Donaldo Trampo apkalta nukopijuota nuo „Paksogeito“ ir surepetuota Vilniuje?

Tai įvyko 2003-2004 metais, Lietuvoje įvykdžius sąmokslą prieš prezidentą Rolandą Paksą. Tiek jis, tiek JAV prezidentas pasirodė svetimi, neparankūs valdančiajam elitui ir pažeidinėjo jų nustatytas taisykles. Užtat šiandien Amerikoje ir skubama, baisiai skubama: jau antrąją vasario savaitę JAV Senate prasidės D.Trampo, kaltinamo sukursčius minią pulti Kapitolijų, apkaltos teismas. Kas bus toliau? - paklausėme prezidento R.Pakso, kuriam beveik prieš du dešimtmečius vykusioje „repeticijoje" teko pagrindinis, nors visiškai nepavydėtinas, vaidmuo.

- Apskritai, kokią nuomonę jūs buvot susidaręs apie prezidentą D.Trampą?

- Imponavo jo rinkiminė programa. Jos esmė, nepaisant pavadinimų, tekstų bei mastelių skirtumų, buvo panaši į manąją, kandidatuojant į prezidentus. Man imponavo ir imponuoja būtent tautinis orumas, sveikas nacionalizmas, valstybės interesų pirmenybės akcentavimas prieš visus kitus. Todėl labai norėjosi su juo pasikalbėti ir išdėstyti, kaip bandoma perlaužti stuburą atsisakius tarnauti isteblišmentui.

- Norėjote įspėti apie galimus nemalonumus?

- Intuicija sakė, jog demokratiniu keliu į Baltuosius rūmus atėjusiam prezidentui susidūrimas su vadinamąja gilumine politine sistema, kurią, galima sakyti, visiškai yra užvaldžiusi „didžiojo perkrovimo" ir globalios tironijos ištroškusi šutvė, žada itin niūrią perspektyvą. Iš pirmo žvilgsnio, mano noras pasikalbėti su įtakingiausios pasaulio valstybės lyderiu galėjo pasirodyti nerealiai keistas bei pretenzingas. Nepaisant to, jaučiau turįs teisę apie tai svarstyti ir bandyti pasidalinti, kas laukia prezidento, jeigu jis laikysis savo kelio ir bandys siekti užsibrėžtų tikslų, t.y. neišduoti savo valstybės ir amerikiečių tautos vilčių. Maniau, kad privalau tai padaryti, kol prezidentas dar nedavė priesaikos ant Kapitolijaus kalvos, nepersikėlė už Baltuosius rūmus juosiančių tvorų ir nepateko į dominuojančios sistemos tariamai globėjiškas rankas Vašingtone.

Tuo metu aš dirbau Europos Parlamente, Naidželo Faradžo vadovaujamoje frakcijoje (šiandien jis „Brexit" partijos vadovas), buvau jo pavaduotoju. Ne paslaptis, kad N.Faradžą ir D.Trampą siejo abipusė simpatija ir jie keletą kartų buvo susitikę. Kai N.Faradžas eilinį sykį skrido į Ameriką susitikti su Trampu ir jo aplinkos žmonėmis, įdaviau prezidentui adresuotą laišką; jame, be sveikinimo žodžių, užsiminiau ir apie tai, ar jam nebūtų įdomu iš pirmų lūpų išgirsti, kas Lietuvoje vyko 2003-2004 metais, kas galbūt leistų suprasti, kas galimai laukia ir jo. Juk apie apkaltą D.Trampui prabilta vos tik jam įžengus į Baltuosius rūmus. Nežinau, ar mano laiškas pasiekė D.Trampo akis, ar nepasiekė, bet, šiaip ar taip, mūsų susitikimas neįvyko. Galiu tik apgailestauti, jog mano noras pasidalinti savo patirtimi asmeniškai susidūrus su brutaliu sąmokslu prieš demokratiją ir Lietuvos suverenią valstybę taip ir liko neįgyvendintas. Galbūt tai būtų padėję JAV įvykius pakreipti kiek kitokia linkme.

- Būtumėt atkreipęs dėmesį, jog „brutalus sąmokslas" prasideda būtent nuo neigiamo įvaizdžio formavimo?

- Manyčiau, pradinis etapas yra kitas. Pradžioje privalu išgąsdinti visuomenę.

Aš ir šiandien atmenu, kai 2003-iųjų spalį per LNK televiziją Edmundas Jakilaitis paleido eilutę: „Mūsų prezidentas Rolandas Paksas susijęs su tarptautine mafija" ir ji buvo vis kartojama dvigubos paskirties ginklų, narkotikų kontrabandos, mafijos kontekste. Ir tik tuomet, kada visuomenę priverti krūptelėti, kai ji išsigąsta, sutelkia dėmesį į tave, paleidžiami į darbą tavo negatyvų vaizdinį formuojantys mechanizmai. Nors tu dėl šmeižto kreipiesi į teismus, tačiau žiniasklaida nesiliauja lipdžiusi atgrasaus tavo portreto - nuo tavo išvaizdos, elgesio, kalbos, netyčia išsprūdusios patarlės iki santykių šeimoje. Taigi išgąsdinus visuomenę, sukūrus neigiamą nuomonę, žengiamas lemtingas žingsnis.

- Na, dėl Trampo smarkiai stengtis žiniasklaidai nereikėjo: jis palieka stačioko, neišsilavinusio žmogaus įspūdį...

- Jūs išdėstėte ne pačius geriausius epitetus D.Trampo, kaip žmogaus, atžvilgiu, bet jums tokį prezidento paveikslą suformavo masinės informacijos priemonės, nebūtinai palankios prezidentui. Per ketverius metus milijardierius, pasireiškęs kaip vienas ryškiausių pasaulio politikų, įnešęs vieną didžiausių indėlių į Amerikos istoriją, buvo paverstas neišmanėliu, prasčioku, marginalu.

- Mūsų „Respublikos" vyr. redaktorius Vitas Tomkus anuomet taikliai pastebėjo, kaip akyse keitėsi žiniasklaidos korifėjai, kai tapo akivaizdu, jog laimėjote prezidento rinkimus: per visus rinkimus puolę Jus it pasiutę šunys, staiga tapo švelnūs ir meilūs it naminiai kačiukai...

- Aš irgi tai pastebėjau ir man buvo koktu dėl tokios žurnalistų veidmainystės. Ypač tai pasimatė per mano inauguraciją: tie, kurie labiausiai mane dergė ir žemino, tada labiausiai stengėsi man įtikti ir vos ne „bruderšaftą" su manimi išgerti... Matyt, dvaro palaižūnams savaime suveikė refleksai.

Aš visiškai nepykstu ant žmonių Lietuvoje, kurie manęs nemėgsta, nes tokį mane jiems bus pristačiusi globalistams tarnaujanti žiniasklaida. Mano nuomone, D.Trampas yra vienas iškiliausių JAV prezidentų. Jį net statyčiau greta Franklino Ruzvelto, kuris per tris kadencijas išvedė Ameriką iš didžiosios depresijos, ir po Antrojo pasaulinio karo ji tapo viena stipriausių, jeigu ne stipriausia, pasaulio valstybe.

- Bet mūsų laikais ši valstybė, valdoma D.Trampo, ėmė kelti grėsmę globalizmo tarnams tarptautiniu mastu...

- Naujų tarptautinių santykių bei būsimos politikos perspektyvos, kurias žadėjo prezidentas D.Trampas kartu su Respublikonų partijos potencialu, sukėlė mirtiną pavojų daug metų JAV telktai neoliberaliosios globalizacijos kariaunai visame pasaulyje. D.Trampas pradėjo žaisti ne pagal pasaulinio oligarchinio pramoninio finansinio karinio kapitalo nustatytas taisykles. Pareiškęs, kad „Amerika - pirmiausia", sugriežtino migracijos politiką, sumažino nedarbą, jam valdant išaugo BVP. Jis siekė visame pasaulyje sumažinti oligarchinio kapitalo valdomų biurokratinių institucijų skaičių, abejodamas jų nauda ir reikalingumu. Taip, būdamas tradicinių šeimos vertybių ir krikščioniškos pasaulėžiūros valstybės valdyme šalininkas D.Trampas kėlė grėsmę milijonams niekdarių, tarnaujančių pasauliniam oligarchiniam kapitalui.

Jau tada drįsau suabejoti, ar iš tiesų JAV prezidentas gerai suvokė globalių jėgų įtaką visame pasaulyje (taipogi - Lietuvoje) ir buvo informuotas apie tai, kaip nusikalstama ideologija bei politinių grupuočių interesai realizuojami, prisidengiant kilnia tarptautine politika ir strategine partneryste. CŽV kovos su tarptautiniu terorizmu projektai - trečiosiose šalyse Rytų Europoje įkuriant laikinuosius sulaikymo centrus - buvo tik viena detalė bendroje eilinės valstybės užvaldymo dėlionėje. Kai buvo verčiamas Paksas, daugelis žmonių nesuvokė, kad iš tikrųjų tai buvo pratybos, modelio išbandymas, kuris, kaip dabar matome, truputį pakoregavus, yra panaudotas ir prezidento D.Trampo atžvilgiu.

- Versija, kad R.Pakso apkalta buvo organizuota ir finansuota iš Jungtinių Amerikos Valstijų, nėra nauja, apie tai rašė ir „Respublikos" vyr. redaktorius V.Tomkus, minėdamas, kad prieš sąmokslo pradžią per A.Zuoko pasiuntinukus jis buvo bergždžiai įkalbinėjamas „savaitei išvykti į užsienį pailsėti" ir netrukdyti sąmokslininkams, maniusiems, kad tiek dienų pakaks tikslui pasiekti, nes jau buvo užsitikrinę ir Seimo, ir spec. tarnybų palankumą. Įdomu, kad D.Trampą klampina demokratai, o jūsų prezidentavimo metu Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo respublikonas Džordžas V.Bušas...

- Kaip viskas vyko iš tiesų, šiandien tebėra įslaptinta ir giliai palaidota slaptųjų tarnybų slėptuvėse. Ne naujiena, kad prieš sąmokslą į JAV važiavo ir Artūras Zuokas, ir tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus.... Lietuvoje likę liudininkai gerai suvokia, jog „tyla - gera byla", nes aplinkui ne vienas pavyzdys, kaip žmonės gali būti persekiojami, netenka darbo, karjeros ir yra pažeminti visuomenės akyse dėl savo pažiūrų ar priklausymo buvusio prezidento aplinkai. Šiuo metu taip daroma Amerikoje, kur visi Trampo šalininkai įrašomi į „juoduosius sąrašus" ir įvardinami kaip „vidiniai teroristai".

O dėl partijų norėčiau pasakyti, kad partijų tikrąja to žodžio prasme nei Amerikoje, nei Europoje, nei Lietuvoje šiandien iš viso nebėra - šiandien matome vien interesų sambūrius skirtingais pavadinimais. Dar daugiau, šiandien iš demokratijos telikusi vien forma, kurią kaip kiautą aptarinėja politologai, sociologai, politikai ir kitokie ekspertai, tačiau jos turinys, sakysim, bene svarbiausia jos ašis, - laisvi rinkimai, jau senokai yra išplauta. Rinkimai tampa beprasmiški, kai jie yra totaliai režisuojami arba užkertama teisė dalyvauti isteblišmentui nepriimtiniems politikos formuotojams.

Normali politika tapo neįmanoma iš esmės. Šiandien tai galime matyti Lietuvoje: daugiau kaip pusė piliečių nemato prasmės dalyvauti bet kokiuose rinkimuose. Be to, nūnai klusnioji dalis visuomenės puoselėja norą nominuoti prezidentais neva nusipelniusius asmenis be rinkimų. Ar galima sveiku protu paaiškinti „faktinio valstybės vadovo" nominacijas save demokratine bandančioje laikyti valstybėje? Jau nebeliko demokratijos esmės, jau užgintas laisvas žodis, - pasauliui buvo pademonstruota, kaip veikiančio prezidento paskyrą „Twitter" ima ir užblokuoja šį kanalą valdantis privatininkas, o televizijos užtrenkia duris, neduodamos tribūnos jam pasisakyti. Aš puikiai prisimenu savo naujametinį sveikinimą, einant prezidento pareigas, kurio Lietuvos televizijos neparodė, nes joms buvo užginta jį transliuoti.

- Kaip, jūsų nuomone, įvykiai D.Trampo atžvilgiu klostysis toliau?

- Tiek 2004 metų sąmokslas prieš Lietuvos prezidentą, tiek išprievartauta demokratija 2020 metais JAV, buvo metodiškai, stilistiškai ir faktiškai tapatūs susidorojimo su nepriimtinu politiniu lyderiu procesai. Lietuvoje bei Amerikoje laisviems rinkimams ir demokratijai buvo suleista mirtina injekcija, manipuliacijomis ir melo sklaida paneigiant pareikštą piliečių valią.

Todėl JAV bus daroma viskas, kad tik D.Trampui būtų užkirstas kelias grįžti į politiką. Juk apkaltos teismo tikslas jau kadenciją baigusiam prezidentui yra būtent toks - pasiekti, kad jis niekada nebesugrįžtų į politiką. Paskui turėtų prasidėti politinio persekiojimo etapas, kuris Lietuvoje buvo išreikštas Konstitucinio Teismo antikonstituciniais sprendimais ir išaiškinimais, kurių besąlygiškai turi laikytis valstybės institucijos, žmogaus teisių ir laisvių apribojimai, inkriminuojami kriminaliniai kaltinimai. Taip palengvėle šis gabus žmogus, daug nuveikęs Amerikai, nueis į užmarštį.

Na, o jeigu prezidentas vis dėlto būtų atsilaikęs (tai buvo sunkiai prognozuojama, turint galvoje balsų skaičiavimo pažeidimus ir didžiulę priešpriešą tarp rinkėjų, ypač demokratų valdomose valstijose) ir laimėjęs rinkimus, manau, kulka jam būtų buvusi garantuota. Nepaklusniuosius siekiama žūtbūt pašalinti, o jei nepavyksta - sunaikinti. Ar prezidentas galėjo pasielgti kitaip, nors ir matydamas didžiulę įtampą visuomenėje? Galėjo. Amerikoje galėjo kilti pilietinis karas, tačiau D.Trampas, nors ir susidūręs su didele neteisybe jo atžvilgiu tiek rinkimuose, tiek ginant jo teises teismuose, tiek medijose, to žingsnio nežengė.

Neabejoju, jog visa tai, ką išgyveno lietuvių tauta ir teko asmeniškai patirti man, neišvengiamai turės patirti ir prezidentas Donaldas Trumpas. Ir vienu ir kitu atveju, tautos kaip suvereno valia toliau bus prievartaujama (turėjome galimybę tai stebėti tiesiogiai) pasitelkiant korumpuotą žiniasklaidą, įvedant paslėptą cenzūrą.

- D.Trampo imta šalintis iškart po maišto Kapitolijuje. Vienas po kito respublikonai viešai išsižada savo lyderio. Leiskite pacituoti tipišką epizodą iš jūsų gyvenimo, kuris nutiko per „Respublikos" dešimtmečio šventę. Jūs pasakojote: „Mes su žmona pasirodėme šiek tiek pavėlavę. Kiek stabtelėjome tarpdury: pilna salė žmonių, stoviniuoja su taurėmis, juokiasi, šnekučiuojasi ir staiga, išvydus mus, - kapų tyla, salė prasiskiria į šonus kaip vanduo, padarydama koridorių ir aš sakau žmonai: pakelk galvą, einam. Mes einam, ir tie, kurie dar vakar arba užvakar prisiekinėjo ištikimybę, matau, vienas apsimeta, kad jam staiga suskambo telefonas, kitas apsimeta kažkuo itin susidomėjęs, trečiam (lėktuvo pilotai įpratę matyti ir pakaušiu), - o varge, batas atsirišo..."

Sakykite, kiek laiko jūsų komanda ir šalininkai po apkaltos išbuvo jūsų pusėje?

- Ne kartą esu sakęs, kad norint pakeisti Lietuvą, svarbiausiose valstybės valdymo pozicijose reikia turėti patikimą komandą, bent šimtą patikimų žmonių, kuriais galėtum pasitikėti beveik kaip pats savimi. Na, o tuos, anot jūsų, šalininkus paviršutiniškai galėtume suskirstyti į kelias grupes. Į pirmąją patektų tie, kurie su tavimi suvalgė visą pūdą druskos, o mano atveju, gal net dešimt pūdų, stovėjo petys petin nuo džiaugsmingų sveikinimų iki paskutinio gongo ir stovi iki dabar. Jie neteko darbų, neteko perspektyvos, galimybės siekti valstybės tarnybų arba, sakykim, kaip jūsų „Respublika" ir jos vadovybė, kuri be jokio atlygio gynusi mane iki paskutinės perversmo dienos, prarado ne tik visų valstybės institucijų reklaminius užsakymus, bet ir buvo (ko gero, tebėra) visaip paslapčia šmeižiama ir ignoruojama. Nors matau, kad kas dieną tai daryti vis sunkiau ir sunkiau, nes jūsų redakcijos pilietinė pozicija nė kiek nesikeičia, o paprasti žmonės tai mato ir vertina.

Kita grupė žmonių, kuri buvo pasiųsta, ar tave stebėti, ar tiesiog bandė tyrinėti savo karjeros galimybes, sugrįžo į buvusias darbovietes, institucijas, struktūras, iš kur ir buvo atėję ar pasiųsti, ir darbuojasi ten iki šiol. Tiesa, buvo tokių, kuriems prieš grįžtant į sistemas teko atsiplauti - šmeižti ir juodinti mano asmenį; galėčiau ir pavardėmis pavardinti, bet nevardinsiu. O buvo ir tokių žmonių, kurie ir šiandien per mane neranda darbo, nes kitų akyse iki šiol švarko atlape tebenešioja, kaip dabar madinga sakyti JAV, „vidinio teroristo" etiketę.

Autorius: Danutė Šepetytė