmų skirtinguose konkrečiuose vystymosi procesuose. Kiekvieno staigaus mokslinio pažinimo pakilimo metu šių kategorijų veiksmas praturtinimas nauju turiniu. Štai kodėl naujos sinergetikos krypties rezultatai labai įdomūs, nes naujai pažvelgia į tą problemą.

Tapo aišku, kad, esant tam tikroms sąlygoms, neorganinės sistemos turi saviorganizacijos savybę. Tokiomis minimaliomis sąlygomis yra sistemos atvirumas, pakankamas jos nutolimas nuo termodinaminės pusiausvyros taško, katalizatorinių procesų buvimas cheminėse sistemose. Sistemoms sudėtingėjant didėja ir reikalavimai saviorganizacijai. Tad, jei uždaroms sistemoms tvarkančiuoju principu yra L. Bolcmano principas, pagal kurį tokios sistemos evoliucionuoja betvarkės didėjimo kryptimi, tai saviorganizacios principu yra tvarkos per fliuktuacijas atsiradimas. Kai sistemos sąveikoje su aplinka fliuktuacijos sustiprėja, jos palaipsniui išklibina senąją tvarką ir struktūrą. Tačiau galutinis jų poveikio rezultatas nėra vienareikšmiškai apibrėžtas. Ir būtent čia šiuolaikinis požiūris gerokai skiriasi nuo tradicinio. Ir tikrai, kritiniame taške, vadinamame bifurkacijos tašku, turimos bent dvi tolimesnės sistemos evoliucijos galimybės. Kuris kelias bus „pasirinktas“, priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių ir veiksnių, susiformavusių to taško aplinkoje. Todėl sistemos elgsenos tame taške tiksliai nuspėti negalima. Ir kai jau nueinama kuriuo nors keliu, sistemos paklūsta deterministiniams dėsniams iki kito patekimo į bifurkacijos tašką. Taigi, sistemai evoliucionuojant, vyksta periodinė bifurkacijų kaita.

Kitas svarbus poslinkis buvo strateginių žaidimų teorijos susikūrimas. Šie žaidimai iš esmės skiriasi nuo azartinių tuo, kad atsižvelgia į priešininko elgsenos strategiją. Jei pradžioje laikyta, kad priimantis sprendimus asmuo tai daro izoliuotas nuo kitų dalyvių, tai čia ypatingas dėmesys skiriamas kitų žaidėjų sprendimams. Jei viena pusė sieks maksimizuoti savo naudą, tai kita aktyviai tam priešinsis. Tai reiškia, kad maksimalaus laimėjimo siekimas nebus geriausia strategija lyginant su pralaimėjimo vengimu. Todėl protinga susitarti dėl ketinimų ir rinktis variantą, duodantį geriausią pasiekimą iš blogiausių. Tad sprendimų rizika (tarkim, rinkoje) susijusi su kitų dalyvių neapibrėžtumu.

Kai kurie chaoso teorijos šalininkai teigia, kad neapibrėžtumo šaltiniu yra reiškinys, kurį įprasta vadinti netiesiškumu. Aprašant procesus tiesinių lygčių sistemomis, ne tik supaprastinama, bet ir žymiai iškreipiama jų prigimtis. Todėl siūloma naudoti netiesines lygtis. Netiesiškumas rodo, kad pasekmės nėra proporcingos priežastims. Tad prognozių, neatsižvelgiančių į netiesiškumą, negalima laikyti patikimomis. Tačiau netiesiškumo realizacija susijusi su nemažais teoriniais, o dar labiau – su praktiniais sunkumais.

Racionalus pasirinkimas

Pirmasis tirti priklausomybę tarp įvykio tikimybės ir pradinės informacijos kokybės ėmėsi šveicarų matematikas Jakovas Bernulis (1654-1705), šiai problemai skyręs per 20 m. Jis yra garsiojo didžiųjų skaičių dėsnio autoriumi. Tas dėsnis teigia, kad atsitiktinio dydžio vidurkis atliekant didelį bandymų kiekį su didesne tikimybe skirsis nuo tikrojo vidurkio dydžiu, mažesniu nei iš anksto duotu. Pvz., mėtant moneta daugelį kartų, herbo pasirodymų procentas mažai skirsis nuo 50%. Savo neužbaigtame kūrinyje “Ars Conjecturi” J. 

Bernulis ypatingą dėmesį skiria skirtumui, susidarančiam taikant tikimybes azartiniams žaidimams bei realioms, praktiškoms situacijoms. Šansus azartinių žaidimų srityje nesunku paskaičiuoti. O ten, kur laimėjimas priklauso nuo žaidėjų proto skvarbumo ar fizinio vikrumo, būtina papildoma informacija, kuri dažniausiai lieka nežinoma.

Ypač sunku tikimybes taikyti ekonominiuose, socialiniuose ir politiniuose procesuose. Čia reikia ypatingai kruopštaus išankstinio tyrimo. Anot J. Bernulio, jo metodologija prasideda objektyvia faktų analize ir baigiasi prognozavimu naudojant tikimybinius dėsningumus. Tik tada tampa įmanoma jų rezultatus taikyti neapibrėžtumo situacijos analizei bei rizikos valdymo strategijai. Šios strategijos svarbiausiais elementais yra trys pagrindiniai elementai: informacijos pilnumas, bandymų nepriklausomumas ir duomenų matavimo patikimumas. Ir nors rizika nepanaikina galimų nuostolių, vis tik turint pilnesnę informaciją galima padidinti prognozių tikslumą.

Mokslas išvystė racionalistinį sprendimų priėmimo neapibrėžtumo sąlygomis modelį. Jis aprašo protingą individo ar grupės elgesį, užtikrinantį tikslo pasiekimą. Sveiko proto ir intuicijos pakanka paprastiems praktiniams uždaviniams, nereikalaujantiems tikslių paskaičiavimų. To nepakanka sudėtingose situacijose. Tokių modelių prielaidos tirtos jau 17-18 a. Nustatyta, kad rizikingų sprendimų priėmimas priklauso nuo dviejų skirtingų, tačiau susijusių veiksnių. „Por Rojalio logikos“ (1662) autoriai pabrėžė lemiamą tikimybių vaidmenį, o Daniilas Bernulis savo straipsnyje „Naujosios rizikos teorijos išdėstymas“ (1738) ypatingą dėmesį skyrė tam, kad tikimybės žinojimo dar nepakanka priimto sprendimo naudingumo nustatymui. Nors faktai visiems vienodi, nurodė jis, tačiau „naudingumas ... kiekvienu atskiru atveju priklauso nuo vertinimą darančios asmenybės“. Jo nuomone, naudingumo supratimas pasiekiamas intuityviai ir asocijuojamas su nauda, siekimu ir patenkinimu. Tad, jei tikimybę racionalizuoja tikimybė, tai nauda apibrėžia asmenybės motyvaciją. Vėliau tos idėjos išvystytos Antrojo pasaulinio karo metu pasirodžiusioje operacijų teorijoje. Būtent tada JAV ir Anglijos ginkluotose pajėgose buvo įkurtos specialios grupės, ruošusių karinių operacijų atlikimo projektus.

Toliau matematiniai sprendimų priėmimo metodai vystyti Džono von Neimano ir Oskaro Morgenšterno knygoje, skirtoje žaidimų teorijai ir ekonominiam elgesiui (1944). Čia pateikiamos rekomendacijos, kaip racionaliai rinktis esant neapibrėžtumui bei rizikai. Kadangi politinė kova gali būti aprašyta kaip savotiškas žaidimas tarp lyderių, partijų ir koalicijų, tai žaidimų teorijos 6-7-me dešimtm. ima skverbtis ir į politiką.

O subjektyvaus proceso, kaip žmonės faktiškai priima sprendimus neapibrėžtomis aplinkybėmis tyrinėjimu užsiima psichologinė sprendimų priėmimo teorija, iš esmės besiremianti racionaliosios teorijos principais.

Ateities spėjimo sunkumai

Klasikinis mokslas orientavosi į determinizmą. Anot Laplaso, visa paklūsta dėsniams su tokia būtinybe, kaip teka ir leidžiasi saulė. Po šimtmečio Anri Puankarė vėl atkreipė dėmesį, kad kai kurie įvykiai, atrodantys atsitiktiniais, iš tikro tokiais nėra, nes jų priežastys sunkiai pastebimos. Taigi, Laplasas su Puankarė atsitiktinumą laikė mūsų nežinojimo pasekme. Vis tik jie laikė, kad galima nuspėti ateitį, kad ir tikimybiškai.

Tačiau Pirmasis pasaulinis karas bei sekusi 20 a. 4 dešimtm. depresija suklibino tikėjimą apibrėžtumu, ypač ekonomikos, socialinėje bei politikos srityse. Būtent toks apibrėžtumas buvo, atseit, daugelio nelaimių šaltiniu. Todėl imta tirti neapibrėžtumo ir rizikos problemas. Vienu pirmųjų to ėmėsi Čikagos un-to prof. Frankas Naitas (1885-1972, Frank Hyneman Knight), kuris riziką nagrinėjo kaip išmatuojamą neapibrėžtumą, kuris, iš esmės, jau nėra neapibrėžtumu. Jo nuomone, ateities prognozavimas visada lydimas netikėtumo atsiradimu ir todėl išvengti neapibrėžtumo negalima. Juk daugeliu atveju prognozavimas remiasi praeities ekstrapoliacija į ateitį. Tačiau su laiku situacija gali žymiai kisti, nors žmonės apie tai sužino tik vėliau ir todėl prognozės netenka prasmės.

Ekonomistas D.M. Keinsas (1883-1952, John Neville Keynes) irgi kritikavo klasikines ekonomines teorijas. Tačiau jis rizikos nepriešpastatė neapibrėžtumui, nors irgi laikė, kad įvykių praeityje dažnis neužtikrina patikimo pagrindo ateities spėjimams. Jis linko prie minties, kad tai tinka tik gamtos reiškiniams. Todėl bandė prognozuoti remdamasis prielaidomis, todėl kritikavo tikslius tikimybių skaičiavimus. Jie, atseit, taikytini tik atsitiknimumu paremtuose žaidimuose (kauliukai, ruletė, kortos...), tačiau žmonių elgesio prognozėms visai netinka. Siedamas tikimybes su prielaidomis ar hipotezėmis, Keinsas padėjo pagrindus loginei arba induktyviai tikimybei. Savo pagrindines nuostatas išdėstė „Traktate apie tikimybę“ (1921), kuriame aiškiai pabrėžė, kad kad loginė tikimybė arba įsitikinimo laipsnis nėra tapati subjektyviai tikimybei. Tačiau ji tik retais atvejais gali būti tiksliai išmatuotas, daugeliu atvejų ji apibrėžiama tokiais lyginamaisiais terminais kaip „daugiau“, „mažiau“ arba „lygu“. Keinsas nuolat naudoja neapibrėžtumo sąvoką, pvz., neapibrėžta, kokią savo pajamų dalį šeima skiria taupymui ir vartojimui, neapibrėžta, kokį pelną duos investicijos ir pan. Kartu su F. Naitu jis daro išvadą, kad neapibrėžtumo ekonomijoje priežastimi yra pats į ateitį orientuotos ekonominės veiklos procesas. Nėra jokių griežtų prielaidų tikimybės nustatymui, tačiau tai mūsų nedaro aplinkybių vergais. Žmonės visada turi pasirinkimą.