Ko aš noriu iš savo gyvenimo?

„Kaip gyveni?“ – standartinis mandagumo klausimas, kuriam paprastai turime paruošę standartinį atsakymą „gerai“ arba „normaliai“. Tačiau tas pats klausimas įgauna gylį, kai jį adresuojame sau.

Kaip gyveni?

Kaip gyveni, Alina? Kaip gyveni, Ugne? Kaip gyveni, Dariau? Daugybę kartų kitiems atsakę „neblogai“, sau, galimas daiktas, atsakytume visai kitaip. Galbūt tiesiai šviesiai prisipažintume: „Mano širdy tuštuma, jaučiuosi užstrigusi, ilgiuosi pokyčių.“

Vienas sunkiausių yra jausmas, kad gyvenimas „eina pro šalį“, viskas rutiniškai kartojasi pagal tą pačią schemą, vidinės energijos atsargos išsekusios. Jei būnant tokios būsenos kas nors paklaustų „Tai ko gi tu iš tikrųjų nori iš gyvenimo?“, spontaniškas atsakymas greičiausiai būtų „Nežinau...“ Tačiau tokia būsena tęsis iki tol, kol mes iš tiesų pasiryšime tą atsakymą surasti. Tiksliau, kai atsiversime ir leisime atsakymui ateiti pačiam.

Pinklių mezgėjai

Psichologas Tomas Hodgkinsonas sako: „Mes turime patikėti savo sugebėjimu iš naujo atrasti ir sukurti save bei prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Jei tau negerai kaip yra, pakeisk tai arba visa širdimi priimk esamą realybę.“ Paprastai, pinkles mums paspendžia ne kiti, o tik mes patys. Retas kuris to išvengia, žmonėms tai būdinga. Vis dėlto autentiško gyvenimo paslaptis yra gebėjimas laiku pastebėti, o pastebėjus iš karto atsikratyti pančių (arba bent jau imtis išpainiojimo procedūros). Pavyzdžiui, pasiėmiau paskolą ir dabar jaučiuosi įkinkytas į darbus. Taip, tąkart mano pasirinkimas buvo būtent toks, tai ką dabar daryti, kokios dabar yra galimybės? Ištekėjau, ilgainiui supratau gyvenanti su žmogumi, kuris man nėra sielos draugas. Ką darau, kad pažintume vienas kitą?

Judėjimas

„Ieškodami savo naujojo kelio pradžios ir siekdami suprasti, ko iš tikrųjų norime, privalome surasti laiko ramiems, rimtiems apmąstymams“, – sako T. Hodgkinsonas. Tebūnie tai ilgi pasivaikščiojimai parke, važinėjimo dviračiu valandėlės, dienoraščio rašymas ar ilgos maudynės vonioje – visa tai geri, patikrinti būdai, padedantys susivokti.

Jei jaučiame, kad atėjo laikas esminiam gyvenimo posūkiui, tačiau dar nesuprantame, kuria kryptimi norime eiti, pakeliaukime. Kelionė kuo puikiausiai išjudina „užsistovėjusias“ mintis. Ne veltui pagrindinė populiarios knygos „Valgyk, melskis ir mylėk“ herojė, nesuprasdama, kas vyksta jos gyvenime, išsiruošia į kelionę po Italiją, Indiją ir Balį. Analogiškai elgiasi daugybė knygų ir filmų personažų, taip pat ir realių žmonių. Žinoma, surastas atsakymas gali būti visai ne toks, kokio buvo galima tikėtis. Pagaliau, apsukęs ratą galbūt sugrįši į tą patį gyvenimo tašką, tačiau kitaip jį suvoksi, iš tikrųjų priimsi savo gyvenimą tokį, koks jis yra.

Išsiruošęs į kelionę niekada nežinai, kur iš tiesų nuvyksi ir koks sugrįši, tačiau iškeliauti verta.

Dialogas

Atviras pokalbis su savimi yra būtinas, kai jaučiamės įstrigę arba įsėdę ne į savo roges. Tokiu atveju tikrai padeda pokalbiai su artimais draugais. Kitas žmogus suteikia progą pažvelgti į save iš šono, pamatyti vidinius prieštaravimus, įkvepia drąsos. Tačiau neišsigąskite, jei prabilus apie savo svajones jūsų draugė ar draugas puls protinti, jog siekiate to, kas neįmanoma. Gali būti, kad jūsų išsilaisvinimo planas jį išgąsdino, nes jis pats sėdi savo kalėjime. Todėl stenkitės įkvėpimo semtis iš tų draugų, kuriems yra artimas ne tik jūsų nerimas, bet ir vidinės laisvės siekis. Pagaliau, kaip smagu ištrūkti į laisvę dviese, susikibus už rankų!

Motyvai ir ribos

Kai tik ima ryškėti jūsų siekių ir svajonių paveikslas, įvertinkite ne tik savo potencialą, atsiveriančias galimybes, bet ir ribas. Paklauskite savęs: „O ką aš esu pasiryžęs paaukoti dėl pokyčio?“ Jei jūs keisite savo gyvenimą, gyvenimas jus irgi keis. Pavyzdžiui, jei nuspręsite, kad nebenorite gyventi kartu su savo tėvais, savarankiškas gyvenimas duos ne tik daugiau laisvės, bet ir daugiau atsakomybės.

Kartais mes tiesiog įsikalame, kad mūsų gyvenimas turėtų būti kitoks, nors giliai širdyje to visai nenorime. Pavyzdžiui, sakome: „Aš jau turėjau būti ištekėjusi ir susilaukusi atžalų.“ Paklauskime savęs: „O kas tai sako?“ Ar tai iš tiesų yra mano troškimas, ar aš tik noriu įtikti kitiems ir spraudžiu save į tėvų ar visuomenės nustatytus rėmus?

Kaip sako psichoterapeutas Markas Tyrellas, jei mes susikuriame iliuziją, jog kažkas yra pajėgus pakeisti mūsų gyvenimą, tai net jei taip ir atsitiktų, mes vis tiek nusivilsime. Pavyzdžiui, jei įsikalsime į galvą, kad kartu su išsvajoto vaiko gimimu ateis nesibaigianti laimė, tai taip nebus! Nėra vieno žmogaus ar vieno pasiekimo, kuris patenkintų visus mūsų poreikius ir troškimus. Todėl nevertėtų sutelkti dėmesio tik į vieną savo gyvenimo aspektą. Reikia rasti kuo daugiau skirtingų būdų, kaip įpūsti gyvybę įvairiose gyvenimo srityse, tokiose kaip santykiai su draugais bei artimaisiais, intymūs santykiai, laisvalaikis, darbas.

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė