Šykštusis riteris: kodėl moterys traukia prie savęs šykštuolius?

Kai kurios moterys tarsi magnetas pritraukia šykščius vyrus. Kokios psichologinės nuostatos nulemia tokią tendenciją? Kaip galima sąmoningai trokšti padoraus ir dosnaus partnerio, o išoriškai transliuoti priešingą lūkestį?

Visą sąmoningą gyvenimą vieną moterį supo vyrai „kurmiai“. Ji kilniadvasiškai išskirdavo iš aplinkos šykštuolius ir traukdavo juos prie savęs, pati to nepastebėdama. Ir būtų taip gyvenusi visą laiką, bet paskutinis jos kavalierius netikėtai ėmė demonstruoti dosnumą.

Moteris iš įpratimo kavinėje išsitraukdavo piniginę, kad susimokėtų už save, bet vyras neleisdavo, sakydamas, kad tuo ji įžeidžia jį. Brangūs bilietai į koncertus ir kitus renginius tapo maloniais mylimojo siurprizais.

Pasirodė, kad kad kavalierius negaili ir komplimentų. Parinkdamas šiltus ir švelnius žodžius, jis tiesiog glostė ją. Iš pradžių ji nepatikliai reaguodavo: „Liaukis! Aš visai ne tokia“. Tačiau jis atsakydavo, kad ji esanti puiki moteris, gražuolė. Po tam tikro laiko ji pradėjo tuo tikėti.

Viso to kulminacija buvo tada, kai jis pasiūlė savo ranką ir širdį. Žinoma, kam vilkinti santuoką, jeigu tokia laimė pasitaikė?!

Po vestuvių moteris konstatavo, kad jos dosnusis kavalierius kaip vilkolakis pavirto šykščiu „kraujasiurbiu“. Jis pradėjo jai priminti, kaip ją maitino, kiek visko jai pripirko ir apskritai, jeigu ne jis, tai ji būtų… O ji jam esant visai nedėkinga.

Sugniuždyta moteris mąstė sau: „Už ką? Juk aš patikėjau, kad pasitaiko dar padorių , geraširdžių vyrų“. Ji prisiminė savo ankstesnius gerbėjus, kurie jos nelepino dovanomis. „Kas su manimi negerai? Kodėl aš traukiu tokius šykštuolius?“

Pradėjusi nagrinėti savo problemą, ji atkreipė dėmesį į įdomų faktą. Praeito amžiaus viduryje mokslininkas A. Megrabianas nustatė, kad dauguma žmonių transliuoja į aplinką mišrius pranešimus, kurių 55 proc. sudaro neverbaliniai (mimika, gestai), 38 proc. –– paraverbaliniai (ritmas, intonacija) ir tik 7 proc. – verbaliniai (žodžiai).

Moterį tiesiog pribloškė tas faktas, kokią didelę reikšmę turi neverbalinis bendravimas, lyginant su verbaliniu. Dar daugiau: neverbalinės komunikacijos, skirtingai nuo žodžių, kalbėtojas nekuria sąmoningai. O tai, kaip mes save išreiškiame paralingvistinėmis priemonėmis (tempas, tembras, kalbėjimo garsumas, pauzių išlaikymas, kalbos melodija, gestai, poza, mimika ir pan.) klausytojas priima ir interpretuoja savaip.

Todėl sąmoningai žmogus gali prašyti ar trokšti vieno dalyko (pavyzdžiui, kultūringo, dosnaus partnerio), o nesąmoningai transliuoti visai ką kitą. Tokie paralingvistiniai iškraipymai gali atrodyti kaip papildoma informacija, prieštaraujanti verbalinei (taip atsitinka hiperkompensacijos atvejais, kai savimi nepasitikinti moteris su žema saviverte bando pateikti save kaip tvirtą damą). Ji sako tekstą, kuriuo ji teigiamai save įvertina, tačiau jo fonas atskleidžia jos neigiamą požiūrį į save. Kad ir kaip kartais norėtume atrodyti geriau ir gražiau savo bei kitų akyse, pro bet kokį kruopščiai parenkamų žodžių fasadą prasiskverbia tiesa apie save.

Kokią tiesą apie save pavyko atskleisti mūsų herojei? Tai, kad neverbaliai ji pristatinėjo save kaip „visišką menkystą“. Svarbiausios vertybės, kurios lydėjo ją per gyvenimą buvo kuklumas, nereiklumas. Jos tėvai nuo vaikystės visaip pabrėždavo, kad ne piniguose laimė ir kad sveikatos už pinigus neįmanoma nusipirkti, kad reikia gyventi pagal pajamas, kad geriau būti neturtingam, tačiau padoriam. Paskui buvo sunkmetis. Tėvai dirbo, bet atlyginimo jiems laiku nesumokėdavo, tekdavo stengtis kaip nors išgyventi.

Įprotis išgyventi, o ne gyventi, giluminis įsitikinimas, jog ji yra „vargšė, niekinga, tuščia vieta“, derinamas su griežtais reikalavimais, pasiaukojimu ir pritarimo paieškomis, įdiegė moteriai gėdos, bejėgiškumo, baimės jausmus. Nuolat lygindama save su kitais, vis aukščiau keldama savo kartelę, kurią turinti bet kokia kaina įveikti, ji tik įsitikindavo dėl savo menkavertiškumo ir neverbaliai transliuodavo tai jos akiratyje pasitaikantiems vyrams. Nepasitikėdama savimi, nejausdama savo vertės, ji veržėsi per gyvenimą tarytum sraunia kalnų upe, įveikdama vieną slenkstį po kito, vieną išbandymą po kito. Ja niekas nesirūpino, niekas jos nelepino, viską darė ji pati. Kol neatsirado tas pats „tikras riteris“.

Na ir kas, kad jis galiausiai pasirodė besąs šykštus. Svarbiausia jis pakeitė jos pasaulėjautą, nurodė silpnas vietas, kurias seniai reikėjo išnagrinėti ir taisyti. Pats to nesuvokdamas jis nukreipė ją į kitą „tikėjimą“. Tikėjimas savimi – štai svarbiausias rezultatas, kurį ji pasiekė po atkaklaus darbo su savimi (taip pat ir padedant psichologui).

Išsiskyrimas su partneriu „transformeriu“ pakeitė jos pasaulėžiūrą ir tapo naujo gyvenimo pradžia. Ji išmoko vertinti save, priimti gyvenimo dovanas ir dovanoti be įtampos ir baimės, jaustis „savo vietoje“, mylėti ir būti mylima, be pasiaukojimo ir savo interesų išsižadėjimo. Ar visiškai iš jos gyvenimo pasitraukė „šykštieji riteriai“, parodys laikas.