Svetimas Mėnulis: intriguojančios hipotezės apie neatpažintus objektus ir slapti NASA duomenys

Kodėl taip staiga baigėsi triumfu prasidėjęs Mėnulio užkariavimas? Kodėl Amerika atsisakė toliau nuodugniai tyrinėti arčiausiai Žemės esantį kosminį kūną? Kodėl NASA nutraukė milijardinę Žemės palydovo tyrinėjimo programą, nepaisydama to, kad žmogus jau buvo sėkmingai jame išsilaipinęs ir net tyrinėjo jį už nuleidžiamojo modulio ribų? Kodėl šiandien rengiami pasakiškai brangūs tolimo Marso užkariavimo projektai, o Mėnulis paliekamas nuošaly? Dešimtys klausimų, o atsakymo į juos nėra...

Kas sutrukdė amerikiečiams arba rusams, arba tiesiog - žmonijai įsikurti Mėnulyje? Turime daugybę prielaidų ir neoficialių faktų, bet įtikinamų oficialių paaiškinimų - nėra. Jei jau 8-ajame XX a. dešimtmetyje žmonės sugebėjo nuskristi į Mėnulį, tai dabar, kai technologijos labai ištobulėjo, tyrinėti Žemės palydovą turėtų būti daug lengviau nei XX a. pabaigoje, kai žmonija tik žengė pirmuosius žingsnius į Žemės orbitą. Bet nė viena valstybė, kurianti kosmines technologijas, neskuba rengti perspektyvios Mėnulio apgyvendinimo programos. Tai kodėl gi Mėnulis yra ignoruojamas?

Labiausiai paplitusi hipotezė - kad Mėnulis seniai turi šeimininkus, kurie leido suprasti, jog mūsų buvimas ten yra nepageidautinas. Pirmosios žinios apie tai, kad Mėnulyje vyksta kažkas nesuprantama, aptinkamos jau 1064 metų istoriniuose šaltiniuose, kuriuose kalbama apie labai ryškią žvaigždę, pasirodžiusią Mėnulio apskritime. Kuo labiau vystėsi astronomija ir tobulėjo stebėjimo prietaisai, tuo daugiau atsirado pranešimų apie nesuprantamas anomalijas Žemės palydove. Ypač daug pranešimų apie keistus reiškinius Mėnulyje būta XIX a. pabaigoje.

1866 m. astronomai stebėjo nuostabų reiškinį - vieno didžiausių Mėnulio kraterių forma staiga pasikeitė. 1874 m. čekų astronomas P.Šafarikas kurį laiką stebėjo, kaip Mėnulio disku juda šviečiantis daiktas, kuris paskui nuskrido į kosminę erdvę. Praėjus metams, Mėnulyje buvo pastebėtas šviečiantis objektas, kuris tiesia linija judėjo iš Lietaus jūros šiaurės kryptimi, o paskui ir antrasis, pasirodęs iš pietų pusės. Buvo net apskaičiuotas greitis, kuriuo jie judėjo Mėnulio paviršiumi - 110 km/val. Dar vieną anomalų reiškinį Mėnulyje 1888 m. stebėjo astronomas E.Holdenas: tamsiąja Mėnulio Kaukazo kalnų puse judėjo nepaprastai ryški žvaigždė. XX a. keistų objektų buvo stebima kelis kartus daugiau, o nuo tada, kai žmogus pakilo į kosmosą, buvo padaryta daugybė nuotraukų ir vaizdo įrašų. Beje, nė viena oficiali kosmoso agentūra jokių nuotraukų ir įrašų niekada nepateikė ir tokių faktų neskelbė. Šios medžiagos buvo publikuojamos ufologijos temai skirtų leidinių puslapiuose, o atsiradus internetui - įvairiuose panašios tematikos tinklalapiuose. 1968 m. JAV nacionalinė aeronautikos ir kosmonautikos agentūra (NASA) sudarė anomalių reiškinių Žemės palydove katalogą, į kurį buvo įtraukti 579 reikšmingiausi ir keisčiausi reiškiniai, pamatyti stebint Mėnulį kelis pastaruosius šimtmečius. Jame minimos ir įvairios judančios geometrinės figūros, atsirandantys ir vėl dingstantys neaiškios kilmės kupolai, kintamo dydžio krateriai, atsirandantys ir netikėtai dingstantys plyšiai ir kitos nepaaiškinamos anomalijos.

Žinoma, visą su šia tema susijusią medžiagą galima vertinti skeptiškai. Daugelis taip ir daro. Bet po istorinio „Apollo 11" skrydžio į Mėnulį 1969 m. liepos 16-ąją ir Nilo Armstrongo (Neil Armstrong) bei Edvino Oldrino (Edwin Aldrin) išsilaipinimo Mėnulyje klausimų tik padaugėjo. Tapo aišku: visa, ką žinome apie Mėnulį - tai, kad nežinome nieko.

Prieš žmonėms išsilaipinant Mėnulyje „Apollo 11" dvi paras lydėjo kažkokie neatpažinti skraidantys objektai, Edvinui Oldrinui pavyko juos nufotografuoti. Taigi amerikiečiai astronautai buvo psichologiškai pasirengę galimam susidūrimui su nepaaiškinamais dalykais. Tačiau, ką jie iš tiesų matė Mėnulyje, niekas taip ir nesužinojo. Buvo kalbama, kad jie matė nežemiškus kosminius laivus, išsirikiavusius kitoje kraterio pusėje, deja, jų filmavimo kameros juostelę apšvietė kažkokie spinduliai iš ateivių skraidomojo aparato ir jie nesugebėjo to įamžinti. NASA, kaip ir daugeliu atvejų, kai kalbama apie nesuprantamus reiškinius ar nežemiškus skraidomuosius aparatus, išdidžiai tylėjo. Visus dokumentus, nuotraukas, vaizdo įrašus, susijusius su Mėnulio anomalijomis, NASA įslaptino. Retkarčiais informacija nuteka, bet nieko reikšmingo, kas galėtų padėti susidaryti aiškų vaizdą.

Daugumą Mėnulio objektų nuotraukų ir vaizdo įrašų, prieinamų visuomenei, padarė astronomai mėgėjai arba ufologai. Nors ruošiantis skristi į Mėnulį ir skrydžių metu NASA yra padariusi apie 140 000 puikios kokybės nuotraukų, kurias su retomis išimtimis matė tik agentūros specialistai. XX a. paskutinį dešimtmetį japonui astronomui mėgėjui kelis kartus pavyko per teleskopą vaizdo kamera užfiksuoti milžiniškus besisukančius 20-50 km skersmens objektus, o jų greitis siekė 200 km /sek. Sensacija tapo buvusio NASA bendradarbio Ričardo Houglendo (Richard Hoagland) pareiškimas: jis teigė, kad jam pavyko gauti nuotraukas, padarytas kosminiams aparatams „Apollo 10" ir „Apollo 16" skriejant virš Mėnulio paviršiaus. Jose matomas miestas po permatomu kupolu, esantis Krizių jūros rajone, iš Žemės matomoje Mėnulio pusėje. Nuotraukose galima atskirti įvairius statinius - bokštus, tiltus, špilius ir laiptus, besileidžiančius į kraterio dugną. 1979 m. dviems amerikiečiams inžinieriams, Lesteriui Hjuzui (Lester Hughes) ir Vitui Sakeriui (Vito Sakker), NASA Hiūstono skyriaus bibliotekoje pavyko pamatyti labai įdomias Mėnulio paviršiaus nuotraukas. Jose buvo matyti miestas su įvairiais statiniais, mechanizmais ir įrenginiais, primenančiais vamzdynus. Ten buvo net piramidžių, primenančių Egipto piramides. Be paties miesto, nuotraukose buvo matomi skraidymo aparatai, esantys pakilimo aikštelėse arba skriejantys virš miesto. Taip inžinieriai teigė spaudai.

Yra daugybė hipotezių apie paslaptingus reiškinius Mėnulyje. Populiariausios, įdomiausios ir galbūt įtikinamiausios būtų dvi. Pagal pirmąją - Mėnulis yra ateivių žaliavų bazė, kur jie išgauna naudingąsias iškasenas. Šios hipotezės šalininkų manymu, paslaptingų reiškinių mūsų planetos palydove padaugėja tada, kai į jį atvyksta kosminiai laivai žaliavoms išgabenti. Tuo pačiu metu suaktyvėja ir NSO Žemėje. Šios hipotezės šalininkai spėja, kad tai yra susiję su naujų tyrinėtojų atvykimu į mūsų planetą.

Antroji hipotezė grindžiama prielaida, kad Mėnulis yra milžiniška kitų planetų gyventojų kosminė tyrimų bazė ir dar dirbtinės kilmės. Jų nuomone, ši gigantiška kosminė stotis dėl kažkokių priežasčių išėjo iš rikiuotės ir įsikūrė šalia mūsų planetos, tapdama jos palydove. O visi tie mechanizmai ir skraidomieji apratai, kuriuos pavyko nufotografuoti, dirba automatiniu režimu, jų šeimininkai jau seniai paliko stotį. Manoma, kad dar prieš 10-11 tūkst. metų Žemė palydovo neturėjo.

Žinoma, galima kurti įvairiausias hipotezes, bet kol nebus pradėti nuodugnūs Žemės palydovo tyrinėjimai, ką nors konkrečiai teigti ir skelbti vienintelę tiesą vargu ar įmanoma. Tarp kitko, kai kas daro prielaidą, kad Žemės valstybių vyriausybės jau seniai palaiko kontaktus su ateiviais ir prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus iki nurodyto laiko Mėnulyje nesiimti aktyvių veiksmų. Tuomet tai būtų atsakymas į visus straipsnio pradžioje pateiktus klausimus. Bet tik laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų.

Autorius: Milda KUNSKAITĖ