“Eastern Airlines” reiso 401 vaiduokliai

legendose apie vaiduoklius dažniausiai vyrauja senoviniai namai arba apleisti pastatai. Šiandien nusprendėme prisiminti visai kitokią pusės amžiaus senumo istoriją, susijusią su aviacijos pasauliu, taip pat išsiaiškinti, kokios anapusinės esybės gyvena lėktuvų salonuose. Svarbiausia - ko jie nori iš gyvų keleivių ir ekipažo narių?

Pasak JAV nacionalinės saugumo tarybos statistikos, bet kurio iš mūsų šansai žūti lėktuvo katastrofoje sudaro 1:9821. Būtent todėl lėktuvai laikomi pačia saugiausia transporto rūšimi. Šiuolaikiniai lėktuvai ne tik leidžia mums keliauti su maksimaliu komfortu, bet ir iki minimumo sumažina visus nemalonius skrydžio pojūčius. Ar pamenate, su kokiais nepatogumais teko susidurti lėktuvuose? Dauguma žmonių atsakytų, kad tai turbulencija. Ir tik nedaugelis galėtų prisiminti tikrai keistus ar mistinius atvejus, nutikusius skrydžio metu. O prieš 50 metų tarp “Eastern Airlines” keleivių ir darbuotojų sklandė daugybė tokių istorijų.

Pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio viduryje vienos amerikiečių aviakompanijos keleivė pastebėjo kažką neįprasto: kai ji įlipo į lėktuvą, vieta šalia jos buvo laisva, bet skrydžio viduryje toje vietoje netikėtai atsirado vyras su aviacine uniforma. Mergina nustebo, bet nusprendė jį užkalbinti. “Sakykite, ar Jūs kartais ne pilotas?” - pagarbiai pasidomėjo ji. Bet vyras nieko neatsakė. Jis nejudėdamas sėdėjo krėsle ir žiūrėjo į vieną tašką prieš save. Keleivei pasidarė silpna ir ji pakvietė stiuardesę. Dabar jau dvi merginos žiūrėjo į keistą vyrą, galvose sklandė klausimai: kas jis toks ir iš kur čia atsirado? Bet stiuardesė nespėjo ištarti nė žodžio, kai vyras ištirpo ore, tarsi vaiduoklis. Keleivė sukliko iš siaubo, paskui pasisuko į stiuardesę ir pratarė: “Aš išprotėjau, ar ne?”. “Tokiu atveju išprotėjome mes abi”, - atsakė ji ir buvo ne mažiau šokiruota. Stiuardesė daugiau nieko nesakė keleivei, kuri jau ir taip buvo beveik isterijoje. Bet kai lėktuvas nusileido, ji prisipažino kolegoms, kad tame vyre atpažino “Eastern Airlines” pilotą Robertą Loftą. Atrodytų, kas čia keisto? Iš pirmo žvilgsnio, nieko. Tik Robertas žuvo aviakatastrofoje prieš kelerius metus.

Ir tai buvo ne vienintelis atvejis, kai žmonės matė vaiduoklius “Eastern Airlines” lėktuvuose. Aviakompanijos vadovybė nenorėjo tikėti šiomis paranormaliomis istorijomis, vadino jas “kliedesiais”. Tačiau tų istorijų vis daugėjo, todėl avialinijoms teko imtis priemonių.

Lemtingas reiso 401 skrydis

1972 metų gruodžio 29 dieną, maždaug vidurnaktį, aviakompanijos “Eastern Airlines” lėktuvas L-1011 TriStar, skridęs reisu 401 iš Niujorko į Majamį, ruošėsi leistis Floridos oro uoste. Tai buvo naujas plataus fliuzelažo laineris - vienas iš populiariausių ir labiausiai automatizuotų komercinių aviacinių pervežimų rinkoje aštuntajame dešimtmetyje. Už šturvalo sėdėjo 55-erių metų Robertas Loftas - patyręs pilotas veteranas, aviakompanijoje “Eastern Airlines” dirbęs daugiau kaip 30 metų. Kartu piloto kabinoje buvo antrasis pilotas Albertas Džonas Stokstilas ir borto mechanikas Donaldas “Don” Repo. Skrydis vyko normaliai, be nuotykių, todėl visi komandos nariai buvo geros nuotaikos, pradėjo ruoštis nusileidimui.

Kapitonas įsakė išleisti važiuoklę, ir antrasis pilotas įvedė atitinkamą komandą į lėktuvo kompiuterį. Pasigirdo įprastas hidraulikos triukšmas, kai išleidžiama važiuoklė. Tačiau netikėtai Stokstilas pastebėjo kažką negero. Prietaisų skydelyje degė dvi lemputės, kurios rodė, kad išleisti šoniniai ramsčiai. Bet trečia lemputė, signalizuojanti, kad išleista priekinė važiuoklė, taip ir neužsidegė.

Tai potencialiai pavojinga situacija, nes besileidžiantis lėktuvas gali tūpti “ant pilvo” (o paskui subyrėti į dalis arba užsidegti). Ir antrasis pilotas tai puikiai žinojo. Jis pasidalino savo nuogąstavimais su kitais ekipažo nariais, ir jie skubėjo galvoti, kaip išspręsti šią problemą. Reikėjo suprasti, kas konkrečiai sugedo: lemputė (o tai reiškia, kad visos važiuoklės išleistos ir galima tupdyti lėktuvą) ar priekinis važiuoklės ramstis (ir lėktuvas patenka į avarinę situaciją). Bet kaip tai išsiaiškinti?

Norėdamas laimėti laiko, Loftas paprašė leidimo nutraukti leidimąsi ir sukti antrą ratą. Dispečeris leido, paskyrė lėktuvui naują kursą ir liepė laikytis 600 metrų aukščio virš žemės. Kapitonas patvirtino gavęs duomenis ir įjungė autopilotą, kuris turėjo palaikyti numatytą maršrutą, kol komanda ieškojo gedimo. Loftas, Stokstilas ir Repo kelis kartus bandė įtraukti ir išleisti važiuoklę, išimti lemputę iš prietaisų skydelio ir vėl įdėti, bet niekas nepasikeitė (dvi lemputės degė, viena - ne). Paskui borto mechanikas nusileido į prietaisų skyrių ir bandė per mažą apžvalgos langelį įžiūrėti priekinį važiuoklės ramstį. Bet matė tik visišką nakties tamsą. “Tiek problemų dėl kažkokios pigios lemputės”, - su atodūsiu pratarė kapitonas. Deja, jis net neįtarė, kad, kol komanda aiškinosi dėl tos lemputės-indikatoriaus (kuri iš tikrųjų kainavo vos 12 dolerių), autopilotas atsijungė, ir lėktuvas pradėjo lėtai leistis, toldamas nuo oro uosto.

Kaip parodė tolesnis tyrimas, pradėjus skristi antrą ratą kažkas iš pilotų kabinos atsitiktinai užkliudė šturvalą. Autopilotas išsijungė, o lėktuvas pradėjo pamažu prarasti aukštį. Komandos nariai ilgai to nepastebėjo: buvo tamsi naktis be mėnulio, oro uosto šviesos liko toli, o visą dėmesį pilotai sukoncentravo į lemputės gedimą. Savo klaidą jie suprato, likus vos kelioms akimirkoms iki fatalinio kritimo. “Mes juk vis dar dviejų tūkstančių pėdų aukštyje, ar ne?” - neramiai paklausė antrasis pilotas, pastebėjęs baisius rodmenis altimetre. “Ei, kas vyksta?” - pasimetęs pratarė kapitonas. Ir kitą sekundę lėktuvas, skrendantis 370 kilometrų per valandą greičiu, krito į pelkę už 30 kilometrų nuo oro uosto ir subyrėjo į kelias dalis.

Žuvo 99 žmonės, tarp jų antrasis pilotas Džonas Stokstilas, borto inžinierius Donas Repo ir kapitonas Robertas Loftas. 77 žmonės išgyveno.

Nacionalinė transporto saugumo taryba (NTST) nustatė, kad svarbiausia avarijos priežastis buvo žmogiškasis faktorius. Pilotai taip įsijautė į nereikšmingos problemos sprendimą, kad pamiršo apie lėktuvo valdymą (iš esmės, ne visai pamiršo, tik per daug pasikliovė autopilotu). Pats liūdniausias tyrėjų atradimas buvo tai, kad vienintelis prietaisas, sugedęs per tą lemtingą skrydį, buvo lemputė-indikatorius: ji iš tikrųjų tiesiog perdegė, o visi važiuoklės ramsčiai buvo išleisti ir užfiksuoti. Jei pilotai būtų tai supratę greičiau, lėktuvas būtų ramiai nusileidęs Floridos oro uoste. Ir 99 gyvybės būtų buvę išgelbėtos. Bet nutiko taip, kaip nutiko.

Tačiau reiso 401 katastrofa atnešė ir naudingų permainų į pasaulinę aviacijos praktiką. Po jos buvo įvesta griežta taisyklė, žinoma kaip “one head up”. Ji reiškia, kad bet kokioje nestandartinėje situacijoje vienas komandos narys privalo stebėti skrydį, kol kiti aiškinasi problemą.

Mistinės tragedijos pasekmės

Žodžiu, net iš tokios baisios katastrofos pasaulinė bendruomenė sugebėjo rimtai pasimokyti. Bet aviakompanijos “Eastern Airlines” vadovybė nuėjo dar toliau ir sugebėjo net gauti finansinės naudos. Tiksliau - gerokai sutaupyti. Kaip bebūtų keista, daug nukritusio lėktuvo detalių išliko geros būklės. Todėl aviakompanija nusprendė įdėti jas į kitus analogiškus savo lėktuvus. Daugiausia detalių iš sudužusio lėktuvo (pavyzdžiui, radioelektronikos ir virtuvės įranga) atiteko lėktuvui “L-1011 TriStar” (borto numeris 318). Ir taip susiklostė aplinkybės, kad būtent su šiuo laineriu buvo susiję daugiausia mistinių nutikimų.

Neužilgo po reiso 401 “Eastern Airlines” lėktuvų palydovai ir pilotai pradėjo pastebėti keistus dalykus per kitų lėktuvų “TriStar” skrydžius. Iš pradžių jie jautė kažkieno nematomo buvimą lėktuve, nepaaiškinamą šaltį ir drėgmę virtuvės skyriuose. Paskui jiems pradėjo rodytis buvusių kolegų - Dono Repo ir Roberto Lofto -vaiduokliai. Stiuardesės susidurdavo su jais, atidarydamos virtuvinių spintelių dureles, pilotai pastebėdavo jų atspindžius lėktuvo kompiuterių ekranuose. Kai kuriems pasisekdavo net persimesti keliomis frazėmis su nematerialiu borto mechaniko Dono Repo įsikūnijimu. Jis visada būdavo labai geranoriškas ir noriai aptarinėdavo techninę lėktuvo būklę. Tačiau ilgai jis niekada neužsibūdavo, spėdavo pasakyti kelis žodžius ir dingdavo ore. Kapitono Roberto Lofto vaiduoklis nebuvo toks iškalbingas. Kartais jis pasirodydavo salone arba pilotų kabinoje ir tylomis stebėdavo kolegų darbą.

Beje, “Eastern Airlines” keleiviai visai nebūdavo sužavėti, pamatę lėktuve žuvusius pilotus. Geriausiu atveju tai baigdavosi isterijomis, o blogiausiu - skundais vadovybei. “Eastern Airlines” bandė užglaistyti situaciją, nes bijojo sugadinti savo reputaciją. Bet istorijas apie reiso 401 vaiduoklius spėjo pasigauti žiniasklaida, o 1976 metais net išėjo Džono Fullerio knyga su analogišku pavadinimu, todėl neigti anapusinių esybių buvimą lėktuvuose “TriStar” nebebuvo jokios prasmės. Vadinasi, reikėjo sugalvoti, kaip jų atsikratyti.

Kol “Eastern Airlines” vadovybė laužė galvą, kompanijos darbuotojai bandė užmegzti kontaktą su Dono Repo ir Roberto Lofto vaiduokliais. Bet tai reikėjo daryti labai atsargiai. Kas ten žino, kas gali būti jų galvose? Ar jie linki gero savo kolegoms, o gal signalizavo apie naujas katastrofas?

Kartą “Eastern Airlines” mechanikas, norėjęs prieš skrydį patikrinti visas lėktuvo sistemas, lipo trapu ir netikėtai susidūrė su vyru, apsirengusiu aviakompanijos uniforma. Nepažįstamasis nusišypsojo ir pasakė, kad jau patikrino lėktuvą, viskas paruošta skrydžiui. Ir tada mechanikas pažino to vyro veidą - prieš jį stovėjo Donas Repo. Tiksliau, jo vaiduoklis. Bet mechanikas nespėjo net prasižioti ir ką nors atsakyti, kai Repo dingo. Visos lėktuvo sistemos iš tikrųjų buvo idealios būklės. Kaip ir sakė Donas.

Kitą kartą striuardesė šildė maistą lėktuvo “TriStar” virtuvėje ir pastebėjo, kad ant vienos iš viryklių dega signalas, jog užfiksuota perkrova grandinėje. Per vidinį ryšį ji paprašė lėktuvo mechaniko ateiti į virtuvę ir pataisyti. Nepraėjo nė minutės, kai jos prašymas buvo įvykdytas. Vyras su “Eastern Airlines” uniforma pasirodė tarpduryje ir nuėjo link viryklės, greit pataisė gedimą ir išėjo, nieko nepasakęs. Stiuardesė toliau ruošė maistą keleiviams, bet netikėtai išgirdo už nugaros žingsnius. Į virtuvę įėjo dar vienas lėktuvo mechanikas ir paklausė, kas nutiko viryklei.

Mergina baisiai nustebo: kas gi buvo tas vyras su uniforma, kuris buvo atėjęs anksčiau? Vėliau jai parodė Dono Repo nuotrauką, ir ji patvirtino, kad būtent tas vyras buvo atėjęs anksčiau sutvarkė ir sutvarkė viryklę.

Kartais “TriStar” keleiviai per radiją girdėdavo priminimus apie būtinybę prisisegti saugos diržus ir laikytis kitų saugumo reikalavimų. Tai neatrodė nenormaliai, juk komandos nariai visada instruktuoja keleivius apie tokius dalykus. Bet niekas iš lėktuve buvusių stiuardų ar
pilotų tokių instruktažų nevedė. Kai kurie komandos nariai pasakojo, kad balsas, sklidęs iš garsiakalbių, buvo labai panašus į buvusio kolegos -kapitono Roberto Lofto - balsą.

Kartą Dono Repo vaiduoklis net padėjo išvengti grėsusios katastrofos. Per vieną lėktuvo “TriStar” skrydį kapitonas gavo įspėjimą iš už jo sėdinčio lėktuvo mechaniko apie galimus elektros tinklo gedimus, kurie gali sukelti gaisrą. Pilotas patikrino prietaisus ir suprato, kad gedimas tikrai buvo. Sutvarkęs jį, pilotas pasisuko į mechaniko pusę, norėdamas padėkoti už budrumą, tačiau mechaniko vieta buvo tuščia. Po kelių minučių kabinos durys atsidarė, o pro jas įėjo tikrasis lėktuvo mechanikas. Paaiškėjo, kad jis buvo trumpam išėjęs ir nieko nežinojo apie elektros tinklo gedimus. Tai kas buvo tas “angelas sargas”, išgelbėjęs lėktuvą? Lainerio kapitonas nė kiek neabejojo: tai buvo žuvęs Donas Repo.

Kolegos prisiminė, kad Robertas Loftas ir Donas Repo buvo labai geri žmonės, kurie atsakingai žiūrėjo į savo darbą ir keleivių saugumą. Kai kurie spėjo, kad buvę pilotai negalėjo rasti ramybės, nes kaltino save dėl reiso 401 nelaimės. Todėl jų vaiduokliai toliau rodydavosi “TriStar” lėktuvuose, saugodami ekipažą ir keleivius.

Mediumai turėjo dar vieną paaiškinimą nutikusiems įvykiams: jie manė, kad materialiniai objektai, tapę katastrofos dalimi, saugo 1972 metų tragedijos energetiką. Kaip pamenate, daug nukritusio “TriStar” lėktuvo detalių buvo panaudotos kituose lėktuvuose. Ekspertų, dirbusių su paranormaliais reiškiniais, nuomone, būtent tos detalės ir “pritraukdavo” žuvusiųjų sielas.

Galiausiai “Eastern Airlines” vadovybė nusprendė pabaigti tas istorijas su vaiduokliais ir liepė išimti visas sudužusio lėktuvo detales iš skraidančių lainerių. Šis sprendimas kainavo aviakompanijai kelis milijonus dolerių, bet turėjo efektą: nuo 1974 metų nei ekipažų nariai, nei keleiviai daugiau nesusitiko pilotų vaiduoklių. Dar daugiau, “Eastern Airlines” vadovybė liepė pašalinti iš borto žurnalų visus liudijimus apie paranormalius įvykius lėktuvuose “TriStar”, kad visai būtų pamirštos tos keistos istorijos.

Tačiau liaudies atmintyje reiso 401 katastrofa vis dar gyva. Be Džono Fullerio knygos, kuri pasirodė 1976 metais, katastrofai buvo skirta Robo ir Saros Elderių knyga “Katastrofa”. 1978 metais ekranuose pasirodė filmas “Reiso 401 vaiduoklis”, kuriame filmavosi Kim Besindžer, Ernestas Borgnainas ir Raselas Džonsonas. O po kelių dešimtmečių katastrofą prisiminė populiariaus serialo “Antgamtiškumas” kūrėjai, paminėję ją 1 sezono 4 serijoje.

P komentaras: tiesa slypi kažkur anapus, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"...