Nepavejami NSO

Visais laikais įvykdavo žmones jaudinančių ir nesuprantamų reiškinių. Ir žmonės tikėjo drakonais ir kitais padarais, nes arba patys kažką panašaus matė, arba girdėjo apie juos iš mačiusiųjų. Šiais laikais drakonais mes jau netikime, tačiau yra kitų nepaaiškinamų dalykų. Kad ir skraidančių lėkščių! Ar jos tikrai egzistuoja ar yra kažkas panašaus į drakonus? Ir kodėl vyriausybės įslaptino visus duomenis apie jas? O kur atsiranda slaptumas, ten gimsta gandai...

Hipotezių iškelta daugybė, iš kurių labiausiai žmonių vaizduotę kaitino nežemiško proto laivai.

Danguje tikrai nutinka keistų dalykų. Šviesa ne visada sklinda tiesiai. Būna baltų debesų, aprėmintų daugiaspalviu rėmu, būna „netikrų“ saulių ir mėnulių, spindinčių abipus tikrųjų, būna raudonų vaivorykščių, kurioje dingusios visos kitos spalvos, ir būna vaivorykščių naktį, ir kartais virš Saulės iškyla ugnies stulpai... Visi tie optiniai reiškiniai neįprasti, tačiau visiškai paaiškinami.

Čia reiktų pabrėžti, kad NSO laikomi objektai nėra vienatipiai. Dieną stebimos „lėkštės“ pasižymi vienomis ypatybėmis, naktį – kitomis. Iš lėktuvo matomas objektas skiriasi nuo matomo nuo žemės paviršiaus.

Mūsų laikų „lėkščių“ epidemija kilo paprastai, be jokios pompastikos. 1947 m. birželio 24 d. biznierius Kenetas Arnoldas skrisdamas savo lėktuvu prie Mount-Reinir kalno pastebėjo virtine skrendančius keistus objektus, kurie buvo „plokšti tarsi keptuvės“ ir „skrido tarsi žąsys virtine, tarsi būtų surištos grandine“. Pranešęs apie tai, ką matė, Arnoldas sukėlė ažiotažą, patraukė visuotinį dėmesį,- ir nors laikraščiai pradžioje bandė pašiepti Arnoldą, pranešimų apie skraidančias lėkštes gausėjimas tapo pagrindine sensacija.

Pats Arnoldas, skausmingai reagavęs į pašaipas, pareiškė: „Tegu mane vadina Einšteinu, Flešu Gordonu ar tiesiog apgaviku, nė minutei nesuabejosiu tuo, ką mačiau. Bet dabar, kad ir ką išvysčiau danguje, kad ir skrendantį dešimties aukštų namą, užsimerksiu ir į tai nekreipsiu jokio dėmesio“.

Arnoldo ir kiti panašiems liudijimams reikėjo oficialaus tyrimo. Ir čia apsireiškia karinės Oro pajėgos, sukurdamos specialią „lėkštės projekto“ komisiją. Konsultantu pakviestas astrofizikas, Ohajo un-to prof. Dž. Alenas Hainekas, savo ataskaitoje teigęs, kad K. Arnoldo matyti objektai nieko bendra neturi nė su vienu žinomu astronominiu reiškiniu. Joje yra ir tokia išvada: „Labai tikėtina, kad pastebėti daiktai skrido viršgarsiniu greičiu, tad yra kokiu nors žinomų lėktuvų tipu“.

Ką matė Arnoldas, neišaiškinta iki šiol. Gal tai meteorai, o gal skrendantys pelikanai? O gal tai visiškai paprastas paaiškinimas, sekantis iš paties Keneto žodžių: „palei pagrindinį kalnagūbrį... skrido... tarsi sukabinta grandine... į lėkštes panašių daiktų virtinė... Jie buvo plokšti tarsi keptuvės ir, tarsi veidrodis, atspindėjo saulės spindulius“.

Buvoję kalnuose turėjo matyti į viršų kylančius sniego kamuolius. Tai dėl palei kalnų gūbrius susidarančių turbulentinių oro srautų. Sūkuriuojantys sniego debesys, tarsi veidrodžiai, atspindi saulės spindulius, o jų virpantys paviršiai sukelia įspūdį, kad kažkokių objektų virtinė skrieja palei kalnagūbrį.

Galimas ir kitas paaiškinimas. Giedrą ramią dieną gali susidaryti vienas ar keli rūko ar dulkių sluoksniai. Toks sluoksnis beveik neregimas, žiūrint iš viršaus ar apačios, tačiau puikiai matomas iš palei jį skrendančio lėktuvo. Esant tam tikroms sąlygoms toks sluoksnis gali atspindėti saulės spindulius. O oro srautai ties dantytais kalnų iškyšuliais galėjo plėšyti tą sluoksnį, sukeldami regėtą efektą. Panašią spėjimą buvo išsakęs ir fizikas Erneras Lidelis, tačiau vienintele priežastimi, kodėl ši versija atmesta buvo tai, kad ji negalėjo paaiškinti Niu Meksikos dykumoje matytų žalių rutulių. Bet juk tai visa kitas reiškinys!

Kaip ir tas, kuris (pagal oficialią Oro pajėgų ataskaitą) „vos po kelių dienų, praėjusių po Arnoldo stebėto reiškinio, virš Boizės, jo gimtojo miesto, buvo pastebėtas pusiau apvalus, prie debesies besiglaudžiantis diskas. Jis buvo sidabriškos spalvos ir spindėjo, tarsi veidrodis, saulės spinduliuose“. Juk tai neabejotinai „netikra“ saulė!

Kai Arnoldo istorija atsirito iki Europos, ji ten sukėlė nemažą nuostabą. Vienas anglų mokslininkas netgi šaipėsi iš amerikiečių, patikėjusių haliucinacija, naivumo. Bet jį apramino, kad tereikia dar truputis laiko, ir rinkoje atsiras nauja rūšis – angliškos lėkštės. Ir tikrai, po kelių savaičių iš Anglijos ir kitų šalių pasipylė pranešimai. Atrodo, kad lėkštės nepaiso valstybių sienų!

O tai, kad jas stebėjo Švedijoje ir Suomijoje, netoli Rytų Europos šalių, sukėlė nerimą valstybiniuose sluoksniuose. Net imtasi specialių priemonių svarbių objektų apsaugai. Juk pranešimai ateidavo net iš rajonų netoli Penemiundės, buvusio vokiečių raketų centro.

Ir sensaciją sukeldavo viskas, - netgi įprastos „krintančios žvaigždės“, meteorai. Tačiau ėmė pasirodyti pranešimų apie švytinčius objektus, naktį skraidančius dykumose. Apie juos nebuvo pilnos informacijos, nes jie buvo greta White Sands bandymų poligono ir Holomepo oro bazės (Niu Meksikos v.), kur buvo bandomos raketos ir valdomi sviediniai. Be to, jie pastebėti ir prie Los-Alamoso, kur buvo branduolinių tyrimų laboratorija.

Vienas pirmųjų pranešimų gautas 1947 m. rugpjūtį, kai du „Besel“ aviakompanijos (Alabamos v.) lakūnai pamatė didelį cigaro formos tamsų kūną, kurio kontūrai gerai matėsi vakarėjančiame danguje. Jei jis nebūtų judėjęs, puikiai galėjo būti palaikytas linziniu debesiu. Bet jis judėjo ir lakūnai vos išvengė susidūrimo su juo. Jiems teko staigiai sukti į šalį – ir tamsus kūnas pralėkė šalimais. Jie dar bandė jį vytis, tačiau greitai atsiliko, nors skrido 175 mylių per valandą greičiu. Po 4 mylių objektas dingo. Savo raporte lakūnai pranešė, kad jis buvo panašus į „S-54, tik buvo be sparnų, be motorų ar kitų matomų variklių; jo paviršius buvo lygus ir aptakus“. Ten yra ir kelios gana būdingos detalės, duodančios raktą galimam paaiškinimui. Viena jų, aišku, cigaro forma. Antra, po kelių valandų „cigaras“ būtų atrodęs kitaip – šviesus tamsiame fone. Iš to galima spėti, kad lakūnai matė miražą. Tiesiog nuostabu, kaip dažnai matomi miražai. Ir jei stebėtojas juda, tai juda ir miražas – tik priešinga kryptimi. Ir jo niekaip nepavysi – jis mažės ir galiausiai išnyks.

1948 m. liepos 23 d. 02:45 keistą objektą netoli Montgomeri (Alabamos v.) sutiko Rytų avialinijų pilotai K.S. Čailzas ir Džonas B. Vitedas. Pro debesų plyšius matėsi Mėnulis, tad buvo gana šviesu. Anot

lakūnų, objektas priminė „besparnį lėktuvą; cigaro formos, apie 100 pėdų ilgiu ir dukart platesnis nei bombonešis B-29; jo paviršiuje nebuvo jokio išsikišimo“.

„Mes jį pamatėme kartu.
- Kas per velniava? – paklausė Čarlzas.
Bet kuriuo atveju daiktas lėkė tiesiai į mus, ir mes staigiai pasukome į kairę. Jis irgi pasuko į kairę ir pralėkė pro mus 700 pėdų dešiniau ir aukščiau mūsų. Tada tasai ‚pilotas‘, tarsi mus pastebėjęs ir panoręs pasislėpti, pakėlė savo laivo priekį, nėrė į debesis ir iš paskos išleido tokį milžinišką liepsnos pliūpsnį, kad mūsų DC-3 net susiūbavo nuo galingo stūmoklinio, o galbūt ir reaktyvinio variklio išmetimo“.

Abiem pilotams pasirodė, kad objektas apšviestas iš vidaus ir dar taip akinamai ryškiai, tarsi ten būtų degęs magnis; šviesa sklido iš kažko panašaus į langą kabinoje.

„Nepastebėjome nė gyvos dvasios. Šone palei visą fiuzeliažą driekėsi ryški tamsiai mėlyna švytinti juosta – taip šviečia dienos šviesos lempos gamyklų cechuose. Liepsnos pliūpsniai buvo rausvai oranžinės spalvos, kraštuose šviesesni nei viduryje“. Jų ilgis siekė 30-50 pėdų, o liepsnos ryškumas padidėjo laivui kylant. Čarlzas laikė, kad to keisto objekto greitis buvo trečdaliu didesnis nei įprastinių reaktyvinių naikintuvų.

Gali būti, kad šis pranešimas galutinai įtikino gyventojus ir Oro pajėgų specialistus, kad „lėkštės“ visiškai materialūs ir kažkieno valdomi skraidantys aparatai. O kadangi prieš valandą liudininkai Robinso bazėje (Džordžijos v.) stebėjo kažkokį „įvairiaspalves liepsnas skleidžiantį“ objektą, susidarė įspūdis, kad kalbama apie tą patį objektą, stebėtą dviejose vietose.

Bet štai po kelių dienų visuose laikraščiuose pasirodė žinutė, kad White Sands poligone buvo paleista raketa, kuri tarsi tapo nevaldoma ir atseit ją galėjo matyti Rytų avialinijų pilotai. Ši versija absoliučiai fantastinė, o vėlesnis tyrimas parodė, kad joje nė žodžio tiesos.

Misteris Tomas Rašas iš Džeksono (Misisipės v.) su žmona pasakojo, kad 1949 m. sausio 1 d., grįždami į Džeksoną lėktuvu, besileidžiant stebėjo panašų „besparnį lėktuvą“, cigaro formos, kuris praskrido prieš juos „500 pėdų atstumu”. Patikrinus paaiškėjo, kad tuo metu tame rajone nebuvo jokio kito lėktuvo.

1951 m. sausio 20 d. Vidurio kontinentinių avialinijų kapitonas Lourensas V. Vinteris pakilo lėktuvu DC-3, kad patikrintų paslaptingą švieselę virš aerouosto, apie kurią pranešė iš valdymo punkto. Staiga švytintis objektas šovė į priekį ir praskrido virš lėktuvo 200 pėdų atstumu. Kitą akimirką nustebęs pilotas išvydo, kaip tas „daikčiukas“ apsisuko ir skrenda lygiagrečiai 200 pėdų atstumu nuo DC-3. Švietė mėnulis ir kapitonas su antruoju pilotu Džeimsu F. Bechmejeriu aiškiai apžiūrėjo cigaro formos objektą, turintį sparnus: „“Apačioje palei fiuzeliažą tįso balta švytinti juosta, tačiau iš tūtos nesimatė jokių liepsnų. Objektas leidosi vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai išnyko“.

Kanados radijo kompanijos Mokomųjų laidų skyriaus viršininkas R.S. Lambertas papasakojo apie nemažai tokių Kanadoje stebėtų objektų. 1951 m. balandžio 12 d. du lakūnai virš Nord-Bay pastebėjo skrendantį šviesiai gintariės spalvos diską, kuris staiga sustingo vietoje, staiga pakeitė kryptį ir išvystęs „siaubingą greitį“, dingo. „Šviesiai gintarinės“ – įsiminkite, prie šito grįšime!

Vienas neįtikėtiniausių ir baisiausių nutikimų įvyko 1948 m. spalio 1 d., kai nacionalinės gvardijos leitenantas Džordžas F. Gormenas pranešė apie susirėmimą su neatpažintu objektu virš Fargo (Šiaurės Dakota), trukusį 27 min. Po įprastinio patrulinio skrydžio naikintuvu F-51 grįždamas ir besileisdamas į bazę, staiga maždaug už kilometro pastebėjo švytintį tašką, kurį palaikė užpakaline šviesa. Jis užklausė valdymo punktą, tačiau jam atsakė, kad greta kitų lėktuvų nėra. Tada pilotas nukreipė naikintuvą link objekto, kad apžiūrėtų jį iš arčiau. Jis pranešė:

Tas daiktas buvo visiškai baltas ir idealiai apvalus, 6-8 colių skersmens ir kraštuose turėjo kažką panašaus į pūkuotą apsiuvą. Jis tai nušvisdavo, tai užgęsdavo. Kai priartėjau, jis staiga įsižiebė lygia ryškia šviesa ir staigiai nėrė į kairinį viražą. Man pasirodė, kad jis pikiruoja į valdymo punktą.
Aš nupikiravau iš paskos, tačiau nesugebėjau jo pavyti. Jis ėmė kilti ir vėl atliko kairinį viražą. Aš staigiai pasukau mašiną ir pabandžiau pavyti jį. Mes au buvome maždaug 7000 pėdų aukštyje. Netikėtai jis staigiai pasuko į dešinę, ir mes lėkėme tiesiai vienas į kitą. Dar akimirka – ir mes būtume susidūrę, tačiau man tapo baisu. Aš nupikiravau, o švytintis objektas praskriejo virš mano galvos maždaug už 500 pėdų. Tada jis spirale pakilo maždaug 1000 pėdų aukštyn, ir aš vėl jį ėmiau persekioti.

Gormenas tęsė susirėmimą, tai vos nesusidurdamas, tai persekiodamas rutulį. Tasai išsisukdavo ir manevravo, kaip patyręs boksininkas. Atrodė, kad jį valdo žmogaus protas, nors, pagal jo dydį, jame negalėjo tilpti gyva būtybė. Bet jį galima buvo aiškinti kaip per atstumą valdomą sviedinį iš aukštai kybančių ir nematomų didelių lėkščių.

Ir tikai, objektas įtikino pilotą, kuris karo metu buvo instruktoriumi ir mokė prancūzų kursantus, kad jį valdo „protas“: „Be to, aš įsitikinęs, kad tasai objektas pakluso inercijos dėsniams,nes greitį pasiekdavo greitai, bet ne akimirksniu ir, nors darė labai staigius posūkius dideliu greičiu, vis tik skrido įprastine kreive“.

Bet rutulys buvo manevringesnis už F-51: „Kai bandžiau pasukti rutuliui iš paskos, aš kaskart prašokdavau pro šalį dėl per didelio greičio. Aš labai sveikas žmogus ir tvirtinu, kad mažai kas iš lakūnų galėtų padaryti tokius staigius viražus tokiu greičiu neprarasdamas sąmonės“.

Oro pajėgų ministerija padarė oficialų pranešimą, kurio prasmę sunku suprasti: „Psichologinis su Gormenu nutikęs atvejis kelia tokį klausimą: ar gali atitinkamos formos ir aerodinaminės konfigūracijos neturintis objektas skristi skirtingais greičiais ir protingai manevruoti?“.

Liudininkas, stebėjęs Gormeno „mūšį“ nuo žemės, pranešė, kad matė šviesą, sklindančią iš kažkokio greitai judančio objekto. Tai dar vienas Gormeno žodžių patvirtinimas. Gaila, kad pranešime nėra svarbių duomenų, galinčių padėti įsigilinti į šią paslaptį.

Tačiau paslaptingo rutulio elgesys gana simptominis. Rausdamasi slaptuose Oro pajėgų archyvuose, komisijos nariai susipažino su medžiaga, kuriose aprašomi labai įdomūs atvejai, nutikę keli metai iki Arnoldo nutikimo. Prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą sąjungininkų lėktuvai dažnai pranešdavo apie kažkokius švytinčius rutulius, lydinčius bombarduoti skrendančius lėktuvus. Vokietijoje ir Japonijoje pastebėti rutuliai tarsi laukdavo pakeleivingo bombonešio, kad prisišlietų prie jo. Ėmus manevruoti, tie rutuliai elgėsi panašiai kaip Gormeno atveju. Lakūnai juos vadino „ugniniais boksininkais“ (daugiau apie juos skaitykite „Fū naikintuvai“).

Oficialus Oro pajėgų ministerijos pranešimas (1949.04.27) skelbia, kad „protingiausia laikyti, kad švytintys objektai pakabinti prie oro balionų ar kokios kitos atramos, kuri nematoma naktį, o jų atliekami sudėtingi manevrai, apie kuriuos praneša liudininkai, yra optine iliuzija“. Gal valdininkai nenorėjo matyti faktų ar patys išsigando. Aiškinimas, kad NSO pririšti prie baliono, pats kvailiausias iš pateiktų. Visi ėmė įtarti, kad čia kažkas ne taip.

Ir po kelių mėnesių pasirodė trys knygos ir visos įrodinėjo nežemišką lėkščių kilmę, pridurdamos, kad ministerija, be savo nekompetencijos, dar ir slepia kai ką.

O Gormenas galbūt buvo arti tiesos, kai sakė, kad rutulį valdo „žmogaus protas“. Bet tai buvo jo paties protas. O paslaptingas objektas tebuvo tolimas šviesos šaltinis, atsispindintis oro verpetuose virš lėktuvo sparno. Juk ne veltui pranešimų apie „ugninius boksininkus“ pasirodė į karo pabaigą, kai daugiau lėktuvų buvo gavę pažeidimus oro mūšiuose ir nuo zenitinių sviedinių. Taisymai korpuse ne visada buvo padaryti kokybiškai ir virš jų susidarydavo turbulencinės oro srovės. Verpeto atspindimasis pajėgumas didėja jame susidarius rūkui ar ledo kristalams – ir tada atrodo, kad švytintis rutulys seka lėktuvą. Tokie rutuliai susidaro tik esant tam tikroms aplinkybėms ir tiek reti, kad sunku nustatyti visas reikalingas sąlygas.

Po Arnoldo nutikimo pranešimų skaičius labai išaugo, tačiau metams besibaigiant jų beveik neliko, ir matyt, apie „lėkštes“ būtų visai užmiršę, jei ne 1948 m. sausio 7 d. tragedija. Godmeno bazėje, Netoli Fort-Nokso (Kentukio v.) danguje pastebėtas nežinomas objektas, forma primenantis „ledų rutuliuką su raudona viršūnėle“. Jį matė keli liudininkai, tiek kariškiai, tiek civiliai. Budintis Godmenas įsakė kilti 4-iems naikintuvams F-51, kad ištirtų reiškinį. Oficialus Oro pajėgų pranešimas skelbia:

 „Trys lėktuvai prisiartino prie objekto ir pranešė, kad jis metalinis ir ‚didelio dydžio‘. Vienas lakūnų pasakė, kad jis ‚apvalus tarsi ašara ir kartais atrodo kaip beveik skystas‘.
Grandies vadas kapitonas Tomas F. Mantelas susisiekė su valdymo punktu ir raportavo, kad objektas juda dukart lėčiau nei jo lėktuvas ir yra tiesiai virš jo.
‚Einu į suartėjimą, kad geriau apžiūrėčiau, - pranešė kapitonas Mantelas. – Jis tiesiai prieš mane ir kaip anksčiau skrenda dukart lėčiau nei aš... Tas daiktelis pagal išvaizdą metalinis ir didelio dydžio. Dabar jis kyla ir skrenda tokiu greičiu kaip aš... t.y. 360 mylių per valandą, - raportuoja kapitonas Mantelas iš savo F-51. – Pakilsiu iki 20 000 pėdų aukščio ir, jei nesugebėsiu suartėti, nutrauksiu persekiojimą‘.
Buvo 15 val. 15 min.
Ryšis su kapitonu Mantelu nutrūko“.

Po kelių valandų jo kūnas rastas tarp lėktuvo nuolaužų prie Fort-Nokso.
5 min. po Mantelo dingimo, kiti du lėktuvai grįžo į Godmeno bazę. O dar po kelių vienas jų atnaujino paieškas... Jis nuskrido 100 mylių į pietus 33000 pėdų aukštyje, ... tačiau nieko neaptiko.
Tolimesnis tyrimas parodė, kad 20 tūkst. pėdų aukštyje Mantelas, matyt, neteko sąmonės dėl deguonies trūkumo ir mirė uždusęs anksčiau, nei jo lėktuvas trenkėsi į žemę.

Uvo išsakytas spėjimas, kad tuo paslaptingu objektu buvo Venera. Tačiau patikrinus paaiškėjo, kad Veneros pakilimo laipsnis ir azimutas nesutampa su to objekto duomenimis.

[ JAV vakaruose oras toks švarus, kad net dieną galima pamatyti Venerą. O kai ji matoma pro plaukiančius plunksninius debesis, gali susidaryti įspūdis, kad tai kažkoks judantis objektas. Pasakojama, kad 1945 m. atsakingi už Los Alabamos laboratorijos saugumą, netgi bandė ją nušauti iš pabūklų. ]

Tas objektas iki šiol likęs „neatpažintu“. O kadangi Oro pajėgos ne daug ką paaiškino, žmonių vaizduotė siautėjo. Pasklido gandai, kad Mantelo lėktuvas vos nesubyrėjo ore, o jis pats buvęs „suvarpytas kulkų“.

Tą pačią dieną, maždaug po 2 val., Lokbordo bazėje Kolumbuse (Ohajo v.) keli žmonės stebėjo neįprastą dangaus reiškinį. Anot jų, tai buvo „apvalus arba ovalo formos daiktas, stambesnis už C-47 lėktuvą, skridęs horizontaliai didesniu nei 500 mylių per valandą greičiu“. Per 20 min. jie stebėjo tą objektą iš Lokbordo stebėjimo bokšto. Liudininkai teigia, kad jsi skleidė šviesą nuo baltos iki gintarinės ir paskui jį, tarsi motoro išmetamosios dujos, tįso gintarinis pėdsakas, kuris buvo 5 kartus ilgesnis už jį. Jis judėjo tarsi liftas – aukštyn-žemyn – ir kartą, atrodo, palietė žemę. Visa tai vyko be garso. Tada objektas buvo matomas blogiau ir netrukus išnyko už horizonto.

Čia reikia atkreipti dėmesį, kad reiškinys vyko prieš saulėlydį ir truko kelias minutes po jo. Ir lengva paskaičiuoti, kad jis per 20 min. turėjo nuskristi apie 170 mylių. Tai kodėl jis taip ilgai liko žmonių akiratyje

Atskleisti Mantelo paslaptį gali padėti objekto spalva ir forma: „ledų rutuliukas su raudona viršūnėle“. Svarbi ir dangaus spalva, ypač 3 val po vidurdienio. Besileisdama Saulė nurausvina debesis įvairiais raudonio atspalviais, bet mokslininkui raudona spalva žiemą po vidurdienio gali reikšti tik viena – „netikrą“ saulę, kurią sukelia ledo kristalai plunksniniuose debesyse, plaukiančiuose Mantelo lėktuvui nepasiekiamame aukštyje. Tad jis ir negalėjo prie jos priartėti – tai tas pat, kaip bandyti pasiekti vaivorykštę.

Nors pirmos skraidančios lėkštės aptiktos stebint ore, betruko pasipilti pranešimų apie stebėjimus nuo žemės. Jau tą pačią dieną, kai Arnoldas matė savo „keptuves“, Donaldas S. Vaithedas, Aidaho valstijos gubernatoriaus padėjėjas, vakaruose matė kažką panašaus į kometą. Atrodė, kad objektas nejudėdamas kybo ore gana žemai virš horizonto. Neaišku, ar tai buvo „lėkštė“, ar, kaip tvirtina Dž.A. Hainekas, „pro plunksninius debesis prasišviečiantis Saturnas arba Merkurijus“...

Ir dar tądien Fredas M. Džonsonas, geologas iš Portlando, pranešė, kad būdamas mylios aukštyje Oregonos Kaskadų kalnuose pastebėjo „danguje kažkokį keistą objektą“. Įsižiūrėjęs, jis pamatė pustuzinį diskų, po 30 pėdų skersmens. Jis minutę sekė juso per savo teleskopą, kol jie „skraidė atgal ir pirmyn, nušviest Saulės spindulių“. Per teleskopą matėsi, kad jie turi uodegos atramą, o skraidė be garso, nesilaikydami jokios rikiuotės. Yra viena nežymi detalė, išskirianti jo pranešimą iš vėlesnių. Jis paminėjo, kad visą laiką, kol stebėjo diskus, jo komposo rodyklėlė „kaip pašėlusi blaškėsi į šalis“. Vis tik tikėtiniausiu to reiškinio paaiškinimu gali būti šviesos atspindžiai nuo debesų. O magnetinio lauko svyravimai tuo metu galėjo būti paprastu sutapimu. Bet tas paminėjimas „prilipo“ lėkštėms.

NSO virš miško. Dėmesį patraukia „nešiuolaikinė“ forma

Nuo tada žmonės sužiuro į dangų ir jame sujudo visų spalvų lėkštės. Kalifornijos Oro pajėgų bandomosios bazės karininkai pareiškė, kad matė 300 mylių per valandą greičiu praskriejančią diskų grupę. Portlando (Oregonos v.) policininkas pastebėjo diskus, panašius į „automobilių ratų blizgančius chromuotus diskus“, kurie „blaškėsi po dangų, dingdavo ir vėl atsirasdavo“.

Kartais, ypač stebimi dieną, NSO buvo lengvai supainiojami su aitvarais, meteorologiniais balionais, debesimis ar lėktuvais. Pamokantis šis atvejis. „General electric“ darbuotojas dr. Vinsentas Šeferis iš Skenektadi (Niujorko v.) rašė: „Prieš kelis mėnesius vienas vaikinų mūsų meteorologiniame punkte pašaukė mane pažiūrėti į kažkokį neįprastą daiktą, plevenantį virš debesų sluoksnio. Atrodė, kad jis kažkaip keistai manevruoja ore. Per teleskopą mes pamatėme, kad tai didelis popieriaus lapas, besisukantis kylančio oro sraute; jis į mus pasisukdavo tai šonu, tai priekiu. Kol aš jį stebėjau, jis netikėtai dingo debesyje 5000 pėdų aukštyje. Jei mes nebūtumėm kruopščiai tai patikrinę, matyt, būtume pridėję dar vieną lėkštę ir be to išsipūtusią karinių Oro pajėgų kartoteką“.

Be įprastinių meteorologinių balionų, mokslininkai, pirmiausia fizikai ir atmosferos tyrėjai, naudoja ir stambius skyhooks balionus, galinčius sunkius prietaisus iškelti į didelį aukštį. Toks balionas, 1950 m. birželio 29 d. pasirodęs virš Denverio (Kolorado v.), sukėlė ilgas šnekas apie lėkštes. Bet jis nuskrido į vakarus ir virš Klimakso jį per teleskopą nufotografavo aukštuminės observatorijos darbuotojas V. Rėjus Alenas. Nuotrauką paskelbus Denverio laikraščiuose, kalbos apie lėkštes iškart liovėsi.

Vienas nepaprastas reiškinys stebėtas 1947 m. liepos 10 d. Niu Meksiko valstijos pietuose. Vienas astronomas savo mašina važiavo į vakarus, buvo maždaug 16:50. Automobilis buvo apšviestas saulės, tačiau dangų priekyje dengė debesys. Netikėtai debesyse pasirodė blizgantis gelsvokas ovalinis diskas. Bandydamas nustatyti atstumą iki jo, astronomas pastebėjo, kad diskas nežymiai siūbuoja palei horizontą 1-2^o aukštyje. Diskas judėjo be garso ir po savęs nepalikdavo nei išmetamųjų dujų, nei pėdsako, pagal kuriuos būtų galima pasekti jo kelią. Atrodė, kad tai savaime švytintis kūnas. Tai vienas iš daugelio atvejų, kuriuos aprašė „Life“ žurnalas 1952 m. balandžio 7 d. numeryje. Astronomas padarė išvadą, kad diskas yra 200 pėdų ilgio ir skrenda 150 mylių per valandą greičiu, o kylant ar leidžiantis jo greitis siekė 750 mylių per valandą. Jis manė, kad negalėjo apsirikti daugiau nei 25%.

Spėjant iš aprašymo, tai galėjo būti horizontalus miražas, galbūt net koks nors saulėje spindintis debesis, kurio nesimatė, nes jį dengė kiti, tamsesni debesys. Objekto judėjimą galima aiškinti tuo, kad judėjo pats miražo šaltinis.

1951 m. vienas turistas iš Kolorado patyrė gana nemalonų nutikimą. Giedrą vasaros dieną jis prigulė prie laužo, stebėdamas, kaip dūmų srovelė tingiai kyla į viršų, o tada pasklinda horizontaliu sluoksniu 10-12 pėdų aukštyje. Netikėtai prieš jį pasirodė pamėkliškas objektas, panašus į švytintį rutulį. Jis aiškiai matė jo kontūrus medžių kitoje laužo pusėje fone. Ir atrodė, kad objektas skaidrus, nes per jį jis įžiūrėjo mišką. Tada atsirado antrasis objektas. Baisiai persigandęs turistas buvo belėkęs tolyn, tačiau pamėklės staiga pranyko. Jis greitai užbėgo kalvos šlaitu, tačiau „lėkščių“ taip ir nepamatė.

Tai irgi galėjo būti šviesaus debesies ar Saulės miražas derinyje su atspindžiu nuo dūmų sluoksnio. Tam sąlygos buvo idealios.

Tačiau yra dar vienas lėkščių tipas. Keli aukšto rango Oro pajėgų karininkai dalyvavo naujo slapto lėktuvo išbandyme. Po bandymų lėktuvas leidosi – ir tada nutiko kažkas neįprasta. Nuo tos didelės mašinos „pilvo“ atsiskyrė maža tamsi lėkštelė, kuri ėmė kristi žemyn, o tada dideliu greičiu nuskrido nežinia į kur, matyt su savimi nusinešdama ir paslaptis, kurias lėkštės keleiviai spėjo sužinoti, kol buvo po lėktuvu. Galbūt tai, pasikartojęs kelis kartus, tapo priežastimi, privertusias valdžia imtis saugumo. Vis tik minėtą reiškinį lengva paaiškinti – paslaptingas objektas buvo paties lėktuvo miražas. Įdomu tai, kad jūrų pajėgų karininkams tai nepadarė jokio įspūdžio, nes jie pripratę prie įvairių miražų.

Dar vienas „Life“ aprašytas 1952 m. vasario 18 d. ryte 6:45. Vienas fotografas, sustojęs sankryžoje dėl užsidegusios raudonos šviesos, danguje pastebėjo du ryškius objektus, kurie tarsi „pleveno virš Tjero kanjono“. Jie buvo šviesiai žydros spalvos, o vienas turėjo „pipiro ankšties“ formą. Fotografas primetė, kad objektai yra už 20 mylių, o jų skersmuo apie 136 pėdos. Nors „Life“ tvirtina, kad tai nutiko prieš pat patekant saulei, iš tikro jie atsirado beveik saulės patekėjimo momentu. Bet kuriam astronomui aišku, kad tuos objektus nušvietė tekanti saulė.

Dar viena „Life“ aprašyta lėkštė „pasireiškė“ 1949 m. balandžio 24 d., kai keli specialistai rengėsi paleisti zondą. Pradžioje jie paleido nedidelį meteorologinį balioną, kad nustatytų vėjo kryptį ir greitį, bei

patikrintų kitus duomenis. Čarlzas V. Muras jaunesnysis jį stebėjo per teodolitą, kuriuo topografas matavo pakilimo virš horizonto kampą ir pakilimo aukštį. Kai jis pakėlė galvą, kad pažiūrėtų į balioną, staiga pamatė baltą ovalinį objektą, visai nepanašų į rutulį ir esantį gerokai aukščiau jo. Vėl pažvelgęs pro teodolitą, Muras puikiai apžiūrėjo tą paslaptingą objektą, forma primenantį baltą aerostatą, kuris greitai keitė savo padėtį danguje.  Beveik minutę jis krito dideliu greičiu, o tada staigiai pakeitė kryptį, nulėkė aukštyn ir kelias sekundes dingo iš akiračio. Muras su kolegomis primetė, kad jis randasi 11 mylių aukštyje, yra 100 pėdų ilgio ir juda 7 mylių per sekundę greičiu.

Greičiausia ir čia buvo miražas, susijęs su ore susidariusia savotiška linze, per kurią Muras matė iškreiptą baliono vaizdą.

Naktį matytuose NSO dominuoja šviesiai gintarinė spalva. Kartais pranešta apie rausvokus iš tūtos sklindančius liepsnos liežuvius. O kituose pranešama apie „elektrinę“ spalvą, ypač viršutiniame paviršiuje. Ir nebūtinai visos lėkštės lekia baisiais greičiais. Štai 1948 m. vasaros naktį lėkščių grupė beveik valandą sklandė virš Rozvelo (Niu Meksiko v.) – tai stebėjo daug liudininkų. Anot jų, jos priminė „blizgančius geltonus muilo burbulus“. Ir tikrai, neretai NSO danguje elgiasi tarsi muilo burbulai.

Nors retai pranešamas apie kokias nors vidines NSO ypatybes, kartais paminima, kad lėkščių paviršius apšviestas nelygiai, tamsios sritys eina pakaitom su šviesiomis. Lakiai vaizduotei gali pasirodyti, kad NSO turi langus.

„Life“ rašė ir apie NSO grupes. Pirmąkart tokia grupė pastebėta 1951 m. rugpjūčio 25 d. Laboke (Teksaso v.) ir ją buvo galima stebėti kelias naktis iš eilės. Trys Teksaso un-to profesoriai, stovėdami greta vienu metu pamatė, kaip netvarkinga šviesų grupė be garso nuskrido dangumi. Po kelių dienų vienas 18-metis studentas nufotografavo V raidės forma skrendančius objektus. Tai sukelia papildomų klausimų. Jei kūnai skrido taip greit, kaip buvo sakoma, jų būtų nepavykę nufotografuoti paprastu fotoaparatu (prisiminkime, kelinti tai buvo metai) – bet greičiai abiem atvejais galėjo būti skirtingi.

Gali būti, kad šį reiškinį sukėlė šviesos atspindžiai nuo plono banguoto rūko juostos, esančios tiesiai virš stebėtojo galvos. Šviesos šaltiniu galėjo būti tolumoje ar arti esanti namų grupė, gatvės žibintų eilė ar automobilių žibintai. Tai panašu ir į atvejį su Plutono atradėju K.V. Tombou (žr. „Skraidantys langai“).