Nesisveikindamas be jokios priežasties asmuo siunčia mums žinutę

Sąmoningai nesisveikindamas žmogus nori mus įskaudinti, išprovokuoti, pažeminti kieno nors akivaizdoje. Tarkime, kad primintų mums apie mūsų klaidas. Arba norėdami pabrėžti savo pranašumą...

Nesijaudinkite...

Sąmoningai nepasisveikindamas be jokios priežasties asmuo nori mums perduoti žinutę. Kad mus įskaudintų, išprovokuotų, pažemintų kieno nors akivaizdoje. Kad primintume savo kaltę, tarkime. Arba norėdami pabrėžti savo pranašumą.

Žygeiviai turi taisyklę: reikia pasisveikinti su kiekvienu, kurį sutinki kelyje. Tai rodo draugiškus ketinimus ir priešiškumo nebuvimą. "Mes nesame priešai, mes esame draugai!" - štai ką reiškia šis pasisveikinimas. Tai taisyklė, kurios reikia laikytis stovyklaujant.

Ir viena maloni moteris man pasakė, kad kolegė darbe su ja nesisveikina. Ši kolegė užima šiek tiek aukštesnes pareigas ir turi šiek tiek daugiau įtakos, todėl į pasisveikinimą ji arba atsainiai linkteli galva, arba tyliai nueina, nors puikiai girdi pasisveikinimą. Atrodo, kad tai smulkmena, ar ne? Tačiau kiekvieną kartą po to gerai nusiteikusi moteris jausdavosi kažkaip pažeminta ir kažkaip nejaukiai. Ir ji ėmė sukti galvą: ar turėtų nustoti sveikintis? Tiesiog praeiti pro šalį? Ar vis pasisveikinti? Arba tiesiai paklauskite: "Kodėl man neatsakote?" Šios mintys užnuodijo gero žmogaus gyvenimą. Ji susinervino ir nenoromis nuėjo į darbą... Ką daryti? Kodėl kolega taip elgiasi?

Žinote, jei mano tėvas nustotų eiti į darbą, nes jo tyčia nepasveikino arba pasisveikino arogantiškai, nenoriai, tai būtų neteisinga. Jei jis susimąstytų, kodėl jį pasveikino sausai arba tyliai, tai įrodytų, kad jis netinkamas šiam darbui. Nes mano tėtis vadovavo psichiatrijos klinikai. Jis buvo gydytojas psichiatras. Jis buvo gerai išauklėtas žmogus, visada pirmiausia pasisveikindavo, net su tais, kurie nekreipdavo dėmesio į jo pasisveikinimą. Juk pacientai yra psichikos ligoniai. Ir jie turi savų priežasčių neatsakyti arba atsakyti itin arogantiškai, tai priklauso nuo diagnozės. Jei tai didybės iliuzijos, jie gali nereaguoti į pasisveikinimą. Arba jei tai persekiojimo manija... Svarbiausia, kad gydytojas būtų gerai nusiteikęs ir mandagus, tiesa? Jis ateina į palatą ir mandagiai pasisveikina su pacientais.

Tai papasakojau vienam savo pažįstamam kaip pavyzdį. Nesvarbu, ką žmogus turi savo galvoje ar koks jo auklėjimas. Jis turi teisę atsakyti į sveikinimą taip, kaip nori: atsakyti arba neatsakyti. Jei jis sąmoningai neatsako, tai jo paties reikalas. Nuo mūsų priklauso, ar išlaikysime oficialų mandagumą. Žinoma, nebent mes nuspręstume nesisveikinti. Gerai išauklėtam žmogui nelengva pakeisti savo elgesį. Jei buvome išmokyti pasisveikinti, jei esame įpratę būti mandagūs ir laikytis etiketo, pasisveikinsime. Tačiau leiskite kitam asmeniui reaguoti taip, kaip jis nori. Jei esame įpratę naudoti šakutę, ją ir naudosime. Kiti gali valgyti rankomis arba gurkšnoti iš lovio burna - tai jų teisė. Nemalonu, bet teisė.

Sąmoningai be jokios priežasties nesisveikindamas jis nori mums pasiųsti žinutę. Kad mus įskaudintų, išprovokuotų, pažemintų kieno nors akivaizdoje. Kad primintume savo kaltę, tarkime. Arba norėdamas pabrėžti savo pranašumą. Nesvarbu, ko jis nori - svarbiausia, kad žygio kelyje jis demonstruoja nedraugiškus ketinimus. Bent jau ignoruoja mus. Bet tai jo paties reikalas. Svarbu, kaip elgiamės. Svarbu, ar mes atitinkame save. Įdomu tai, kad vienu atveju kaimynas neatsakė į pasisveikinimą. Žmonės vis su ja sveikinosi. Pabaigoje ji manęs tiesiai paklausė: "Nesisveikink su manimi! Aš su tokiais žmonėmis nesisveikinu! Ji turėjo kažkokių pretenzijų ir atsisakė apie tai kalbėti. Turėtumėte patys atspėti, - pasakė ji!

Mandagūs kaimynai gūžtelėjo pečiais ir nustojo sveikintis. Jų buvo paprašyta to nedaryti. Buvo nemandagu to nedaryti! O kaimynė norėjo skandalo, konflikto, susidorojimo... Ji pavydėjo. Tačiau niekam nebuvo įdomu. Jos prašymu jie su ja nesisveikina. Ir jokio diskomforto nėra, viskas gerai. Nors kaimynė vis labiau serga jos akyse...

O kalbant apie mandagią moterį, viskas netrukus paaiškėjo: jai buvo suteiktas geras paaukštinimas. Labai geras. O nemandagus kolega buvo jos pavaldinys. Tai, kaip ji dabar sveikinasi! Kaip ispanų didikas ar prancūzų aristokratas - su nusilenkimais, garbanais, kojų trypimu, paklusniu žvilgsniu ir rūpestingu balsu! Ji tikriausiai baigė etiketo kursą ir ištaisė savo klaidą. Bet ne. Ji puikiai mokėjo pasisveikinti. Tik su tais, kurie yra aukštesni ir stipresni, štai ir viskas. Tokie žmonės nekreipia dėmesio į pasisveikinimą, jei neturi jokios naudos iš to, kad yra žemesnėje socialinio sluoksnio vietoje. Jie sveikinasi su stipriaisiais ir yra labai mandagūs.

Todėl nesijaudinkite. Turėtumėte elgtis taip, kaip esate įpratę. Tai, kaip esate auklėjamas. O jei pacientas ar savotiškas asmuo sąmoningai ir sąmoningai nereaguoja į pasisveikinimą, tai jau jo paties reikalas. Arba diagnozė. Nereikia primesti, bet mandagus "labas" visada tinka. Tegul jis ar ji būna sveiki, gyvena ir klesti - neturime priešiškų ketinimų.