Tragiškas veltėdžio Fedios iš «Šuriko nuotykių» likimas

Prieš penkiasdešimt metų sovietmečio kino fabrike prasidėjo nauja epocha: 1965 metų rugjūčio 16 dieną į Sovietų sąjungos kino teatrus iškeliavo filmo „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ kopijos. Komedija sulaukė ypatingo pasisekimo – ją vien kino teatruose išvydo 65 milijonai žiūrovų, o per televiziją iki šiol rodoma legendinę juostą nors kartą matė turbūt vis buvusių sovietinių respublikų gyventojai.

Vienu populiariausiu ir mėgstamiausiu šios komedijos herojumi tapo anaiptol ne „gerietis“ Šurikas (jį vaidino aktorius Aleksandras Demjanenko), o girtuoklis ir veltėdis Fedia (aktorius Aleksejus Smirnovas), kurį Šurikas ir auklėja pirmoje filmo novelėje.

Įspūdingo stoto A.Smirnovas yra palikęs ryškų pėdsaką sovietinio kino istorijoje. Likimo ironija – nors aktorius dažniausiai kurdavo juokingus personažus, jo gyvenime linksmų akimirkų buvo nedaug. Aktoriaus likimą, kaip ir daugelio jo kartos žmonių, negrįžtamai pakeitė Antrasis pasaulinis karas, į kurio sūkurius A.Smirnovas, palikęs namuose jo laukti prižadėjusią mylimąją Lidą, įsisuko nuo pat karo pradžios.

Būsimoji kino žvaigždė su savo minosvaidininku būriu ne kartą žvelgė mirčiai į akis, o apie pavojingus, tačiau sėkmingus žygius liudija ne vienas jo gautas apdovanojimas.

Ypač nepavydėtinoje situacijoje A.Smirnovas ir trys jo bendražygiai atsidūrė 1944 liepos pabaigoje, kuomet nusprendę apsižvalgyti ir išsirinkti minosvaidžiams tinkamą poziciją, susidūrė su šešiolika priešininkų. Vokiečiai sovietų karius mėgino paimti į nelaisvę, tačiau patys buvo nokautuoti – 9 Vermachto kariai žuvo, o penki buvo paimti į nelaisvę.

Karas A.Smirnovui baigėsi likus keliems mėnesiams iki jo pabaigos – per vieną smarkų artilerijos apšaudymą, netoliese sprogus sviediniui, jis buvo smarkiai kontūzytas, atsidūrė ligoninėje ir medikų buvo atleistas nuo tolimesnės tarnybos kariuomenėje. A Smirnovo amžininkai prisimena, kad apie karą aktorius nemėgdavo pasakoti – galbūt todėl, kad jam pačiam teko nušauti ne vieną vokiečių kareivį, matyti visus karo baisumus ir ne kartą rizikuoti gyvybe. Nepalaikė jis ryšio ir su buvusiais ginklo draugais.

Jo mylimoji Lida, visus ketverius metus kantriai laukusi savo herojaus, vos sužinojusi, kad A.Smirnovas grįžo į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), negalėjo nusėdėti vietoje, laukdama tos akimirkos, kol vėl jį išvys. Iškepusi pyragą, ji kaip ant sparnų nulėkė pas savo išsiilgtąjį mylimąjį.

„Tačiau atidariau duris ir lyg į sieną atsitrenkiau. Nesikeldamas iš lovos, Aleksejus tingiai sumurmėjo: „A, čia tu...Na, kaip reikalai?“ Aš taip ir sustingau: „Lioša, aš tau pyragą atnešiau“. - „Aš nenoriu tavo pyrago. Ir apskritai: kas čia tave kvietė?“, - taip ilgai lauktą susitikimą jau po aktoriaus mirties prisiminė Lidija Ivanovna.

Taip ir nesupratusi, kas atsitiko, ir kodėl su ja taip grubiai kalbama, moteris apsipylusi ašaromis išbėgo iš kambario. Ji tuo metu nežinojo, kad po kontūzijos A. Smirnovas visiškai taip ir neatsigavo: vyrui, kuriam tada buvo vos 25 metai, karas atėmė galimybę turėti savo vaikų.

Suprasdamas, kad šalia jo moteris nesijaus laiminga, jog jie neturės bendrų vaikų, tačiau iš gailesčio jam Lida bus šalia, A.Smirnovas ryžosi grubiai nutraukti draugystę. Po dviejų metų, kuomet jo buvusi mylimoji ištekėjo, prie jos durų būsimas aktorius paliko puokštę gėlių, vokelį su dviem judviejų žiedais ir laiškelį: „Būk laiminga!“

A. Smirnovas labai daug dėmesio skyrė savo motinai, kuri taip pergyveno dėl kare žuvusio vyresniojo brolio Arkadijaus, jog prarado psichologinę pusiausvyrą. Pirmaisiais pokario metais šeimai sunkiai sekėsi sudurti galą su galu. Muzikinės komedijos teatre A.Smirnovas gaudavo labai menką atlyginimą, o vėliau jam iš viso teko palikti teatrą, mat dėl sergančios motinos negalėjo leistis į ilgai trunkančias gastroles.

Tačiau Sovietų sąjungai atsigaunant po Antrojo pasaulinio karo, pamažu ėmė ant kojų stotis ir kino pramonė. A.Smirnovas gavo nedidelę rolę 1958 metais pasirodžiusiame filme „Kočubėjus“ - jo suvaidintas komiškas buržuazinis elementas buvo toks įtaigus, jog A.Smirnovui pasiūlymai pasipylė iš kairės, ir dešinės. Per visą savo kino aktoriaus karjerą, kuri tęsėsi nuo 1958-ųjų iki jo mirties 1979 metais, jis suvaidino 87-iuose kino ir televizijos filmuose.

Režisieriai labai mėgdavo A.Smirnovą – apsiskaitęs, inteligentiškas aktorius juos suprasdavo iš pusės žodžio, o filmavimo aikštelėje nesispyriodamas vykdydavo visus nurodymus.

Filmavimo aikštelėse jam sekėsi labai gerai, tačiau asmeninis gyvenimas, deja, buvo pilkas ir niūrus. Jo amžininkai pasakoja, kad aktorius mėgino surasti savo antrą pusę, tačiau persekiojančios mintys apie vyrišką negalią, kompleksavimas dėl savo išvaizdos visas pastangas braukė perniek. Kai kurias moteris galėjo išgąsdinti ir jo neįprastas hobis – įvairių vabzdžių kolekcionavimas. Tačiau, kaip pastebi jį pažinojusieji žmonės, aktorius buvo išties geros žmonės, dažnai lankydavosi vaikų namuose, iš medžio droždavo jiems žaislus. Ne vienas vaikų namų auklėtinis prisimena, kad A.Smirnovas nuolat būdavo apsuptas vaikų.

Galutinai susitaikęs su mintimi, kad jis negalės turėti savo atžalų, aktorius nusprendė įsisūnyti vieną berniuką, turintį įgimtą širdies ydą. Septynerius metus užtruko įvaikinimo dokumentų tvarkymas, tačiau, kai galų gale jais nešinas A.Smirnovas užsuko į vaikų namus, buvo iš čia išvarytas: aktorius buvo išgėręs.

Alkoholis jau buvo pradėjęs kėsintis į jo gyvenimą, o dar labiau jo link aktorių pastūmėjo progresavusi motinos ligą – moterį teko išvežti į ligoninę. „Jam tai tapo tikra tragedija. Lioša verkė kaip mažas berniukas, - prisimena aktorė Vera Titova. - Aš jam sakiau: „Na, ką tu. Tu gali ją apkabinti, pabučiuoti. „Taip, bet ji manęs nebeatpažįsta. Klausia: „O jūs kas?“. Vadinasi, aš jau nebeturiu mamos...“.

Beviltiškai bandydamas rasti giminingą sielą A.Smirnovas vis dėlto vedė du vaikus auginančią moterį, tačiau bendras gyvenimas nesusiklostė: neapsikentusi jo nuolatinių išgertuvių, moteris jį paliko.

Paskutiniais gyvenimo metais A.Smirnovo sveikata vis labiau prastėjo: atsiliepė ir karo metais gautos žaizdos, psichologinė savijauta, polinkis į alkoholį.

Dar labiau jį sugniuždė žinia apie artimiausio ir kone vienintelio draugo Leonido Bykovo žūtį autoavarijoje. Būtent Leonido Bykovo režisuotas filmas „Į mūšį eina vieni „seniai“, tapęs sovietinio kino klasika, padėjo A.Smirnovui atsiskleisti dramatiško aktoriaus amplua. Paskutinės A.Smirnovo gyvenimo dienos yra apgaubtos legendos – egzistuoja net kelios versijos, kaip mirė aktorius.

Anot vienos versijos, sužinojęs apie L.Bykovo mirtį, A.Smirnovas įniko į alkoholį. Po to, kai pasijuto blogai, buvo nuvežtas į ligoninę, tačiau milžiniškas jo populiarumas pakišo jam koją – ligoninės personalas visaip stengėsi įtikti aktoriui, taip pat negalėjo likti abejingas ir jo prašymui „subėgioti į parduotuvę“. 1979 metų gegužės 7 dieną, kuomet turėjo būti išrašytas iš ligoninės, aktorius mirė.

Kita versija byloja, kad gegužės 7-ąją, kuomet turėjo būti išrašytas iš ligoninės, A.Smirnovas, atsidėkodamas gydytojams už dvi savaites trukusią priežiūrą, surengė personalui nedidelį banketą ir artėjančios gegužės 9-osios šventės proga pasakė tostą: „Kai žiūriu „Į mūsį eina vieni „seniai“, visada verkiu...“ Pasak liudininkų, būtent šį momentą susijaudinęs A.Smirnovas prisiminė žuvusį draugą, aktoriaus veidas persimainė ir jis nuėjo į savo palatą. Ten po kurio laiko užsukęs gydytojas aktorių rado jau mirusį.

Dar viena versija, pateikta jį gydžiusio gydytojo, byloja, jog mirties priežastimi tapo išrašymo iš ligoninės dieną slapta išgertas konjako butelis. Karo baisumus perėjusio sovietinio kino žvaigždei buvo 59 metai.