Aš nemirsiu be tavęs, arba kas yra tikroji meilė

Jaunystėje dauguma merginų mano, kad meilė – natūralus dalykas, kuri pasitaiko kiekvieno gyvenime. O jeigu kas nors dar neišgyveno meilės, tai išgyvens ją ateityje. Tik reikia sutikti tinkamą žmogų, tada bus ir meilė.

Ir vis dėlto tikra meilė yra retas dalykas. Būtent tokia meilė, kurioje egzistuoja abipusė pagarba, pasitikėjimas, partnerio vertybių pripažinimas, bendras vystymasis ir sąmoninga ištikimybė.

Ji prasideda nuo susižavėjimo, svaiginančios hormonų audros, romantikos. Nespėję gerai pažinti vienas kito, partneriai patenka į emocinę ir seksualinę priklausomybę, nuoširdžiai tikėdami, kad tai ir yra tas šviesus, ilgai lauktas jausmas – meilė.

Įsimylėjimas gali būti pagrįstas chemija, o meilė visada remiasi kito žmogaus pažinimu ir priėmimu.

Apimti įsimylėjimo euforijos partneriai nustoja gyventi atskirus gyvenimus, apleidžia savo pomėgius, pamiršta gimines, atsainiai ima dirbti darbus. Visos jų mintys ir troškimai būna susiję su aistros objektu.

Su juo gera, be jo bloga. Jeigu tuo metu pora neatras bendrų interesų, tikslų, neims kartu veržtis į priekį, tai ji sustoja ir patenka į sunkią meilės priklausomybę.

Periodai, kai kartu buvo gera, vis trumpės, o atsiskyrimo periodais bus taip pat bloga. Pagaliau jie pasieks tokią stadiją, kai blogai bus ir kartu, ir atskirai. Džiaugsmas ir lengvumas visam laikui pradings iš santykių.

Taps įprastos situacijos, kai vienas žemina ir įžeidinėja kitą, tačiau posakis „Mes mylime vienas kitą“ vis dar bus idealus pateisinimas, todėl bus už viską atleidžiama.

Kažkas neleis kitam mokytis dėl „šeimos interesų“. Kažkas nuolat kels skandalus ir aiškinimąsi tema „Kur buvai?“ ir reikalaus reguliarios ataskaitos apie kito buvimo vietą.

Pavyzdžiui, moteris įsižeidžia ant vyro ir nesikalba su juo dėl to, kad jis šeštadienį išvažiavo žvejoti, nuėjo į rungtynes ar į barą su draugais.

Arba vyras draudžia moteriai lankyti šokių repeticijas, nes ji „turi šeimą“.

Telefono skambučių, SMS, socialinių tinklų, net darbinio susirašinėjimo tikrinimas tampa gyvenimo norma, o įtarinėjimai, pavydas, nepasitikėjimas, nuoskaudos ir konfliktai virsta nepakeičiamais bendro gyvenimo atributais.

Už viso to slypi lūkesčiai, kad kitas žmogus, kuris yra šalia, užpildys dvasinę tuštumą ir užims gyvenimo laiką.

Tokiuose santykiuose nuolat kartojasi nesikalbėjimo etapai arba išsakomi priekaištai. Tai vyksta ne todėl, kad vienas yra blogas, o kitas – geras. Į priklausomus santykius patenka abu partneriai su kompleksais ir psichinėmis traumomis.

Pavyzdžiui, vienas bijo dvasinio artumo, kitam visada trūksta meilės. Tas, kuris bijo, bėgs ir stengsis atsiriboti, o tas, kuris karštai trokšta būti mylimas, stengsis prisirišti kitą prie savęs ir užsitarnauti jo meilę visais įmanomais būdais. Jie gali ir pasikeisti vaidmenimis, nes tai du vieno žaidimo kraštutinumai.

Iš tikrųjų meilė beveik priklauso nuo to, kuris jos reikalauja. Meilė prasideda nuo meilės sau ir savęs priėmimo.

Vientiso žmogaus sieloje meilė gyvena visada. Tai yra sugebėjimas džiaugtis gyvenimu, mylėti visas jo apraiškas, patirti pasitenkinimą, realizuoti save, būti pilnam, susiformavusiam ir išbaigtam.

Tik tada žmogus yra pajėgus mylėti. Šį sugebėjimą turi ne visi. Dažnai maksimumas to, ką žmogus gali sukurti santykiuose, būna priklausomybė. Jis nemato, nesupranta ir negali jausti kitaip.

Meilė – tai laisvas pasirinkimas.

Ne dėl buto, ne dėl vaikų, ne dėl intymių santykių.

„Aš su tavim todėl, kat tu esi man geriausia (geriausias). Aš nemirsiu be tavęs, bet su tavimi mano gyvenimas bus ryškesnis, šiltesnis ir intensyvesnis“.