Ar, tai paskutinė Velykų salos paslaptis?

Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje, Čilės teritorijoje, esanti maža Velykų sala su keistomis skulptūromis, kurių čia priskaičiuojama 887, yra viena iš paslaptingiausių pasaulio vietų. Dauguma jų išsidėsčiusios gana chaotiškai, tačiau kai kurios yra sustatytos eilėmis. Akmeninių stabų išvaizda yra originali ir Velykų salos statulų nebūtų galima supainioti su niekuo kitu. Tai 6-7 metrų aukščio stabai–moajai (moai), su milžiniškomis galvomis ir grubiais veido bruožais. Kai kurie yra ir iki 10-12 metrų aukščio, bet tokių saloje vienetai. Tiesa yra ir moajus-milžinas, kuris siekia daugiau nei 21 metrą. Statulos sveria nuo 5 iki 20-ies tonų. Beveik visos iškaltos iš ugnikalnio tufo, kuris yra daug lengvesnis už bazaltą ar bet kokį kitą sunkų akmenį.

Velykų salos istorijoje yra daug paslapčių. Jos atradėjas – kapitonas Juan Fernandez, vengdamas konkurentų, nusprendė savo atradimą laikyti paslaptyje. Salą jis aptiko 1578 metais, tačiau neužilgo atsitiktinai mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Nors iš tikrųjų, ar tai tikrai buvo Velykų sala, kurią rado ispanas, taip ir liko neaišku.

Po 144 metų, 1722-aisiais, į salą atvyko olandų admirolas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen). Ir būtent per Velykų sekmadienį. Taip, gana atsitiktinai, sala Te Pito O Te, kas išvertus reiškia ,,pasaulio centrą“, virto  į Velykų salą.

Savo užrašuose admirolas pasakoja, kad aborigenai priešais akmenines statulas rengdavo ceremonijas, kurių metu degindavo laužus ir linguodami pirmyn-atgal, pasiekdavo, panašu, transo būseną. Kas buvo salos gyventojams moajai – neaišku, greičiausiai akmens skulptūros simbolizavo jų mirusius protėvius. Įdomu tai, kad admirolas Jakobas Rogevenas su savo eskadra plaukiojo šioje vietoje ne šiaip sau, – jis stengėsi rasti nepagaunamo anglų pirato Edward Davis žemę, kuri, pagal jo aprašymus, buvo aptikta prieš 35-ius metus, dar prieš olandų pasirodymą. Tačiau niekas, be Davis ir jo komandos naujai atrasto salyno daugiau niekada ir nematė. Gal ši sala ir priklausė paslaptingajai žemei?

Vėlesniais metais sala buvo primiršta, o 1774-ais joje apsilankė anglų jūrininkas Džeimsas Kukas (James Cook). Kai kurios skulptūros buvo išvartytos ir tikėtina, kad tai buvo vietinių genčių karo pasekmė, nors oficialių duomenų ir nebuvo. Stovinčius stabus paskutinį kartą 1830 m. matė į salą atplaukusi prancūzų eskadra. Po to jie visi liko arba išvartyti, arba sunaikinti.

Praeities meistrai akmeninius stabus kirto iš tufo prie Rano Raraku ugnikalnio, įsikūrusio rytinėje salos dalyje. Po to skulptūros buvo nuleidžiamos žemyn šlaitu ir išdėstomos maždaug 10-ies km salos teritorijoje.

Admirolas Jakobas Rogevenas negalėjo suprasti, kaip milžiniški stabai galėjo būti perkeliami iš gaminimo vietos į kitą salos teritoriją. Senovės legenda pasakoja, kad statulos ,,keliavo pačios“.

Kodėl Velykų salos gyventojai kirto statulas ir kodėl jie nutraukė savo darbą? Žmonės, kurie jas statė, reikšmingai turėjo skirtis nuo tų, kuriuos savo laiku saloje matė J. Rogevenas; jie turėjo būti gerai organizuoti. Kas jiems nutiko? Velykų salos paslaptis liko neatskleista.

Dauguma teorijų apie Velykų salos istoriją ir raidą remiasi legendomis. Galbūt taip yra ir todėl, kad niekas dar negali suprasti, kas parašyta rašytiniuose šaltiniuose – garsiose medinėse lentelėse rongorongo, kurios išverstos maždaug reiškia – rankraštis deklamavimui. Dauguma jų buvo sunaikintos krikščionių misionierių, bet ir tos, kurios liko, tikriausiai galėtų kažką papasakoti apie šią paslaptingą salą. Ir nors mokslo pasaulis buvo gavęs ne vieną pranešimą apie senųjų raštų iššifravimą, tačiau, atidžiai patikrinus, visa tai nėra tiksli žodinių faktų ir pasakojimų interpretacija.

Prieš keletą metų paleontologas David W. Steadman ir keli kiti tyrėjai atliko pirmą sistemingą Velykų salos tyrimą, siekiant išsiaiškinti, kokia anksčiau buvo jos augmenija ir gyvūnija.

Dabar žinoma, kad Velykų sala buvo apgyvendinta rapanujiečių maždaug 400-aisiais mūsų eros metais. Ar tikrai rapanujai yra išeiviai iš Polinezijos, nėra aišku. Saloje jie užsiimė žemdirbyste: buvo auginami bananai, taro, cukranendės, saldžiosios bulvės, šilkmedžiai. Ir statomos … akmeninės statulos.

Skulptūrų atsiradimo laikotarpis – 1200-1500 metai. Gyventojų skaičius tuo metu svyravo nuo 7000 iki 20000 žmonių. Manoma, kad statulų perkėlimui buvo naudodami lynai ir volai iš medžio, kurio saloje tuo metu neturėjo trukti.

Kruopštus archeologų ir paleontologų darbas parodė, kad apie 30.000 metų prieš žmonių atvykimą, sala nebuvo tokia tuščia, kaip yra dabar. Čia augo subtropiniai miškai su medžiais, krūmais, žolėmis bei paparčiais. Miške žydėjo saulutės, augo hauhau medžiai, iš kurio galima buvo padaryti lynus, toromiro, tinkamo kurui. Taip pat buvo įvairovė palmių, kurios beveik visos išnyko.

Santykinai šalti pakrančių vandenys leido žvejoti tik keliose salos vietose. Pagrindinis jūrų laimikis buvo delfinai ir ruoniai. Prieš pasirodant saloje žmonėms, čia buvo ideali vieta paukščiams: albatrosams, fregatoms, papūgoms ir kitiems. Tai tikriausiai buvo turtingiausia lizdavietė visame Ramiajame vandenyne.

Maždaug 800-aisiais metais prasidėjo miškų naikinimas. Aptikti sluoksniai anglių nuo miškų gaisrų. Ne vėliau kaip 1400-aisiais m. palmės išnyko visiškai ir ne tik nuo miškų kirtimo, bet taip pat ir nuo žiurkių, kurios neleido medžiams atsigauti. Olose rasta nemažai išlikusių riešutų kevalų liekanų, kurios byloja apie graužikų darbą. Medžiai hauhau neišnyko visiškai, bet jų jau nebuvo pakankamai lynų gamybai.

XV amžiuje išnyko ne tik palmės, bet visi miškai. Jie buvo iškirsti žmonių, kurie valė teritoriją sodams, daržams, kirto medžius kanojoms, volų gamybai skulptūroms tempti bei kurui. O žiurkės naikino sėklas. Tikėtina, kad paukščiai nyko dėl augalų taršos ir mažėjant vaisių derliui.

Velykų saloje atsitiko tai, kas atsitinka visame pasaulyje, kur sunaikinami miškai. Saloje dingo visi vietiniai paukščiai ir gyvūnai. Kanojų gaminti nebuvo iš ko, delfinų medžioklė baigėsi, vietinių gyventojų racione atsirado sraigės, o vėliau ir kanibalizmas.

Rojaus kampelis po pirmųjų gyventojų pasirodymo, praėjus vos daugiau kaip tūkstantis metų, tapo beveik negyvenamu. Viskas prasidėjo nuo to, kai po kelių šimtmečių atvykę žmonės, panašiai kaip jų protėviai, gal polineziečiai, pradėjo statyti milžiniškus stabus ant platformų. Laikui bėgant statulos tapdavo vis didesnės. Jų galvas pradėta puošti raudonomis 10-ies tonų svorio karūnomis.

Varžovų klanai bandė pranokti vienas kitą, demonstruodami sveikatą ir jėgą statant vis masyvesnes statulas. Vis didėjantis gyventojų skaičius naikino miškus greičiau nei jie galėjo atsinaujinti. Salą užklupo įvairių ligų epidemijos. Su maisto trūkumu salos gyventojai nebegalėjo išlaikyti vadų, biurokratų ir šamanų, kurie valdė bendrovę. Likę gyvi salos žmonės papasakojo pirmiesiems apsilankiusiems europiečiams, kaip centralizuota sistema virto į chaosą ir karinga klasė nugalėjo paveldimus vadus.

Ant uolų atsirado kovojančių pusių vaizdų kopijos ir durklų, kurių dar ir dabar randama Velykų salos teritorijoje. Iki 1700-ųjų metų saloje buvo likę mažai gyventojų, dauguma jų, besislėpdami nuo priešų, persikėlė į uolas. Maždaug 1770-aisiais metais kariaujantys klanai pradėjo versti statulas vieną po kitos ir kirsti joms galvas. Paskutinė statula buvo nuversta 1864 m.

Taip tyrėjams atsivėrė Velykų salos civilizacijos nuosmukis.

Labiausiai tikėtina, kad nykimas neįvyko staiga, o truko šimtmečiais. Pakitimai gamtoje vienai kartai nebuvo pastebimi. Švelnus Velykų salos klimatas ir vulkaninė kilmė galėjo padaryti ją tikru rojumi, atokiau nuo problemų, kankinančio likusį pasaulį. Bet pirmas salos vaizdas Jakobui Rogevenui padarė kaip nusiaubtos vietovės, su išdžiuvusia žole ir išdeginta augmenija, įspūdį. Jokių medžių ar krūmų nebuvo nei ženklo.

Šiuolaikiniai botanikai saloje atrado tik keliasdešimt rūšių aukštesnių augalų, būdingų tokiose vietose. Su skurdžia augmenija gyventojai saloje neturėjo kuro šilumai šaltą, drėgną ir vėjuotą žiemą. Iš naminių gyvūnų liko tik vištos, nebuvo nei šikšnosparnių, nei paukščių, gyvačių ar driežų. Ten buvo tik vabzdžiai, o žmonių tebuvo likę vos 2000.

Dabar saloje gyvena apie penkis tūkstančius žmonių. Didesnė pusė – tikrieji rapanujiečiai, likusi dalis – čiliečiai ir metisai. Tačiau neaišku, kas iš tikrųjų yra tikrieji Velykų salos gyventojai.

Galų gale, net pirmieji europiečiai, išsilaipinę saloje, buvo nustebinti, kad Rapa Nui gyventojai – polinezietiškas salos pavadinimas – etniškai negiminingi.

Admirolas J. Rogevenas rašė, kad atrastoje saloje gyveno baltaodžiai, tamsaus gymio, rudos ir net raudono atspalvio odos žmonės. Jų kalba buvo polinezietiška, susijusi su tarme, izoliuota nuo 400  m. e. m. ir būdinga Markizų ir Havajų saloms.

Kas bebūtų pirmieji Velykų salos gyventojai, jie paliko unikalų palikimą – akmenines skulptūras. Visi akmeniniai moajai, kurie šiuo metu yra saloje, buvo atkurti XX a. Naujausi restauravimo darbai vyko palyginti neseniai – per 1992-1995 metų laikotarpį.

Mes esame įpratę matyti tik grubias moajų galvas, nukreiptas į vandenyno pusę, su dalimi kūno. Bet pasirodo, kad yra statulų, kurių didžioji dalis pasislėpusi po žeme. Kas dar įdomiau – ant jų yra išlikę hieroglifai, kurie nuo erozijos išsisaugojo dirvožemio sluoksnio dėka.

Gal tikrai statulos keliavo pačios?

Daugelį metų nuostabą keliantys milžiniški stabai kėlė klausimą – kaip tokios skulptūros buvo perkeliamos iš kirtimo vietos ir išstatomos po salos teritoriją 10-18 km spinduliu. Bet ne per seniausiai JAV mokslininkai iškėlė naują teoriją, kad statulas įmanoma buvo transportuoti ir be medinių volų, kaip buvo manoma.

Amerikos mokslininkų komanda, vadovaujama antropologijos ir archeologijos profesorių Terry Hunt iš Havajaus universiteto ir Carl Lipo iš Kalifornijos valstijos Long Beach universiteto, sukūrė naują teoriją, ir net konkrečiai pademonstravo, kaip, be jokių specialių pritaikymų, buvo gabenamos milžiniškos akmens statulos.

National Geographic’s Expeditions Council finansavo eksperimentą, kuriame prieš fotokameras 18 žmonių perkėlinėjo 3 metrų aukščio stalulą, sveriančią 5 tonas. Ji buvo transportuojama vertikalioje padėtyje panaudojant lynus. Tokiu būdu statulą per 40 minučių pavyko perkelti 100 metrų. Šiuo atveju susidarė įspūdis, kad akmeninis stabas linguodamas keliavo į jam paskirtą vietą.

Ir nors naujasis eksperimentas yra gana įtikinantis, su tokia prielaida sutinka ne visi mokslininkai.

1986 m. čekų inžinierius Pavel Pavel kartu su norvegų mokslininku ir keliautoju Thor Heyerdahl ir 17 pagalbininkų komanda taip pat atliko eksperimentą, siūbuodami didžiulę 9 tonų statulą ir ją perstūmė tik keletą metrų.

Po metų kitą teoriją įgyvendinti praktiškai pabandė amerikiečių archeologas Charlesas Love’as. Jis su 25 pagalbininkais 9 tonų statulą uždėjo ant medinių rogių, pastatytų ant rąstų, ir taip vos per dvi minutes sugebėjo ją pervežti 45 metrus.

Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorė Jo Anne Van Tilburg suorganizavo panašų eksperimentą 1998 m. su rogėmis. Ji mano, kad vargiai ar buvo transportuojamos statulos vertikalioje padėtyje, nes salos vietovė yra kalvota ir toks būdas būtų gana sudėtingas. Jos nuomone, naujausio eksperimento autoriai neatsižvelgė į sudėtingas realios vietovės sąlygas.

Kokį būdą naudojo vietiniai skulptoriai daug šimtmečių atgal, mokslininkai vis dar negali pasakyti, tačiau užsimena, kad T. Hunt‘o ir C. Lipo teorija greičiausiai buvo taikoma praktikoje prieš daugelį amžių. Be to, verta prisiminti ir legendą – ,,…statulos ėjo pačios…“