Ar myli mane?

Ginčuose visi šaukiame tą patį. Už bet kurios, net pačios sarkastiškiausios frazės slypi tik trys žodžiai: "Ar tu mane myli?

Motina šaukia ant savo suaugusios dukters: "Kaip tu kalbi su savo mama? Jokios gėdos, jokios sąžinės!". O aš girdžiu: "Ar myli mane, pasakyk, ar myli mane?".

Dukra atsako motinai: "Žinoma, kad man gėda. Tu mane visada turėjai blogą, priešingai nei tavo brolis!". Girdi, girdi skambų jos širdies aidą: "Ar myli mane taip pat kaip jį? Pasakyk, ar aš tau tokia pat svarbi kaip jis?".

Žmona sušnypščia vyrui: "Tu man niekuo nepadedi! Tu esi geras tik kitiems. "Tu į visus žiūri veidu, o į mane žiūri atvirkščiai...

Ir jos rankos nervingai trina rankšluostį. Jos maldauja jo dideliuose pavargusiuose delnuose. Jos laukia, kad jis jas paglostytų ir pasakytų: "Aš tave myliu. Aš stoviu veidu į tave. Ir taip bus visada".

Bet jis nemoka delnų kalbos ir negali įžvelgti jų žinutės. Jis nuryja pykčio gumulą gerklėje ir nusprendžia pats sau: "Jei taip, tai dabar iš manęs nieko negausi."

Pastebite, kad šią akimirką berniukas mintyse susigūžia kampe ir verkia: "Ji manęs nemyli. Aš tai žinojau, ji manęs nemyli..."?

Mes visi kivirčydamiesi šaukiame dėl to paties: "Prašau, mylėk mane. Man taip baisu likti be tavo meilės šiame pasaulyje. Prašau, mylėk mane."

O kas gali būti lengviau, jei vietoj tūkstančio karčių ir skaudžių žodžių ištarti šiuos tris: "Prašau, mylėk mane".

Kas lengviau, įsiklausyti ir už kito įniršio krušos pagauti išsigandusį jo švelniai virpančio ego šnabždesį: "Prašau, mylėk mane".

Bet tai neveikia. Apmaudo tirščiai, mūsų pačių psichinių žaizdų skeveldros, tėvų kivirčų vaiduokliai, neišgyventos asmeninės nesėkmės - visa tai daro mus aklus savo ir kitų jausmams.

Pajuntame tik staigų susierzinimo blyksnį, o kitą akimirką jau rėkiame, verkiame, plojame žodžiais.

Puolame, pargriauname, apsukame antrą ratą ir dauginame, dauginame, dauginame savo ir partnerio skausmą...

Iš šio rato yra tik viena išeitis - sąmoningumas. Gilus susimąstymas apie tai, kas vyksta tarp jūsų abiejų.

Atidus kiekvienos minties, blykstelėjusios prieš įniršio protrūkį, analizavimas, kiekvienos psichinio kodo raidės, kuri kivirčo įkarštyje siunčia jus į jausmų sferą, suvokimas.

Būtent šis suvokimas leis jums nustoti veikti automatiškai. Ir vieną dieną galėsite pateikti subalansuotą, šiltą pokalbį, o ne įsiutusių jausmų spiralę...

Tai didelis ir sunkus psichoterapinis darbas.

Kai savo kabinete matau naują porą ir stebiu, kaip jie barasi, man kyla pagunda pasakyti: "Pasakyk jai, kad ją myli! Argi nematote, kaip ji to laukia?

Paprašykite, kad jis truputį jus mylėtų! Ar nesupranti, kad tai ne įsakymas, o prašymas?". Bet aš susilaikau, nes žinau: kol mes milimetras po milimetro neišskleisime psichologinių šiukšlių krūvos, jie negalės išgirsti vienas kito taip, kaip aš juos girdžiu...

P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.