Protą ir kūną žeidžiančios melagystės

Kiškis vasaromis būna rudas, o žiemomis baltas – kailį keičia, kad apgautų vilką. Apgavystės nesvetimos visai gyvajai gamtai, tad nenuostabu, jog meluoja ir žmogus. Įvairių tyrimų duomenimis, (ne)sąmoningai faktus suaugęs asmuo iškraipo nuo 3 iki kelių dešimčių kartų per dieną. Ir nors kaskart melui randama daugybė pateisinimų, tačiau jis neišnyksta be pėdsako. Deja, netiesos sakymo pasekmės beveik nepastebimos iki kol būna per vėlu.

Bendravimo įrankis ar nuodėmė?

Manipuliacija elgesiu ir jausmais, tikrovės imitacija bei gudravimas yra pačios gamtos sukurtas mechanizmas, leidžiantis individui pasiekti savo tikslų ar išvengti gresiančių nemalonumų. Psichologai pripažįsta, kad dažniausiai melo griebiamasi norint išsisukti iš nemalonios padėties. Nors melagystės ar tikrovės pagražinimas pripažįstamas kaip beveik neišvengiamas bendravimo įrankis, tačiau po siekiu išsisukti nuo tiesos sakymo dažnai glūdi didesnės problemos. Kartais melas iš tiesų ištariamas norint paguosti, pamaloninti ar neįžeisti kito. Visgi dažniau melagystes pasitelkia tie, kurie trokšta būti pranašesni, juk tai suteikia savotiškos galios prieš tą, kuriam meluojama. O galią ir pranašumą mėgsta visi be išimties. Tik psichologai tikina, kad šių dalykų siekti meluojant gali būti ne tik žalinga, bet ir pražūtinga. Mat lengva patikėti posakio „melas neegzistuoja, yra tik įvairios tiesos formos“ teisingumu. Nykstant ribai tarp melo ir tiesos, kyla noras savanaudiškai interpretuoti tikrovę. O žmogaus smegenys tokiems triukams ir žaidimams yra nepaprastai imlios. Tad nuolat meluojant nesudėtinga pačiam atsidurti kreivų veidrodžių karalystėje. Tuomet tiek save, tiek aplinkinį pasaulį žmogus pradeda suvokti kitaip nei byloja realūs faktai. Taip netgi gali išsivysti Narcizo kompleksas. Žmonės, kurie problemas linksta spręsti pasitelkę bet kokios rūšies melą (net ir nekaltą), dažniau susiduria su romantinių ar profesinių santykių problemomis. Jie rečiau būna patenkinti gyvenimu, mat pradeda slėgti pasąmoninga kaltė. Turbūt ne be priežasties melas įrašytas į didžiųjų nuodėmių sąrašą. Jis iš tiesų žaloja jausmus, protą ir sielą.

Viskas prasideda nuo minties

Tuo, ką apie melą bei melagystes sako psichologai bei dvasininkai, neabejoja ir ezoterikai. Bioenergetikai tikina, kad egzistuoja savotiška apgavystės anatomija, kuri susijusi ne tik su paties žmogaus ketinimu sumeluoti, tačiau ir biolauko pažeidimais. Bioenergetinė harmonija, pasak specialistų, suardoma tuomet, kai žmogaus mintys būna nešvarios. O šios nedoros / nešvarios mintys beveik visose filosofinėse sistemose yra tapačios. Tai noras turėti daugiau materialių gėrybių, primesti savo valią kitiems, patenkinti pirminius instinktus. Jeigu tokie troškimai užima didžiąją dalį sąmonės turinio, mintys neišvengiamai sužadina jausmus. Sudirgintas jausminis lygmuo tarsi išjudina kūną ir paskatina veikti. Tuomet žmogui būna itin sunku atsispirti pagundai gudrauti, šmeižti, juodinti ar apkalbėti. Dalis ezoterikų dėl polinkio meluoti kaltina vadinamuosius energetinius parazitus, mintančius nešvaria ir nedarnia žmogaus energija. Kiti ragina ieškoti melo ištakų savyje. Juk būtent nepatenkinti troškimai paskatina elgtis nesąžiningai. Tad itin svarbu šiuos norus identifikuoti ir atidžiai bei sąmoningai įvertinti. Galiausiai atsikratyti tų, kurių neįmanoma patenkinti elgiantis sąžiningai. Kodėl tai taip svarbu, atsako Rytų medicinos praktikai.

Jie melą sieja su alkoholizmu, grybeliniais susirgimais ir silpna imunine sistema. Melagiai ilgainiui gali susirgti artritu, kasos uždegimu. O tie, kurie sakydami netiesą išprovokuoja konfliktus, rizikuoja pakenkti skydliaukei. Įdomiausia tai, kad apie panašų melo, kaltės ir kitų iš netiesos kildinamų psichosomatinių susirgimų ryšį kalba ir šiuolaikiniai mokslininkai. Jų teigimu, kaltę dėl melo (nebūtinai sąmoningai) žmogus jaučia 14–48 valandas. Ir ši emocija skatina hormonų, neigiamai veikiančių imuninę bei virškinimo sistemas, išskyrimą.

Sąžiningo gyvenimo sunkumai

Atrodo, jog žinant, kaip greitai ir lengvai melagystės gali sužeisti melagio protą ir kūną, burna pati turėtų užsiverti vos panorus ištarti neteisingus žodžius. Deja, ne viskas taip paprasta. Pasak psichologų, pasaulyje nėra nė vieno visiškai sąžiningo žmogaus. Ir tai lemia ne prigimtis, o veikiau vaikystėje įdiegtos mandagumo normos, išgyventa intensyvi bausmės baimė ar tiesiog modernus gyvenimo būdas. Juk šiuolaikiniame pasaulyje įprasta stengtis pasirodyti geresniam nei esi iš tiesų. Yra ir patologinių melagių. Jų vertybės iškreiptos. Tokie asmenys gyvena pagal principą „žmogus žmogui – vilkas“, o to palydovas melas yra vienas iš būdų kovoti su kitais žmonėmis. Artistiškos, teatrališkos asmenybės taip pat neišvengia melo – meluoja norėdamos įsiteikti, gauti trokštamą dėmesį ir taip sukurti sau tinkamą aplinką, santykius. Štai indiškoje filosofijoje, t. y. tantriniame hinduizme, išlikti sąžiningam gali būti sunku, jeigu penktoji čakra (esanti gerklės duobutėje) yra pažeista. Višudha čakra siejama su vibracijomis, tad ir su garsais, kalbėjimu. Kaip kaklas sujungia galvą su kūnu, taip ir gerklės čakra tarsi tiltas jungia idėjas su fizine jų išraiška fiziniame lygmenyje. Tad nestebina, jog šios čakros pusiausvyra lemia tai, ar žmogus yra nuoširdus. Jeigu žmogus šią čakrą slopina, ilgai neišsako minčių, jam stinga saviraiškos laisvės, ilgainiui ji užsidaro ir tuomet viskas, kas negali ištrūkti iš burnos, yra melagystės – nedarnios ir neteisingos vibracijos. Taip pat išlikti sąžiningam sau ir pasauliui būna itin sunku tiems, kurie turi paslapčių, priklausomybių ar daro nusižengimus.

Kaip apsivalyti nuo melagysčių?

Melas tuo ir pavojingas, kad viena nedidelė melagystė apauga dešimtimis kitų. O tuomet jau beveik neįmanoma melo atsikratyti. Tad, kaip sako psichologai, geriausias būdas atsikratyti įpročio meluoti yra prevencija. Visų pirma, jie siūlo atlikti nedidelę savianalizę – stebėti savo emocijas. Jeigu apėmus baimei, nepatogumui ar susijaudinimui pirmiausia kyla mintis šių emocijų atsikratyti meluojant, derėtų suklusti. Mat tokia mintis į galvą šauna tuomet, kai melas jau tapęs automatine psichikos reakcija. Įprastai tokia reakcija susiformuoja, kai žmogus nepasitiki savimi ir nemoka spręsti konfliktų. Atradus priežastis, kodėl kyla poreikis sakyti netiesą, tampa lengviau melo atsisakyti. Pradėti rekomenduojama nuo melo abstinencijos. Vadinasi, tais atvejais, kai nesinori sakyti tiesos, geriau tylėti ir nesakyti nieko. Ilgainiui protas išmoksta sulaikyti neteisingus žodžius. Kitas svarbus žingsnis – tiesos treniruotės. Galima nustatyti tikslą kasdien pasakyti po vieną visiškai sąžiningą faktą apie save. Tai gali būti smulkmena apie tai, kiek šaukštelių cukraus dedama į kavą, arba atviras prisipažinimas apie jausmus partneriui. Svarbu prisiminti, kad bet koks naujas įprotis susiformuoja per 28–60 dienų. Tad svarbu nenuleisti rankų, o kelyje į tiesą suklupus, nepatingėti visko pradėti iš naujo.

Ezoterikai siūlo atlikti apsivalymo praktikas. Tam geriausiai tinka 19 Mėnulio kalendoriaus diena, kurią globoja voro (voratinklio) simbolis. Ryte tinka išvalyti namus su žvake ir druska. Taip atsikratoma visos nešvarios informacijos ir energijos. Tinka badauti ir nušveisti kūną druska, apsiprausti vėsiu vandeniu. Tai atgailavimas, kuris padeda atsikratyti melo, svetimų minčių ir iliuzijų. Tokį ritualą derėtų atlikti kiekvieną mėnesį, tuomet melo energija kaupsis lėčiau.

Įdomu

• Pietų Kalifornijos (JAV) psichologijos universiteto tyrėjai tikina, kad žmonės, kurių smegenyse yra 22–26 % daugiau baltosios medžiagos, potencialiai gali tapti patologiniais melagiais. Tokiems žmonėms melas – įgimta bendravimo forma.
• Vienas dažniausiai kartojamų mitų apie melavimą – melagį galima atpažinti iš akių. Tikima, neva netiesą sakantis žmogus nesąmoningai nusuka akis į šoną. Tačiau dar 2012 m. tarptautinė mokslininkų komanda atliko seriją tarpusavyje susijusių eksperimentų su savanoriais ir išsiaiškino, jog akių judesiai nėra susiję su melu.
• Melagį nesudėtinga pagauti greitai pakeitus pokalbio temą, o tuomet vėl grįžus prie dominančio klausimo. Smegenyse už vaizduotę ir atsiminimus atsakingi smegenų centrai yra nutolę, todėl, tikėtina, kad sutrikdytas melagis greitai pames savo austą melo giją. Taip pat tyrėjai nustatė, jog tik 1 žmogus iš 10 sugeba įtikinamai pakartoti melą arba papasakoti melagingą istoriją nuo pabaigos iki pradžios.
• Pasaulyje daugėja melo, mat auga žmonių karta, kuri išmoksta vengti realybės, o nuo nemalonių emocijų ginasi melu. Apie tai, kad realybės pagražinimas ir net melas tampa socialiai priimtinu elgesiu, skelbia ir 2014 m. atliktų tyrimų duomenys. Tik 5 % britų mano, kad melas nepriimtinas jokiomis aplinkybėmis. Kiek daugiau nei pusė apklausose dalyvavusių žmonių tikina dažnai pateikiantys faktus taip, kad situacija taptų jiems palanki, o 30 % visiškai pritaria nekaltam melui.
• Pasak mokslininkų, daugiausia melagysčių pasakoma sausį. Tai susiję su praėjusiomis šventėmis: meluojama apie dovanas, savijautą ir šventinių pažadų tesėjimą. Tad laukiant didžiųjų metų pabaigos švenčių pravartu ne tik apsivalyti, bet ir mokytis tiesos sakymo.

Šaltinis: priekavos.lt