Džeraldas Gardneris - svarbiausias Anglijos burtininkas

Džeraldas Gardneris – žmogus, atsakingas už burtininkavimo atkūrimą šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje. Jo knygos pradedantiesiems naujiesiems pagonims – pati tikriausia ezoterinė enciklopedija. Bet Gardneris ne tik rašė „mokslinius traktatus“, jis užsiėmė ir magijos praktika, savo kailiu išbandė magiškų burtų galią.

Sėkmė nuo pat gimimo lydėjo Džeraldą. Jis gimė Liverpulio priemiestyje 1884 metų birželio 13 dieną. Gardnerių pavardė buvo gerai žinoma Anglijoje: Džeraldo protėviai susikrovė didžiulius turtus, prekiaudami mišku.

Gardnerių giminės geneologiniame medyje buvo ir Liverpulio meras, ir karinių jūrų pajėgų vadas Alanas Gardneris, vėliau viceadmirolas ir peras, kuris pagarsėjo kaip Lamanšo laivyno vyriausiasis vadas ir padėjo užkirsti kelią Napoleono įsiveržimui 1807 metais.

Gardnerio protėviai išgarsėjo ne tik dėl valstybinės tarnybos. Viena iš jo prosenelių, vardu Griselė Gardner, į istoriją įėjo kaip ragana, kuri buvo sudeginta ant laužo 1610 metais Niuberge. Gardnerio senelis vedė moterį, garsėjusią kaip burtininkė. Buvo manoma, kad daug kas iš Gardnerių giminės turėjo ekstrasensinių gebėjimų.

Džeraldo tėvas buvo toks turtingas, kad galėjo sau leisti užsiimti bet kokia sielai miela veikla.

Jis pasirinko teisės mokslus. Visiems trims sūnums taip pat nieko netrūko, bet pagal šeimos tradicijas niekam nebuvo leidžiama sėdėti rankas sudėjus.

Berniukai dirbo sode, padėjo tėvams, mokėsi kalbų, geografijos, istorijos, matematikos. Džeraldas labiau už kitus buvo linkęs į mokslus ir ištisas dienas leisdavo šeimos bibliotekoje. Tačiau gal dėl bibliotekos dulkių, gal dėl nuo gimimo silpnos sveikatos berniukas susirgo astma.

Džeraldo auklė Žozefina MakKombi įtikino tėvus, kad žiemą berniuką reikia išvežti į kontinentą, kur minkštesnis klimatas. Žozefina keliavo po Europą, o paliekamas jaunasis Gardneris laiką leisdavo daugiausia skaitydamas.

Kai auklė ištekėjo už vyro, gyvenusio Ceilone, Džeraldas išvyko tenai kartu su aukle. Galiausiai jie įsikūrė Azijoje. Ten garsios šeimos palikuonis praleido didžiąją savo jaunystės dalį. Vėliau jis persikėlė į Borneo, paskui į Malaiziją. Ten susipažino su vietiniais gyventojais ir labai domėjosi jų religiniais tikėjimais, kurie jam padarė milžinišką įspūdį.

Net krikščionybė jam nublanko, palyginus su budizmu, induizmu, džainizmu ir kt. Jis domėjosi ritualiniais kinžalais, peiliais, ypač malajų krisi - kinžalu su banguota geležte.

Vėliau Džeraldas parašė knygą apie šaltuosius ginklus “Krisai ir kiti malajų ginklai”, kuri buvo išleista Singapūre iki 1939 metų. Džeraldas tapo pasaulinio lygio nacionalinių kinžalų ekspertu, o jo knyga - klasikiniu kūriniu apie šiuos daiktus.

Džeraldas visokiais būdais daugino šeimos turtus. Nuo 1923 metų jis dirbo Britanijos vyriausybei kaučiuko plantacijų inspektoriumi, muitinės tarnautoju ir opiumo įstaigų inspektoriumi. Išliko fotografijos, kuriose matyti liesokas vyras su rusvai žalsva apranga, pistoletu ant diržo, panašus į patį Indianą Džonsą.

Iš tos tarnybos Gardneriui pavyko susikrauti didelį turtą. Tai leido užsiimti dar ir archeologija, kuri jį labai domino. Gardneris dalyvavo įvairiose archeologinėse ekspedicijose Europoje ir Mažojoje Azijoje.

Kipre jis rado vietas, kurias buvo sapnavęs anksčiau. Taip vyras įsitikino, kad gyveno čia ankstesniame gyvenime. Džeraldui net pavyko atrasti senojo Singapūro miesto telkinius. Tuo jis labai didžiavosi.

Sekėsi Džeraldui ir meilėje. 1927 metais jis vedė anglę Doną. Vedybos buvo labai sėkmingos. Sutuoktiniai darniai pragyveno kartu 33 metus.

Dona supratingai žiūrėjo į visas vyro aistras, o į kai kuriuos išdykavimus, apie kuriuos papasakosime vėliau, net užmerkdavo akis. Pora neturėjo vaikų, bet tai netrukdė jų sąjungai. Džeraldas buvo labai įdomios natūros. Donai tekdavo
globoti jį kaip vaiką, todėl ji nesigraužė dėl to, kad neturėjo savų vaikų.

1936 metais 52 metų Džeraldas Gardneris išėjo į atsargą, ir šeima nusprendė grįžti į Angliją. Sutuoktiniai pinigų turėjo pakankamai. Ir Gardneris galėjo užsiimti tuo, ką labai mėgo, t.y. magija. Pora apsigyveno mielame Anglijos miestelyje Haiklife Hempšyro grafystėje. Nuo to laiko Džeraldas užsiėmė tik magija.

Okultizmu jis domėjosi visą sąmoningą gyvenimą, tačiau tais metais galėjo tik iš dalies patenkinti šį žinių troškimą. Iki 1951 metų Anglijoje veikė 1735 metais priimtas taip vadinamas “Aktas apie burtininkavimą”. Šis įstatymas nurodė laikyti apgavikais visus burtininkus, pranašautojus, dvasių iškvietėjus ir bausti juos.

Jei kas nors ir bandė užsiimti tokiomis veiklomis, tai slaptai nuo kitų. Ne išimtis buvo ir Džeraldas Gardneris. Jei jis būtų bent užsiminęs, kad savo kabineto tyloje atlieka magiškus ritualus, jo nebūtų išgelbėjusi nei aukšta padėtis visuomenėje, nei turtingų giminaičių pagalba, nei nuopelnai šaliai.

Visi jo eksperimentai buvo itin slapti. Žinoma, jis turėjo vienminčių. Nepaisant griežtų draudimų, susidomėjimas okultizmu ikikarinėje Anglijoje buvo didžiulis.

Okultizmu besidomintys rinkdavosi įvairiose vietose, apie kurias žinojo tik patys artimiausi. Jei kas nors iš pašalinių būtų pranešęs valdžiai apie tuos susirinkimus, visiems būtų buvę labai blogai. Okultizmo mėgėjai rengdavo spiritizmo seansus (pats Gardneris visada į juos žiūrėjo skeptiškai), magiškus ritualus, skaitė pranešimus, dalijosi patirtimi ir net statė spektaklius okultinėmis temomis. Ir viskas griežčiausio slaptumo sąlygomis.

1940 metais Gardneriai įsitraukė į artimos masonų ordinui okultinės grupės “Krotonos brolija” veiklą. Ją įkūrė Teosofijos draugijos vadovo dukra Anna Bezant - ponia Bezant-Skot. Grupės nariai atlikdavo neįprastas ceremonijas, kurios trukdė vokiečiams įsibrauti į Angliją.

Gardneriai ir kompanija per spiritizmo seansus gavo informacijos “iš aukščiau”, kad Hitleris kurpia planus, kaip užgrobti Europą. Bet, matyt, grupė nepakankamai uoliai kūrė nematomą apsaugą - vėliau vokiečiai negailestingai bombardavo anglų miestus.

Tačiau reikia pripažinti, kad burtininkai labai stengėsi, o penki bendruomenės nariai mirė netrukus po ceremonijos nuo energijos išsekimo per ritualą. Ir pats Gardneris pajuto, kad jo sveikata pašlijo.

“Krotonos brolijoje” buvo slapta grupė, kuri vadovaujantį vaidmenį patikėjo Gardneriui. Jos nariai vadino save vikanais. Jie teigė, kad yra paveldėtiniai burtininkai ir raganiai, kuriems buvo perduota amžių amžiais kaupta raganavimo patirtis. Šios patirties neištrynė net raganų medžioklės viduramžiais ir Atgimimo laikais.

Grupė (arba kovenas) rinkdavosi Niuforeste. Grupei priklausė garsus burtininkas Arnoldas Krouteris ir ne mažiau garsus Alisteris Kroulis. Iš pradžių magai labai susidraugavo, bet vėliau dėl konkurencijos jų keliai išsiskyrė. Be to, nedaugeliui patiko gana keisti Džeraldo pomėgiai. Tiesą sakant, jį laikė sadomazochistu.

Atliekant ritualus, jis ne tik itin mėgo dalyvauti lytiniuose aktuose su kitomis moterimis, bet ir stebėti smurto scenas. Be to, Džeraldas laikomas kone pirmuoju nudistu pasaulyje. Vis dėlto jo indėlis į burtininkavimo reikalus buvo didžiulis, tai pažymėjo net pati karalienė.

1960 metais Gardneris buvo pakviestas į Bakingemo rūmus, į “priėmimą sode”, taip buvo pripažinti jo didžiuliai nuopelnai valstybei, užimant įvairias pareigas Tolimuosiuose Rytuose. Tais pačiais metais mirė jo žmona ir vėl ėmė varginti astma.

Pats Gardneris mirė po ketverių metų, grįždamas laivu iš Libano. Tai nutiko 1964 metų vasario 12 dieną, pusryčiaujant, dėl širdies nepakankamumo. Didysis burtininkas buvo palaidotas Tuniso pakrantėje vasario 13 dieną. J paskutinę kelionę jį išlydėjo tik laivo kapitonas.