Žmonės juodais drabužiais - vilkolakiai?

Kas tie žmonės juodais drabužiais? Manoma, kad jie ateina pas NSO skydžių liudininkus ir ateivių pagrobimų aukas ir liepia jiems nekalbėti apie tuos įvykius. Paslaptingų žmonių vizitai prasidėjo bent jau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios, praėjus vos keleriems metams po pirmųjų visiems žinomų skraidančių lėkščių stebėjimo atvejų. Jau beveik septynis dešimtmečius šie fenomenai demonstruoja savo paranormalius gebėjimus. O neseniai atsirado liudijimų, kad jie išvis geba tapti... vilkolakiais!

Paslaptingi lankytojai

NSO fenomeno liudininkai ir tyrinėtojai JAV ir Didžiojoje Britanijoje ne kartą pranešė apie žmonių juodais drabužiais vizitus. Tos būtybės gali pasirodyti po vieną, bet gerokai dažniau - grupelėmis po du ar tris. Ateina tiesiai į namus, klausinėja pašnekovų, kuo jie užsiima, ir paprastai reikalauja, kad tie su niekuo nekalbėtų apie NSO. Paslaptingi lankytojai išsiskiria tamsiais drabužiais. Jie būna kartais labai sulamdyti, kartais ir puikiai išlyginti. Tie lankytojai turi ir kažkokią ypatingą kalbos manierą. Jie gali kalbėti gražia taisyklinga anglų kalba, bet ir žargonu, būdingu gangsteriams ir kitokiems niekadėjams iš amerikietiškų filmų, o kartais net ir su dideliu akcentu. Kartais jų kalbėjimas būdavo kažkoks apsunkintas, jie naudojo sudėtingą sintaksę, tarsi kalbėtų svetima kalba. Kita keistenybe galima vadinti jų perdėtą susidomėjimą pačiais paprasčiausiais daiktais, pavyzdžiui, šratinukais ir kitais kanceliariniais 

reikmenimis. Beveik visada žmonių juodais drabužiais vizitas sudarė įspūdį, tarsi tai būtų kažkas antgamtiško. Tie, kuriuos jie lankė, pasakojo, kad lankytojai turėjo telepatinių gebėjimų, jie lengvai suprasdavo, kada jiems meluojama.

Ypač nerimą kėlė tai, kad žmonės juodais drabužiais žinojo namo šeimininkų šeimynines paslaptis, bet niekada neatskleisdavo informacijos šaltinio. Kartu lankytojai demonstruodavo itin skurdžias žinias apie einamuosius pasaulinius politinius įvykius ir elgėsi gana nerangiai. Anot Hilari Evans, rašytojos, kurios specializacija - kiti pasauliai, atrodė, “tarsi jie būtų bandę apsimesti žmonėmis”. Kitaip tariant, jų elgesys buvo toks pat mįslingas, kaip ir pats NSO fenomenas.

Ufologas Albertas K. Benderis savo knygoje “Skraidančios lėkštės ir trys žmonės” aprašė žmones juodais drabužiais kaip baisias būtybes, galinčias suteikti skausmo vien savo žvilgsniu. Vis dėlto fizinė prievarta jiems nebuvo būdinga. Jie darydavo greičiau psichologinį spaudimą ir kažkaip sugebėdavo ilgam išgąsdinti tuos, kuriuos aplankydavo.

Senukas-vilkolakis

Prieš šiek tiek daugiau kaip keturiasdešimt metų pradėjo atsirasti liudijimų, kad žmonės juodais drabužiais gali ne tik hipnotizuoti savo aukas ar skaityti jų mintis, bet ir pasireikšdavo kaip... vilkolakiai.

Kalifornijos valstijos Pasadenos miesto gyventoja, vardu Polina, žmogų juodais drabužiais susitiko 1973 metų spalį.

Vieną sekmadienį Polina išsiruošė į kalnus ir ten pastebėjo sidabrinį diską, kuris pakibo virš jos 15-18 metrų aukštyje. Moteris tiesiog sustingo iš nuostabos, bet po kelių sekundžių NSO šovė iš vietos ir didžiuliu greičiu dingo iš akių. Polina paskubėjo namo, ten apie viską papasakojo giminaičiams.

Po trijų dienų į Polinos namo duris pasibeldė aukštas pagyvenęs vyras su juodu šeštojo dešimtmečio mados kostiumu ir juoda skrybėle. Jis buvo labai liesas, atrodė, lyg būtų nesveikas. Bet vos tik Polina jį pamatė, iškart pasijuto tarsi užhipnotizuota. Ji pakvietė senuką į namus, o pati atsitraukė prie sofos, jausdama, kaip į ją padvelkė lediniu šalčiu.

Lankytojas priėjo labai arti prie Polinos, pasilenkė virš jos ir kategoriškai pareikalavo, kad ji daugiau niekam nebepasakotų apie savo susitikimą su NSO.

Paskui vyras apsisuko ir nužingsniavo link durų.

Vos jis išėjo, Polina pajuto, kad hipnozės kerai dingo. Ji iškart puolė prie durų, atidarė jas ir norėjo išsakyti senukui savo nuomonę apie jo įsiveržimą į svetimus namus, bet jo už durų jau nebebuvo. Užtat prie slenksčio stovėjo didelis juodas šuo. Jo akys degė it du angliukai.

Šuo pažiūrėjo į Poliną, suurzgė, tarsi net truktelėjo į jos pusę, lyg norėtų pulti, bet galiausiai ėmė tiesiog vaikštinėti pirmyn ir atgal po kiemą. Praėjo šiek tiek laiko, ir netikėtai pasigirdo 

stabdžių spiegimas, o prie namo sustojo juodas “kadilakas”, kuris atrodė taip, tarsi jam būtų kelios dešimtys metų. Žmonės juodais drabužiais paprastai važinėja būtent tokiais automobiliais. Labai nustebusi Polina pamatė, kaip atsidarė užpakalinės “kadilako” durys, ir didelis juodas šuo įšoko vidun. Durelės užsitrenkė, ir automobilis didžiuliu greičiu nulėkė savais keliais.

Tik 2013 metais Polina, jau pagyvenusi moteris, papasakojo apie šią keistą istoriją amerikiečių ufologui Nikui Redfernui, kuris rado paralelių tarp jos senuko-vilkolakio ir didelių juodų šunų su degančiomis akimis, kuriuos žmonės nuo senų laikų sutikdavo Britų salose. Anot legendų, šie baisios išvaizdos šunys gali pasiversti žmonėmis.

Kas nutiko Maksvelų šeimai

Kita panaši istorija nutiko l987 metais. Maksvelų šeima (pavardė pakeista) išsiruošė savaitėlę pailsėti Merlo parke, San Francisko apygardoje. Grįžinėjo jie naktį, kai eismas būna ne toks intensyvus, garsiuoju greitkeliu Kalifornija 101, nuo kurio atsiveria stulbinantis vaizdas į Ramųjį vandenyną. Tik staiga už automobilio nedideliame aukštyje atsirado ryškiai žalias šviečiantis kamuolys. NSO persekiojo Maksvelų automobilį kelias mylias, pats būdamas maždaug 20 metrų aukštyje. Šeimą buvo greičiau nustebinta, negu išgąsdinta. Jie sėkmingai grįžo namo, bet jau kitą dieną įvykiai ėmė klostytis gana grėsmingai.

12-metė Maksvelų dukra Džina sėdėjo prienamyje ir klausė muzikos savo grotuve. Netikėtai ant šaligatvio priešais namą atsirado keistas vyras juodu kostiumu ir baltais marškiniais. Nepaisant karštos saulėtos dienos, ant vyro rankų buvo juodos pirštinės. Jis tiesiog stovėjo ant šaligatvio, o kai mergaitė pažvelgė į jį, šyptelėjo. Mergaitė išsigando, nubėgo į namą ir apie tai papasakojo tėvui. Kai jie išėjo į lauką, gatvėje jau nieko nebuvo. Tačiau tuo istorija nesibaigė. Tą pačią naktį mergaitė matė keistą sapną, kuris, galbūt, ir nebuvo sapnas. Jai prisivaideno tas pats žmogus juodu kostiumu. Jis stovėjo šalia lovos, piktdžiugiškai šypsojosi ir žiūrėjo į ją. Džina prabudo išsigandusi ir pamatė, kad laikrodis rodė 3.00 val. Tai nelemta “velnio valanda”.

Kitą naktį panašų sapną matė jaunesnis Džinos brolis. O kai po dviejų dienų tėvai nuėjo į vietinį prekybos centrą, praėjime tarp lentynų pastebėjo tą patį vyrą juodais drabužiais. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į juos. Tėvas nusprendė prieiti prie jo ir pasiaiškinti”, bet vyras netikėtai kažkur dingo. Kitą naktį ponas Maksvelas prabudo nuo keistų garsų: kažkas skrebinosi į duris. Pagalvojęs, kad tai kažkoks gyvūnas, gal laukinis, nuėjo pažiūrėti, kas ten. Išėjęs pro galines duris, jis palei sieną atsargiai prisėlino arčiau prienamio ir tiesiog apstulbo, kai, vietoje gyvūno, prienamyje pamatė keturiomis tupintį tą patį vyrą juodais drabužiais, kuris draskė paradines duris. Ponas Maksvelas nesugalvojo nieko geriau, kaip tik iš visų jėgų užrikti. Išgirdęs jį, vyras atsistojo visu ūgiu, ir pasirodė, kad jis buvo kone dviejų metrų ūgio. Porą akimirkų žmogus žiūrėjo į namo šeimininką, paskui akimirksniu virto juodu šunimi ir greitai nubėgo į nakties tamsą. Ponas Maksvelas liko stovėti, sustingęs iš siaubo.

Tarp kitko, nuo tada Maksvelų šeimos bėdos baigėsi.

P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.