Kvantinė terapija – gydanti meilės energija

Kiekvienas esame nenumaldomai tekanti energija. Susidūrę su negalavimais įprastai kreipiamės į medikus. Tačiau yra besikreipiančių ir į kvantinės terapijos specialistus, kurie gydo kvantinę energiją, sufokusuodami ir nukreipdami į gydomo asmens biolauką. Kas yra biolokacija? Kaip negalavimai susiję su energetinių centrų sąstavomis? Į šiuos ir kitus klausimus apie biolokaciją bei kvantinę terapiją atsako Daiva Zakarauskaitė.

Daiva, pradėkime nuo terminų. Kaip paaiškinate nežinančiam, kas yra biolokacija?

Kiekvienas žmogus turi savo energiją, vibracijų tankį ir dažnumą. Todėl kiekvienam žmogui, įėjusiam į patalpą, galima lengvai nuskaityti, pajusti, kokia emocija, kokias vibracijas skleidžia į aplinką. Nenuostabu, kad prie vienų gera būti, norisi prisiglausti ir nenustoti žiūrėti į akis. Tada kalba siela, patys tyriausi jausmai. Visgi pasitaiko nemažai situacijų, kada net nepažįstant žmogaus norisi nuo jo bėgti. Tokius įvardijame kaip šaltus, atšiaurius. Jiems net nesinori žiūrėti į akis, atrodo, jie savinasi kiekvieno sutiktojo energiją. Tokių sielų taip pat yra.

Neatsitiktinai dažniausiai kalbu apie sielą. Kiekvienas turime avatarą – kūną, kurį arba gerbiame ir mylime, arba ne. Iš esmės šiame gyvenime nėra nieko sudėtingo, viskas itin paprasta, kai pradedi stebėti žmones, jų poelgius ir matyti, kodėl vieni elgiasi vienaip tam tikrose situacijose, o kiti – kitaip. Tai ir yra biolokacija, vibracijos.

Kaip nustatoma biolokacija?

Žmogaus vibracijas galima išmatuoti virgulėmis arba svareliais. Kai kurie specialistai būtent šiuos įrankius pasitelkia. Asmeniškai man nereikia šių papildomų indikatorių, nes jaučiu širdimi, intuicija ir tai vienintelis kelias, kuris parodo teisingai. Visgi papildomi indikatoriai veikia puikiai ir jie gali būti pasitelkiami, ypač kaip įrodymas skeptikams. Juk vieni turi pamatyti / pajausti visais penkiais pojūčiais, štai kitiems pakanka žinoti.

Virgulės tarnauja surandant dingusius daiktus, atsakant į užduodamus klausimus. Žmogus, dirbantis su virgulėmis, turi būti nešališkas aplinkos veiksniams, jam niekas neturi daryti įtakos. Tai lyg indas, perleidžiantis šviesos energiją per save ir išdalinantis vaivorykštės spalvomis. Man tos spalvos atitinka čakrų spalvas. Jei žmogus nori išsitirti čakras, turi atidžiai rinktis, į kokius specialistus kreiptis, nes tai prisilietimas prie biolauko. O kai prisilies prie biolauko, niekada nebūsite tokie patys. Būsite kitokie. Jūsų energijos, biolauko tankis pakis, prie to priprasti reikia drąsos. Todėl šias terapijas renkasi drąsūs, tikintys gyvenimu arba atvirkščiai – nevilties apimti žmonės (dėl nuoskaudų, ligų, gyvenimo koreliacijų).

Taip pat svarbu, kiek žmogus prisirišęs prie norimo rezultato, ką nori sužinoti, kuo tiki. Žmogus – esybė, kuriai nuolat reikia įrodymų, o jeigu tai savęs ieškantis asmuo – tai dar labiau paskatina jo norą sužinoti. Tačiau vėl kyla klausimas, ar tą norą skatina tyras jausmas, ketinimas? Juk virgulės užduotis patvirtinti, paneigti arba neturėti atsakymo. Tikras specialistas, kurio gyvenimo užduotis padėti kitiems, niekada neieškos klientų. Žmonės patys susiras jį, nes taip galioja visatos dėsniai.

Ar tai sietina su magija, ezoterika, o gal šiais laikais yra mokslinis pagrindas?

Nors tikrai apstu skeptikų, visgi viskam yra mokslinis pagrindas. Juk apie kvantiką kalbama mokyklose, fizikos pamokose. Tačiau pateikiamos žinios ribotos. Iš esmės kvantika – žinios, siekiančios giliausius amžius ir Žemės susidarymą. Tačiau kiekvieno siela renkasi savo kelią, kiek jai reikia žinoti.

Tad kvantika – ne magija, tai mokslas. Konkretus ir aiškus. Visur yra vibracijos, kurios grįstos skaičiaus intervalu. Taip pat dažniai, kuriuos žmogus jaučia biolauku. Dažnis, kai žmogus pasineria į nakties miegą, dienos dažnis, aukštesnių vibracijų dažnis ir kt. Dažniais galime prisiliesti ir prie ligų – tyra intencija prašyti pagalbos, kai itin sunku. Tačiau neužmirškime, kad būna situacijų, kurių niekaip negalime pakeisti, nes tai karminės sutartys dar prieš ateinat sielai į šią Žemę. Karmines sutartis galime nutraukti, tačiau ne visi pajėgia išdrįsti tai padaryti.

Kaip pati susidomėjote biolokacija ir kvantiniu gydymu? Koks buvo jūsų kelias?

Mane visada traukė ezoterika, astrologija. Jaučiau, kad ne viskas yra taip, kaip teigiama. Reikia ieškoti savų kelių, savosios savasties. Kol supratau, kad tikroji savastis esu pati, teko daug kilti į kalną, kūliais ristis nuo jo, atsitrenkti į uolas, verkti nakties tyloje, eiti pirmyn lipant po akmenuką į priekį. Tačiau visada vedė vidinis žinojimas ir mamytės palaikymas, mylinčios akys. Dėkoju tėveliams, kad per juos galėjau gimti ir turėti plakančią širdį, aštrų protą bei žvitrias akis.

Daug metų buvau auka. Aukos pozicija buvo itin patogi. Tačiau prieš 6 metus pradėjau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Todėl jau 6 metus mokausi. Prieš tai sekė knygų išmintis, savo gyvenimo kelionės braižomas žemėlapis. Nuo gimimo girdėjau, kad esu keista. Man buvo be galo sunku, nes kitaip jaučiu sociumą, žmones ir supančias energijas. Niekas manęs nesuprato, buvo sunku susikalbėti. Tuo metu dar nežinojau, kad mano siela būtent tokią mane pasirinko, kad eičiau tobulėjimo keliu. Jei nebūčiau turėjusi visų savo patirčių, negalėčiau padėti žmonėms. Dabar sutikusi moteris, vyrus, vaikus matau, kokios jų traumos, emocijos ar įsitikinimai slypi giliai įrašyti į jų protus, sąmones, o kartais ir pasąmonės platybes. Sociume mes atliekame skirtingus vaidmenis, esmė – koks vaidmuo užima svarbiausia vietą. Visada nusišypsau žmonėms, kurie nedrįsta žiūrėti į akis arba neišlaiko ryšio su manimi.

Kaip biolokacija padeda nustatyti, o gal ir sutvarkyti sveikatos problemas?

Galima pasitelkti virgules arba švytuoklę, kurie tikrai puikiai parodo, kokie negalavimai kamuoja, t. y. kurie energetiniai centrai tapo nelaidūs energijai. Tai vadinama energijos sąstavomis. Šie įrankiai – vienas iš indikatorių biolokacijai nustatyti. Tačiau pati virgulėmis, švytuokle nesinaudoju. Tiesiog jaučiu asmens energetinių sąstovų užstrigimą ir, aišku, emocijas, kurios giliai tūno. Kiekvienas ateiname su savo lagaminu ir kiekvieno lagamino turinys priklauso nuo to, kiek jame yra susikaupusio turto. Juk žinome, kad gyvename ne vieną gyvenimą ir kiekvieną sykį siela renkasi, kuo atgims naujame cikle. Kitaip tariant, atgimstame tam, kad išmoktume pamokas, patirtume, ko mūsų sielos prigimčiai dar trūksta.

Kiekvienas žmogus, jei tik jaučia ryšį su savo siela, neišduoda įsitikinimų, vertybių – taip ir kūnas atsidėkoja už pastangas. Gyvenime daug patyriau ir visa tai turėjau perleisti per savo kūną. Viena yra kalbėti teoriškai, perskaičius šimtus knygų, visai kas kita būti pačiai išgyvenus ir sugebėjus priimti, kas tuo laiku buvo sunkiausia. Kiekvieną situaciją priimu kaip pamoką, kurios dar neišmokau ir kuri vis kartojasi baksnodama „Daivuže, nemiegok“. Anksčiau jaučiausi visažinė moteriškė, kuriai dalinti patarimus būdavo būtinybė, o pokalbis be patarimo – kažkas keista. Dabar mano širdyje skamba kadaise užrašyti žodžiai: „Vienatvė su savimi – tai lyg rožės žiedas, kuris arba skleisis, arba nuvys per vieną parą.“

Kokios dažniausios kvantinės ligų priežastys?

Didžiausia bėda yra stresas. Jo apstu kiekvieno gyvenime ir kiekviename žingsnyje. Nuo streso nepabėgsime nė vienas. Tačiau mūsų galioje, kaip renkamės į tai žiūrėti. Svarbu minčių švara, koks srautas teka į mūsų protus. Tad svarbi savistaba ir tai, kiek leidžiame aplinkai daryti įtaką. Man kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas. Iš kiekvienos situacijos pasiimu, kas mano sielai reikalinga, o jei nereikalinga – nebendrauju su tokiais žmonėmis. Tiesiog myliu savo gyvenimą ir manau, kad jis per trumpas, jog galėčiau švaistyti nereikalingiems dalykams. Nelyginu, neteisiu nė vieno – tai ne mano pareiga. Manau, kad mano vertybės stiprios ir aiškios. Tada atsiveria ir kitų gebėjimų. Jei šalia gera būti, žmonės nori bendrauti – vadinasi, atvira širdis, energija puikiai teka kūnuose. Tuomet nereikia kitų indikatorių. Žinoma, būna visokių dienų – kai nesinori nieko daryti, kai slogi nuotaika ar kirminėlis (savigrauža ar kaltė) bando savo trigrašį įkišti. Tačiau sustoji, leidi būti tam jausmui, apkabini save vidinėmis rankomis ir leidi pasilikti jausmui tiek laiko, kiek jam reikia. Išgyveni tą jausmą, priimi ir leidi gyventi pasąmonėje. Neslėpdamas, neužgniauždamas ar slopindamas kitais būdais. Visgi svarbu stebėti, ar tai tikrai tavasis jausmas? Ar tas jausmas neprimestas? Ar tai nėra įsitikinimas, atsineštas iš šeimos, darbo ar lemtas socialinių normų? Todėl būtina nuolat save stebėti. Juk eidami per gatvę apsidairome, o minčių stebėti ne visada išdrįstame.

Dar viena svarbi mūsų gyvenimo dalis – pyktis. Kiek daug jo sukaupėme slopindami emocijas, išdavinėdami save ar vaikydamiesi ego valdomų norų. Užspaudžiame pyktį, kai su mumis kažkas pasielgia neteisingai, ir viskas – jau ligos pradžia užsimezgusi. Daug žmonių kenčia bijodami išlieti pyktį, nes nepadoru, negarbinga, o moterims tarsi apskritai negalima. Tačiau nemokoma pyktį išreikšti priimtinais būdais, racionaliai ir taktiškai. O juk pyktis – mūsų varikliukas eiti į priekį, siekti užsibrėžtų tikslų, jis pažadina veiksmui, tarsi kas būtų apipylęs šaltu šulinio vandeniu. Aš taip pat nemokėjau. Dabar drąsiai sakau – pykstu, nes su manimi pasielgė netinkamai. Nebijau pasakyti, jei kažkas elgiasi ne pagal mano širdies vertybes, nes man širdies ir kepenų veikla yra svarbiau nei atrodymas „patogiai“. Būtent nuo užgniaužtų emocijų ir prasideda atsakymai, iš kur kyla įvairios ligos. Esama daug temų apie patį žmogų, šeimos santykių idilę, darbo sociumo pritaikytus įsitikinimus, tarpasmeninius ir finansinius reikalus. Kai palieti tam tikrą temą, o joje jaučiamas disbalansas, reikia žiūrėti, ar nėra užuominos į organizmo nusilpimą.

Jei biolokacija ir kvantinės terapijos grįstos žmogaus energijos tekėjimu, jo stebėsena, kiek šiuo atveju svarbu išmanyti apie čakras?

Apie energetinių centrų, kitaip vadinamų čakromis, savybes (jų vieta kūnuose ir kokias funkcijas atlieka) būtina išmanyti kiekvienam. Kaip kiekvienas daiktas turi tam tikrą paskirtį, taip ir čakros tarnauja kūno labui. Vos sustoja tekėti energija gerklės čakroje, viskas – gerklės uždegimas. Nugaros skausmai parodo, kiek žmogus sukaupęs pykčio, kad kitam atleisti net nesiruošia. Neša praeities nešulius ant kupros ir niekaip nesugeba atleisti, palikti to, kas jau pasitarnavo sielai augti. Žmogui, kuriam skauda koją, nepadėsi tol, kol jo širdis netikės energijų tėkme 100 %. Galima padėti dienai, bet ne sustiprinti organizmą. Visada atsisakau padėti tiems, kurie įsivaizduoja, kad pagalbos reikia tiesiog čia ir dabar, t. y. staigiai. Kartais matau, kad žmogus kupinas pykčio, nors pats sau meluoja, kad ant nieko nepyksta, o nugarą skausmas peiliu veria. Tokiu atveju galima daryti ką tik nori, bet žmogaus nepagydysi, jei tai nepriklausys nuo jo valios. Ir atvirkščiai – galima išgydyti daug fizinių ligų, jei žmogus jaus savastį su savimi, savo širdimi. Yra toks posakis „gydančios rankos“. Kiekvieno žmogaus rankos gydo, tačiau ar ta energija išgryninta ir gerais tikslais grįsta – jau kitas klausimas.

Svarbu nepamiršti, kad viskas prasideda nuo kvėpavimo. Jei jis užsistovi krūtinėje, čia pasilieka ir emocija. Ši keliauja ten, kur labiausiai pažeista erdvė kūne. Nuo tada ir prasideda ligos. Labai svarbu, ar žmogus gerbia savo kūną, kiek laiko jam skiria ir net ką kalba apie jį. Visata turi gerą klausą ir girdi net slapčiausius žodžius.

Kokios kvantinės technikos sveikatinimui, terapijai pasitelkiamos dažniausiai?

Viskas priklauso nuo lūkesčių. Vieni tiki reiki technika, kiti meditacija, tretiems reikia virgulių įrodymo ar paprasčiausio pokalbio. Norint išmanyti žmogaus kūną, būtina išmokti anatomiją ir žinoti, koks organas už ką atsakingas, kokios pagrindinės funkcijos. Tai nėra ezoterika. Tai mokslas. Mes taip pat tai turime išmanyti, nes be šių žinių nebus rezultato. Jei nežinosi, kiek stuburas turi slankstelių, kodėl stringa antinksčių veikla, rezultatas bus pusėtinas. Viskas prasideda nuo realių mokslų, o tada stebime, kiek žmogus turi duotybių. Atliekamas apvalymas, kvėpavimo technikų pritaikymas, svarbus minčių skaidrumas ir negatyvių jausmų išliejimas. Jei jaučiu, kad daug dalykų braunasi iš pasąmonės, reikia daugiau padirbėti su pasąmonės vingiais. Pasitelkus biolokaciją, kvantiką galima išgydyti ir onkologinius susirgimus, pristabdyti ligas, bet ar ilgai tas pagerėjimas tęsis, priklauso nuo žmogaus valios.

Blogiausia, kad žmonės turi per daug kaukių ir bėgant laikui nebeatrenka, kuri kaukė yra tikroji savastis. Paskęsdami vaidmenyse, nutoldami nuo širdies ašies pradedame jausti sunkumus kūne. Dažniausiai, kai į mane kreipiasi žmonės, pirmiausia atidžiai išklausau ir tada stengiuosi užduoti esminį klausimą, kuris užstrigdęs minčių chaose. Matau, kad jiems sunku klausyti, nemoka išgirsti kito žmogaus. Už juos kalba jų ego, didybė ar arogancija. Todėl atsakyti, kuris variantas tinka geriausiai, – neįmanoma. Pavyzdžiui, jaunas žmogus, kenčiantis nugaros skausmus mažiausiai dvi savaites ir nuolat dėl to geriantis vaistus, sako: „Daryk, ką nori, bet padėk.“ Bet aš nesu fėja su burtų lazdele, ypač jei žmogus įsakmiai liepia padėti. Niekas nepadės, jei netikės tuo, ką kitas sugeba. Tačiau net esant staigiam kraujavimui minčių galia galima pristabdyti kraujavimą ir išlaukti atitinkamos pagalbos.

Grįžtant prie klausimo, galiu pasakyti, kad dažniausiai atliekamos apvalymo praktikos, nes žmonės jaučiasi pasiklydę, lyg miltų maišą neštų ant kupros. Jie dulka ant galvos, užteršdami mintis, o žmogus taip ir neatranda, kur tiesa. Pagalbos kreipiasi, kai kūnas stipriai sustreikuoja. Ieško atsakymų į jiems svarbius klausimus. Klausimų apstu, bet kiek pats žmogus pasiruošęs atsakymams, vėlgi kitas klausimas.

Kokiais gyvenimo dėsniais vadovaujatės pati?

Gyvenime ateina dienos, kai nebelauki, kada kitas atrašys, pritars ar supras tavąsias mintis. Nesikankinu, kad kažkam pasirodysiu kažkuo. Skambinu, jei noriu išgirsti artimo balsą. Kviečiu arbatos puodeliui, nes taip sako manoji savastis. Nusiunčiu dainušką, virpančiu balsu, per grojaraštį įrašytą ir dalinuosi maža staigmena. Ruošiu pietus ar vakarienę, nesvarbu, koks bus galutinis rezultatas, nes procesas už viską svarbiau. Neskaičiuoju beriamų druskos ar pipirų žiupsnių, nes kaštavot labai skanu. Namus tvarkau su Meile, nes dėkoju, kad stogas virš galvos yra. Pasvajoju apie namus ne spūsties triukšme. Nusišypsau ir toliau su škurliuku braukiu. Padėkoju senjorui, nes žiū, nuo pusnynų nuvalyta mašina stovi sau linksma. O jis atsako, kad „madam, važiuos snieguotą rytmetį tikrai“. Mane lydi ne ironiškas juokas, o nuoširdus, paprastas ir tikras. Kiekviena diena baigiasi dėkingumu, nes ir kolegės mielos, ir šeima šypsosi. Tada žiūriu į snaigių gūsį ir šėlsta gerumo jausmas veide. Nurieda gerumo ašara skruostu, kad bus tie, kurie mokės nuoširdžiai kalbėti. Jei širdis sako, kad nori tą daryti, tai ir darau. Tada ir susirgimų mažiau.

Autorius Laura Auksutytė

Priekavos.lt